Ar žindant krūtys tikrai subliūkšta, praranda formą, išsitampo?

71400_Br1

Krūtų dydis priklauso ne vien nuo pieno liaukų, esančių jose, tūrio, bet ir nuo jungiančiojo, o ypač riebalinio, audinio kiekio

Daugelis moterų skuba kuo greičiau užbaigti kūdikio žindymą, nes nerimauja, kad krūtys praras savo grožį. Ar žindant krūtys tikrai subliūkšta, praranda formą, išsitampo?

Gamtos programa

Pagal gamtos „programą“, moterų krūtys sutvertos kūdikiams maitinti. Todėl kiekvienoje krūtyje yra pieno liaukos. Jos susideda iš 15-20 liaukinio audinio skiltelių – segmentų, apsuptų jungiančiuoju ir riebaliniu audiniu. Būtent jungiančiojo ir riebalinio audinio kiekis labiau negu pati pieno liauka, lemia dar negimdžiusios ir nežindžiusios moters krūtų dydį ir formą.

Pokyčiai krūtyse prasideda dar gerokai prieš kūdikio gimimą. Veikiant nėštumo hormonams, krūtyse vyksta žymių pasikeitimų ruošiantis pieno gamybai – auga ir vystosi liaukinis audinys ir latakėliai. Liaukiniam audiniui reikia daugiau vietos, todėl jau nėštumo metu krūtyse gali sumažėti riebalinio audinio.

Krūtų didėjimas yra ankstyvas nėštumo požymis. Tikriausiai daug anksčiau, negu nebesusisegė sijono užtrauktukas, Jūs pastebėjote, jog nebeužsisega marškinėlių sagutės. Taigi krūtys nėštumo metu padidėja neišvengiamai, nepriklausomai nuo pačios motinos valios žindyti ar nežindyti savo vaikus. Prieš gimdymą krūtų svoris būna maždaug padvigubėjęs. Kartu padidėja krūtų tūris, jų paviršiaus plotas. Taigi tempiasi ir krūtų oda. Jeigu po gimdymo moteris kūdikio nežindo, neveikiančios pieno liaukos susitraukia. Krūtys dėl santykinio ją dengiančios odos pertekliaus daugiau ar mažiau nukars ir jau skirsis nuo mergaitiškų krūtų. Jeigu motina kūdikį žindo, tuomet gali atsitikti visaip.

Iš kur ta baimė?

Anksčiau buvo visuotinai paplitusi praktika kūdikius maitinti pagal tvarkaraštį. Kai kūdikis maitinamas retai, pavyzdžiui, tik kas 4 valandas, ir net visą naktį nežindomas, tokiu atveju jis daugiau išalksta ir, kad pasisotintų, turi valgyti dideliais kiekiais. Taigi ir pieno liaukos skatinamos pagaminti ir sukaupti kiekvienam maitinimui labai daug pieno. Krūtis dėl to labai padidėja, o jos oda atitinkamai labiau ištempiama. Jeigu dar ir po kiekvieno žindymo pienas ištraukiamas „iki paskutinio lašo“ (o taip irgi buvo rekomenduojama ir dažniausiai daryta krūtį masažuojant rankomis – taigi dar papildomai tampant jos odą), motinos organizmui tai tarsi pranešimas, jog pieno buvo per mažai ir reikia jo gaminti dar daugiau. Susidaro „užburtas ratas“, verčiantis motinos pieno liaukas nuolat gaminti per daug pieno, o krūtis – dar labiau padidėti, tad jų oda dar daugiau ištempiama.

Nujunkius kūdikį, kai pieno liaukos pasidaro nebeaktyvios ir sumažėja, ištemptos odos lieka gerokai per daug ir krūtis nutįsta. Taigi krūtis gali išsitampyti, bet ne dėl normalaus kūdikio žindymo. Taip būna dėl jų abiejų „prievartavimo“: kūdikio – verčiant jį peralkti ir išbadėjus valgyti dideliais kiekiais, o krūties – priverčiant ją gaminti pieną nenormaliai dideliais kiekiais. Didžiulės ir sunkios kai kurių žindančių moterų krūtys, kurios paskui, jau nujunkius kūdikį, nukąra ir atrodo nebe labai gražios – yra ne gamtos išdaiga, o pačių žmonių nenatūralaus elgesio su jomis pasekmė.

Gamta yra gera

Gamta tikrai nesuinteresuota moteris kuo greičiau „sudėvėti“. Koks kūdikio maitinimas yra natūralus? Gamtoje laisvai gyvenantys labiausiai į žmones panašūs žinduoliai yra žmogbeždžionės. Gorilos ir šimpanzės savo jauniklių vienų nepalieka, o nešioja įsikibusius nagais į gaurus ir maitina juos dažnai visą parą. Taigi ir santykinai nedideliais pieno kiekiais kiekvieną kartą. Antropologai pastebėjo, jog ir necivilizuotose žmonių gentyse moterys kūdikius visą laiką nešiojasi kartu, migdo šalia ir žindo taip pat dažnai. Būna, jog net po kelis kartus per valandą. Natūraliai, pagal savo poreikius maitinamas kūdikis, jeigu nori tik „atsigerti“, žinda trumpai, iš motinos krūties paimdamas tik liesesnįjį pradinį pieną, labiau išalkęs – žinda ilgiau, kad „prisišauktų“ ir riebesnį galinį pieną. Ne laikrodis, o pats vaikas geriausiai žino, kada ir ko jam reikia.

Jau anksčiau, kovo mėnesio „Mamos žurnale“ įsitikinome, kad būtent dažnas žindymas motiną tausoja, nes saugo ir nuo naujo, per ankstyvo nėštumo. Kaip tik dažnas žindymas tausoja ir motinų krūtų grožį. Žindant dažnai, kūdikis pieno suvalgo po mažiau, mažiau jo „užsisako“ kitam maitinimui. Todėl ir krūtų apimties svyravimai būna santykinai mažesni, taigi ir mažiau ištampoma krūtų oda.

Krūtys – ne taupyklės

Sotumo jausmas labai priklauso nuo riebalų kiekio maiste. Mokslininkai yra nustatę, jog riebalų, labiausiai kintančios motinos pieno sudėtinės dalies, koncentracija atvirkščiai proporcinga intervalų tarp maitinimų trukmei arba, kitaip sakant, tiesiog proporcinga žindymo dažnumui. Kuo dažniau moteris žindo kūdikį, tuo riebesnis jos pienas. Ilgai užsibuvęs krūtyje, joje „taupomas“, pienas liesėja. Pirmiausia atgal į kraują pro latakėlių sieneles pradedamos rezorbuoti riebalų molekulės iš „pradinio“ pieno, kuris yra jau arti spenelio ir ilgiausiai laukė savo panaudojimo. Kad pajustų sotumą, retai maitinamas kūdikis liesesniojo pieno turi gauti santykinai daugiau negu dažniau žindanti – riebesniojo. Iškart po daug, bet lieso ir saldaus pradinio pieno gavęs, retai žindomas kūdikis gali net viduriuoti, kęsti skausmus dėl pilvo pūtimo. Tai ypač būdinga naujagimiams. Saikingai, bet dažnai žindantys, nors tuštinasi minkštai (motinos pienas saugo nuo vidurių užkietėjimo), bet neviduriuoja, jiems rečiau pasitaiko pilvo pūtimas ir diegliai.

Geriau dažniau

Valgyti saikingai nuo ankstyvos vaikystės ir išsiugdyti tokį įprotį labai naudinga. Juk ir vienas iš suaugusiųjų sveikos mitybos principų yra būtent toks: geriau dažniau, bet nepersivalgant. Nepavydėkite mišiniais savo kūdikį maitinančiai motinai, jeigu ji girsis, kad jos vaikas ilgiau miega ir rečiau prašo valgyti. Karvės pienas, iš kurio gaminami beveik visi mišiniai, yra daug sunkiau virškinamas ir skrandyje užsibūna beveik du kartus ilgiau negu motinos pienas. Kitą fiziologijos dėsnį galėtume apibūdinti taip: kai pilvas sunkiai dirba – smegenys bejėgiškai snaudžia. Taigi kai žinduklis kūdikėlis jau seniai vėl guvus ir aktyviai gyvena domėdamasis pasauliu ir džiugindamas tėvelius, „buteliuko vaikas“, ilgai ir sunkiai virškindamas, ilgai ir sunkiai pramiega daug savo vienintelio gyvenimo valandų.

Jau minėjome, jog krūtų dydis priklauso ne vien nuo pieno liaukų, esančių jose, tūrio, bet ir nuo jungiančiojo, o ypač riebalinio, audinio kiekio. Nėštumo ir žindymo laikotarpiu, išvešant liaukiniam audiniui, jam vietos krūtyje „suteikia“ sumažėjęs riebalinis audinys. Neskubus ir palaipsnis vaiko nujunkymas leidžia ir krūtų audiniams pamažu „susikeisti vietomis“ ir riebaliniam audiniui vėl tolygiai užpildyti susitraukiančių pieno liaukų vietą. Taigi net ir ilgai trunkantis žindymas, jeigu kūdikis maitinamas dažnai, pagal jo natūralų poreikį motinos krūtų „nesugadina“.

Mielosios mamytės, žindykite drąsiai, nieko nebijokite!

Konsultavo gydytojas K.Vitkauskas

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai


Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


+ 3 = dešimt

Kitos temos: