Warning: preg_match_all(): Unknown modifier '/' in /home/mamoszurnalas/domains/mamoszurnalas.lt/public_html/wp-content/plugins/SK_Linkify/main.php on line 69
Naujausi tyrimai sako – jei nenorime, kad vaikai nutuktų, turime jiems leisti ragauti saldumynų ir nesveiko maisto. Ir ne tik. Apie naują mitybos kryptį, pavadintą „atsakingas maitinimas“, kalbamės su gydytoja dietologe Lina Barauskiene.
Gydytoja, regis, apie vaikų mitybą jau viską žinome, bet, štai, atsiranda dar naujesnė teorija. Kodėl?
Nutukimą paskelbus raudonojo lygio pavojumi, pasaulio medikai ir mitybos specialistai ieško priešnuodžių šiai epidemijai, atliekami tyrimai, stebėjimai, tad atsiranda naujų teorijų ir metodikų. Lietuvai šie patarimai labai aktualūs, nes naujausias PSO tyrimas paskelbė, jog mūsų šalis patenka į labiausiai nutukusių Europos šalių penketuką. Tai verčia sunerimti.
10 labiausiai nutukusių Europos šalių: 1. Turkija – 31,2% 2. Malta – 28,9% 3. Jungtinė Karalystė – 27,8% 4. Vengrija – 26,4% 5. Lietuva – 26,3% 6. Izraelis – 26,1% 7. Čekija – 26% 8. Andora – 25,6% 9. Airija – 25,3% 10. Bulgarija – 25%).
Labiausiai pasaulio medikus glumina tai, kad beveik jokia nutukimo prevencija nepadaro didelio poveikio – nutukusių žmonių vis tiek daugėja, nors, regis, žinome viską: ir apie kalorijas, ir apie riebalus, ir apie sveiką ar nesveiką maistą. Tad peršasi mintis, kad valgymas yra kai kas daugiau, nei vien tik maistas ir kalorijos. Europos pediatrų gastroenetrologų ir mitybos draugija skelbia, kad labai svarbu tai, ką mes valgome (vadinamasis racionas), bet nemažiau svarbu ir tai, kaip mes valgome ir maitiname vaikus, o tai ir pavadinta atsakingu maitinimu. Ką valgyti mes žinome, bet kaip valgyti, – vis dar ne. Tai nėra nauja, tik šiuo metu vis labiau kreipiamas į tai dėmesys. Ne tik mes esame atsakingi už vaiko valgymą, ne mažiau svarbus dalyvis yra ir jis pats.
Papasakokite plačiau, kad yra atsakingas maitinimas?
Atsakingas maitinimas pirmiausia reiškia abipusį ryšį tarp vaiko ir jo maitintojo. Mama turi atpažinti vaiko alkio-sotumo, pasiruošimo valgyti ženklus ir į juos reaguoti. Sutinku, kad čia jau prasideda psichologija. Vieną iš atsakingo maitinimo modelių sukūrė JAV mokslininkė, mitybos specialistė, psichoterapeutė Ellyn Satter. Šios mokslininkės patarimais remiasi daugelis JAV specialistų institucijų, draugijų. Jos straipsniai publikuojami rimtuose moksliniuose žurnaluose ir duomenų bazėse. Kompetentingo, atsakingo maitinimo/valgymo modelio, vadinamo sDOR (Satter division of responsobility in feeding, lietuviškai – maitinimo atsakomybės pasidalinimo modelis) esmė – maitinimas/valgymas yra atsakomybės pasidalinimas tarp maitintojo ir valgytojo. Maitintojai visada atsakingi už tai (kai pradedamas papildomas maitinimas) kur ir kada valgys vaikas, o vaikai visada yra ir bus atsakingi už tai, kiek ir ar iš viso valgys. Šio modelio tikslas – užauginti kompetentingą valgytoją. Tai valgytojas, kuris mėgaujasi maistu ir valgymu, kuris valgo tiek daug arba tiek mažai, kiek jam reikia, kuris valgo tai, ką valgo šeima (galimos mažos išlygos), kuris prie stalo elgiasi mandagiai.
Mūsų, tėvų, atsakomybė – gebėti ant stalo patiekti sveiką maistą, kurį valgo ir svarbiausia, kuriuo mėgaujasi, visa šeima, o vaikas išsirinks, ko jam šiuo metu norisi, valgys savo greičiu ir tiek, kiek jis nori. Itin svarbus yra valgymo režimas ir maloni valgymo aplinka. Tėvai turi griežtai numatyti būsimų valgymų ir užkandžių laikus.
Maistas ir prievarta yra visiškai nesuderinami dalykai. Tai atsakymas į dažną tėvų klausimą – kodėl vaikai nevalgo daržovių? Todėl, kad yra verčiami tai daryti.
Tyrimai rodo, kad blogai valgantys vaikai, vadinamieji nevalgiukai, nevalgo todėl, kad buvo ar yra verčiami valgyti. Mama jaudinasi, kad vaikas nevalgo, jos stresas persiduoda vaikui, ir vaikas atsisako maisto. Prasideda įvairios manipuliacijos maistu, šokiai, valgymas prie ekranų ir t.t, Arba, atvirkščiai, tėvams atrodo, kad vaikas valgo per daug. Tada prasideda maisto porcijų mažinimas, skiedimas, produktų atranka, galima-negalima, gal užtenka ir t.t., o būtent tai ir išreguliuoja vaiko alkio ir sotumo jausmą, tai skatina emocinį valgymą, valgymo sutrikimus, nepasitikėjimą maistu ir, aišku, nutukimą.
Modelis sDOR moko, kad reikia pasitikėti vaiko apetitu, skaityti vaiko siunčiamus ženklus. Jeigu atidžiau stebėsime, kaip valgo vaikai, pamatysime, kad kiekvienas turi savo valgymo tempą (vienas kūdikis pasisotins per 5 minutes, o kitam neužteks ir 20 minučių), savo suvalgomo maisto kiekį (vienas suvalgo dideles porcijas, o kitas, regis, tik palesa, bet abu yra sveiki ir gerai vystosi), savo valgymo ritmą (vienam didesnis apetitas ryte, kitam – vakare). Vaikai labai skirtingi ir unikalūs ir tik jie žino kiek maisto jam tuo metu reikia.
Naujausios bendros rekomendacijos mums sako, kad reikia susirūpinti (peržiūrėti jo mitybą) dėl vaiko svorio augimo, jei rodikliai perkopė 85 procentilę (anksčiau buvo 97 procentilę). O pasitikėjimu grįsta teorija (maitinimo atsakomybės pasidalinjimo) sako, kad reikia netrukdyti vaikui augti, stebėti jo augimą ir jeigu svoris auga tolygiai (nesvarbu ar ties 97 procentile ar ties 3) toliau sėkmingai taikyti šį modelį ir džiaugtis gyvenimu.
Kai vaikutis itin mažas ar didelis arba atsiranda didelis augimo šuolis aukštyn ar žemyn, reikėtų išsamiai ištirti jo mitybą, pažiūrėti ar jis sveikas. Beje, mokyklinio amžiaus vaikams šios teorijos šalininkai iš viso siūlo uždrausti svėrimą ir bet kokį jų svorio komentavimą.
Ar galimą šią metodiką pradėti taikyti, jei vaikas jau ūgtelėjęs, pavyzdžiui, 7 metų?
Lengviausia viską pradėti nuo kūdikystės, kai vaikas yra tarsi baltas lapas. Vaikai prigimtinai turi puikiai išvystytą intuityvųjį valgymą, jų organizmai turi tobulą svorio kontroliavimo mechanizmą, kuris leidžia jiems vieną dieną valgyti labai daug, o kitą dieną – labai mažai. JAV buvo atliktas tyrimas vyresniais nei 6 savaičių kūdikiais: vieną kūdikių grupę maitino stipriau koncentruotu pieno mišiniu nei rekomenduojama, o kitą grupę – labiau praskiestu. Mokslininkai stebėjo, kaip praskiesto mišinio grupės kūdikiai suvalgė kur kas daugiau mišinio, o koncentruoto – mažiau (kadangi stengėsi kompensuoti jiems reikiamą maisto kiekį) ir augo normaliai. Bet net ir 5–7 metų vaikui (net ir suaugusiajam!) galima taikyti šį metodą, tik reikės daugiau kantrybės. Taip, tėvams baisu, kai vaikas visiškai atsisako valgyti arba valgo tik vieną ir tą patį produktą. Tačiau reikia suimti save į rankas ir nespausti. Svarbu sutvarkyti valgymo struktūrą, atitinkančią vaiko amžių: tarkime, 3 didieji valgymai per dieną ir 2 užkandžiai. Visi valgymai turi būti už stalo (jokių užkandžių prabėgomis ar žaidžiant) su visa šeima. Idealiu variantu vaikas turi galėti pasirinkti, ką jis norės įsidėti į lėkštę. Klausti vaiko, ką jis norės valgyti, nereikia, vaikai, dažniausiai, kol nemato prieš save, nežino ko jie nori valgyt.
Minėjote, kad šis modelis leidžia vaikui duoti nesveiko maisto?
Taip, ši teorija sako, kad vaikui turime duoti paragauti nesveiko maisto, tai neturi būti tabu. Uždrausto maisto negali būti, nes kuo labiau maistas uždraustas, tuo labiau vaikai jo norės. Ne taip seniai pati patarinėjau nelaikyti namuose jokių saldumynų, juos slėpti, duoti tik per šventes. Dabar manau, kad tai vaikams kenkia. Vaikas turi žinoti ir suprasti, kad nėra uždrausto maisto, kad to „nesveiko“ maisto (saldumynų ar skrudintų bulvyčių) vaikas galės gauti ne per progas, o kada norės ir kokiais nori kiekiais. Tada jis to maisto nebenorės. Drausdami mes padarome tą nesveiką maistą ypač geidžiamu, nes jis tampa tarsi prizu, kurį vaikas gali gauti, „kai pavalgo normalaus maisto, kai susitvarko kambarį, kai būna gimtadienis, ar tik šeštadieniais“.
O kai vaikas, kuriam nesveikas maistas yra uždraustas ar labai ribojamas, jo gauna, tai valgo tiek, tarsi paskutinį kartą gyvenime. Kad taip neatsitiktų, patariama tiesiog nedrausti. Apie tai išsamius tyrimus ir atlieka JAV mitybos psichologė Ellyn Satter, ji teigia, kad uždrausti maistai, o tai dažniausiai būna saldumynai ir traškučiai, turi būti įtraukti į vaiko maisto racioną. Net desertą siūloma duoti valgymo metu, ir leisti, kad vaikas jį suvalgytų tada, kada nori (valgio metu, prieš valgį ar po valgio). Žinoma, deserto porcijos turi būti adekvačios, nes suvalgęs dvi porcijas ledų vaikas nebenorės sriubos.
Užkandžių metu irgi reikia leisti vaikui rinktis, o pasirinkimas turi būti ne tik iš daržovių ir vaisių, bet kartkartėmis ir saldumynai, sausainiai, ir ne vienas, o visa lėkštė, kad vaikui nekiltų mintis, jog tai paskutinis. Vaikas turi žinoti, kad nesveiko maisto bus galima valgyti tiek, kiek nori, ir jis vis tiek nepasibaigs ir ilgainiui tai taps tiesiog dar vienu maisto produktu.
Skamba baisiai, nes atrodo, kad vaikas persivalgys saldainių, vems, teks vežti į ligoninę?
Nieko panašaus. Tyrimai parodė, kad pirmais kartais vaikas suvalgo daugiau, negu reikėtų, bet po to porcijos vis mažėja, kol galop ateina diena, kai vaikas nebeima saldainio, o pasiima agurką ar morką.
Na kiek gi gali valgyti tą patį maistą? Prisipažinsiu, netikėjau, kad taip gali būti, bet pasitikrinau stebėdama savo vaiką. Tai veikia! Vaikas gali sakyti – noriu noriu noriu, bet kai gauna neribotą kiekį ir be jokio draudimo, paragauja ir sako – ačiū, jau nebenoriu.
Tėvai klausia, kiek gali užtrukti „atsivalgymo“ laikas? Tai tikrai netruks mėnesiais, pakaks kelių kartų, kai vaikas matys pilnas lėkštes saldumynų, ir jie nebus uždrausti. Beje, apie tai, ar tėvai vaikams draudžia nesveiką maistą, ar leidžia, galime pamatyti per vaikų šventes, gimtadienius. Vieni vaikai apžiūri vaišių stalą ir nubėga žaisti, o kiti, pamatę uždraustą maistą, stovi ir kemša. Būtent tokie vaikai atvežami į skubios pagalbos skyrius per Kalėdas ir Velykas, nes suvalgo didžiulius kiekius jiems namuose uždrausto maisto.
Negalima vaiko gąsdinti, kad negausi, kol nepavalgysi, arba šitą galima valgyti tik pirmoje dienos pusėje, o aną tik kartą per savaitę. Kiekvienas draudimas gresia persivalgymu.
Sunku patikėti, kad siūloma nebesilaikyti jokių taisyklių?
Žinoma, taisyklių yra ir jos pakankamai griežtos. Ir laikytis jų turi ne tik vaikas, o visa šeima. Yra daug iššūkių, kuriuos reikia įveikti, tačiau įveikus šeimos gyvenimas labai palengvėja.
Vaikai turi gauti sveiką, gerą maistą, ruoštą namuose, didelę jo įvairovę. Idealu, kai ant stalo vieno valgymo metu yra iš ko pasirinkti. Tai jau yra maisto gaminimo planavimas.
Vaikams gerą pavyzdį turi rodyti tėvai – jie patys turi valgyti tinkamą maistą, bet svarbiausia, juo mėgautis. Ne deklaruoti: „Štai pažiūrėk, sūnau, valgau salotas, nes tai labai sveika“, o natūraliai jomis mėgautis.
Ant stalo vaikas turi matyti „saugų maistą“, kurį mėgsta ir prie kurio yra pripratęs, bet kaskart jis turi ant stalo pamatyti ir kažką naujo pabandymui. Naują daržovę, naują vaisių ar garnyrą. Galima švelniai padrąsinti jį paragauti. Jeigu vaikas matys, kaip tai valgo tėvai, ankščiau ar vėliau jis paragaus. Tik nereikia vaiko nei girti už tai, nei peikti.
Reikia sureguliuoti vaiko režimą, kad valgymai būtų panašiu laiku. Jeigu vaikas nenori valgyti, tai tegul kyla nuo stalo ir nevalgo, tačiau iki kito valgymo jis neturi gauti jokių užkandžių – jokio mamos iš gailesčio sutepto sumuštinio ar jogurtuko iš šaldytuvo. Užkandžiai irgi turi būti ritmingi. Tarp valgymų reikia duoti gerti tik vandens, jokių kitų užkandžių ir saldintų gėrimų. Kai susitvarko valgymo ritmas, kai vaikui pakanka maisto medžiagų, kai jis valgo tiek kiek nori, kai saldumynai tampa neuždraustu maistu, vaikas noriai valgo, nes išalksta ir savaime sumažėja saldumynų poreikis.
Reikia vaikui pasakoti apie maistą, kodėl vienas vertingas, kitas mažiau, kodėl draugo šeima valgo vienokius produktus, o mes galbūt kitokius.
Reikia vaikams leisti padėti ruošti maistą, serviruoti stalą, mokyti etiketo ir t.t.
Valgymas turi teikti džiaugsmą nuo kūdikystės. Žmogus, kuris maitina mažą vaiką, turi būti atsipalaidavęs ir linksmas, o kai vaikas sėda prie bendro šeimos stalo, turi tvyroti pozityvi energija. Jokių priekabiavimų, priekaištavimų ar nurodinėjimų (suvalgei per mažai daržovių, įsidėk dar vieną kotletą).
Negalima vaiko apgaudinėti ruošiant maistą, tarkime, į kotletus įtarkuoti cukinijos ar bulvių košėje slėpti špinatus, bet vaikui meluoti, kad jų nėra. Vaikai yra protingi, o apgauti išsiugdys nepasitikėjimą jumis ir maistu.
Siūlote pamiršti apie kalorijas?
Viena mokslininkų grupė liepia skaičiuoti kiekius ir kalorijas. Kita stovykla sako, kad vaikui reikia leisti augti, jokiu būdu neskaičiuoti kalorijų, nes vaiko adaptacinė sistema yra labai gera. Maži vaikai dar neturi suaugusiesiems būdingų ligų, hormonų sutrikimų, jų organizmai yra tobuli.
Vieni vaikai vaikystėje būna stambūs, bet išauga, kiti – labai liesi, bet sutvirtėja. Kiekvieno kūnas yra toks ir ne kitoks, ir kūnas viską žino geriausiai. Nereikia kūnui trukdyti augti. Vaiko kūnas gali augti ties žemiausia ar aukščiausia procentile, bet tegul, netrukdykime, vadinasi, jam taip geriausia. Vaikas turi džiaugtis augdamas tik jam tinkančiam kūne.
Kodėl susidomėjote šia teorija?
Konsultuoju suaugusiuosius, turinčius antsvorio. Ir dažnai girdžiu, kad jau nuo mažų dienų turi viršsvorio, laikosi dietų, kontroliuoja porcijas ir t.t. Reiškia jau vaikystėje yra daroma kažkas negerai. Gal vaikystėje juos tėvai permaitindavo, neleisdavo keltis nuo stalo, kol „visko nesuvalgė“, baudė ir apdovanojo maistu. Tokie vaikai užaugo visiškai nekompetentingi valgytojai, nežino kas yra alkis ar sotumas, toliau bando įvairias dietas, nuolatos nerimauja valgydami, gyvena visada nepatenkinti savo svoriu.
O konsultuodama vaikus, stebiu nepaprastus dalykus, kaip atsipalaidavus mamai nevalgiukas pradeda drąsiau bandyti naują maistą. Kaip, sureguliavus valgymo režimą, nustojus skaičiuoti maisto kiekius ir visai šeimai pradėjus valgyti, na, bent du valgymus kartu, – normalizuojasi vaiko svoris. Kaip kartais net ir 6 mėnesių kūdikis nebūna pasiruošęs ragauti kieto maisto – ir gerai, reikia palaukti. Taigi valgymas tai nėra tik maisto produktai, kiekiai, draudimai, tai daug daugiau.
sDOR (Satter maitinimo atsakomybės pasidalijimas) –maitinimo/valgymo atsakomybės pasidalinimas tarp maitintojo ir valgytojo.
Iki papildomo maitinimo:
Tėvai atsakingi už tai ką kūdikis valgys (mamos pienas ar mišinukas).
Kūdikis atsakingas už visą kitą
Pradėjus kūdikį maitinti papildomai:
Tėvai atsakingi už tai ką, kada ir kur vaikas valgys.
Vaikas (dabar ir visada) atsakingas už tai kiek ir ar iš viso valgys.
Tėvų pareigos maitinant:
Rinktis ir gaminti maistą.
Siūlyti reguliarius valgymus ir užkandžius.
Daryti valgymą maloniu.
Po truputį savo pavyzdžiu rodyti ir mokyti vaiką kaip kultūringai elgtis prie stalo.
Suprasti, kad vaikas dar nesuvokia maisto įvairovės, ir jeigu atsisako kažką valgyti tai dar nereiškia, kad jis tai mėgsta ar nemėgsta.
Leisti vaikams augti tokiame kūne, kuris yra jam tinkamiausias (netrukdyti augti).
Vaikų pareigos valgant:
Vaikai valgys tokį kiekį maisto, kiek jiems tuo kartu reikia.
Išmoks valgyti tokį maistą kokį valgo jų tėvai.
Fiziškai augs nuspėjamai.
Išmoks gražiai elgtis prie stalo
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
