Maitinat natūraliai kiekvienai mamai tenka praeiti du sunkius etapus. Pirmiausia tenka išmokti žindyti, o po metų ar vėliau – pabaigti žindyti.
Nujunkymo etapas yra sudėtingas tiek fiziologiškai, tiek psichologiškai. Maitinant natūraliai, tarp mamos ir kūdikio atsiranda ypatingas ryšys, artumas, kurio atsisakyti labai sunku.
Vis dėlto jei nusprendėte, kad jau metas kūdikį nujunkyti, duosime keletą praktinių patarimų.
Metų laikas, kada geriausia nujunkyti
Senovėje moterys sakydavo, kad nujunkymą reikia derinti prie gamtos ritmo. Buvo manoma, kad blogai nujunkyti anksti pavasarį, kol žemė dar nesužaliavusi, ypač nepalankus laikas, kai eina ledai.
Nujunkymui netikdavo ir ruduo, kai išskrenda paukščiai. Kiekviename krašte moterys laikydavosi savų papročių. Pavyzdžiui, Klaipėdos krašte moterys nujunkymo procesą pradėdavo naktį, tarp 12 ir 1 valandos nakties, kai tyliausia ir ramiausia.
Dabar manoma, kad nujunkymui pats netinkamiausias metas – vasara. Nors kartais šeimos bando atostogas suderinti su nujunkymu, tai didelis stresas kūdikiui. Tarkime, šeima išsiruošė į kelionę. Vaikui aplinkos pakeitimas ir taip yra nemažas išbandymas, o jeigu jis tuo metu dar negali nusiraminti prie mamos krūties, tai dvigubai sunkiau. Be to, per karščius vaikas su mamos pienu gauna būtinų skysčių.
Motinos pienas saugo nuo infekcijų, kurias vasarą nesunku pasigauti. Taigi jei artimiausiu metu ketinote vaikutį nujunkyti, palaukite iki rudens.
Nujunkymas ir skysčių balansas
Kartais nujunkymo metu vaikas atsisako gerti iš buteliuko ar puodelio, todėl gauna kur kas mažiau skysčių negu žįsdamas krūtį. Tai gali būti pavojinga, jei nujunkomas jaunesnis nei 1 metų amžiaus kūdikis. Todėl bent iki metų kiekviena mama turėtų maitinti natūraliai.
Jei kyla problemų dėl to, kad vaikutis nenori gerti, galima palaipsniui mažinti natūralių maitinimų skaičių, bet iš karto nenutraukti. Pavyzdžiui, pirmiausia atsisakyti vieno naktinio ar dieninio maitinimo, paliekant rytinį ir vakarinį. Taip patogu ir toms mamoms, kurios turi išeiti į darbą ir dieną nebegali žindyti. Vėliau galima mažinti maitinimų skaičių, kol kūdikis visiškai nujunks nuo krūties.
Sulaukusį metukų ir vyresnį vaikutį nujunkyti ne taip pavojinga, nes jis jau gauna papildomo maisto, kuriame yra skysčių – vaisių tyrelių, sulčių, košelių. Vyresnis negu metukų vaikutis mėgsta mėgdžioti, todėl įtraukite ir jį į arbatos gėrimo ritualą, kai už stalo sėda visa šeima ir geria iš puodelių. Mažyliui tiks puodelis su snapeliu, o kiti vaikai iš karto pradeda gerti iš paprasto puodelio. Matydamas, kaip visa šeima gurkšnoja arbatą, vaikutis irgi mėgins gerti. Žinoma, mažylio arbatėlė turėtų būti nestipri ir nesaldinta.
Nujunkymas palaipsniui
Nujunkyti reikėtų ne tada, kai nusprendžia mama, o tada, kai pats vaikutis pradeda siųsti signalus, jog mamos pienelis jam jau nebėra toks svarbus. Kai paisoma kūdikio poreikių, nujunkymo procesas yra kur kas lengvesnis. Kūdikis ištraukia mažiau pieno, tad krūtys reaguoja į pasikeitusią situaciją ir pieno gamina mažiau. Prasideda vadinamoji pieno liaukų involiucija, kai neištuštintos krūtys jau nebepersipildo pienu, jos nekarščiuoja, neskauda. Jeigu yra priešingai, vadinasi, dar ne metas nujunkyti.
Prieš keletą dešimtmečių laikytasi nuostatos, kad nujunkyti galima per parą, svarbu nebeduoti žįsti ir stipriai suveržti krūtis.
Dabar taip drastiškai elgtis nerekomenduojama. Pastebėta, kad pasiruošusios nujunkyti moters organizmas pieno pradeda nebegaminti maždaug po 3 parų. Tuo metu reikėtų nešioti tvirtą liemenėlę, kuri palaikytų apsunkusias krūtis, tačiau jokiu būdu nereikėtų stipriai krūtų veržti ar bintuoti.
Jei nusprendėte pradėti nujunkymą, jis gali būti palaipsnis, kuomet mažinamas maitinimų skaičius per parą, arba staigus.
Staigaus nujunkymo atveju mamai patariama dviems–trims dienoms kur nors išvykti, kad kūdikis nematytų ir neprašytų krūties. Tai patikrintas ir laiko išbandytas būdas, kuris tikrai veiksmingas. Tuo metu, kai mamytės nėra šalia, vaikutį turėtų globoti ir jam daug dėmesio skirti tėtis bei visi šeimos nariai. Per tas kelias dienas, kol mamos nėra, tėtis galėtų visiškai perimti naktinio migdymo ritualą, kad grįžus mamai mažylis nebereikalautų krūties prieš miegą.
Nujunkymo metu mama gali kurį laiką miegoti kitame kambaryje, o ją pavaduoti tėtis.
Kaip padėti krūtims
Pradėjusios nujunkymą, galite pasinaudoti liaudiškais patarimais: dažniau gerti liepžiedžių ar kitos prakaitavimą skatinančios arbatos, išgerti aspirino tabletę. Kai organizmas netenka skysčių, mažiau gaminasi ir pienelio, todėl krūtims bus lengviau prisitaikyti prie naujos situacijos.
Per dieną patariama išgerti 2 stiklines mėtų arbatos, kuri slopina pieno gamybą.
Yra laktaciją mažinančių vaistų, tačiau juos skiria gydytojas tais atvejais, kai dėl kūdikio ar mamos sveikatos reikia nutraukti natūralų maitinimą. Nujunkant tokie vaistai paprastai neskiriami.
Kai neišžįstos krūtys apsunksta, jų nereikia nusitraukinėti. Nutraukiant pieną toliau skatinama laktacija.
Tokiu atveju geriau pridėti vėsų kompresą ar ledukų.
Klaidos nujunkant
Kartais nusprendusios pabaigti natūralų maitinimą mamos negali sulaikyti ašarų. Jos sako: „Kaip būdavo smagu prisiglausti tą mažą kūnelį, jausti jo šilumą, kvapą, matyti, kaip nusiramina. Ir staiga mūsų ryšys nutrūks“. Iš tiesų mamą su kūdikiu jungia ne tik fiziologija, kad kūdikis iš krūties gauna maisto, bet ir dvasinis artumas. Juk kai mama žindo iki 2-3 metų ar ilgiau, ji tai daro ne dėl to, kad patenkintų vaiko mitybinius poreikius. Tokio amžiaus vaikutis jau pilnavertiškai maitinasi prie bendro stalo. Pienelis lieka kaip ypatingas ryšys su mama, kaip nusiraminimo priemonė. Juk vaikutį paguosti, jei jis pargriuvo ir susimušė, jei ko nors išsigando, lengviausia davus krūtį.
Nėra vieno „teisingo“ laiko, kad vaikutį reikia nujunkyti – vieniems tai metukai, kitiems – 3 metai. Kiekvienu atveju mama sprendžia pati. Tačiau jeigu jau ryžotės nujunkyti, būkite tvirta ir tai darykite užtikrintai. Kad ir kaip sunku širdyje būtų matant, kad vaikutis ilgisi krūties, prašo pienelio, nepasiduokite silpnumo valandėlėms ir nepradėkite iš naujo žindyti. Senovėje net buvo toks terminas „atžindas“, kuris turėjo neigiamą prasmę. Nujunkyti ir iš naujo pradėti žindyti vaikutį nėra gerai, nes taip jis suerzinamas, išderinamas. Paties vaiko labui būkite tvirta iki galo, jei jau priėmėte sprendimą baigti žindymą.
Verta žinoti, kad…
• Nujunkyti galima tik visiškai sveiką vaiką. Jeigu mažylis karščiuoja, viduriuoja, jį smarkiai beria, pirmiausia išgydykite, ir tik praėjus 3 savaitėms pradėkite nujunkymo procesą.
• Nepatariama nujunkyti tuo metu, kai dygsta dantys. Vaikutis tuomet būna neramus, tad mamos krūtis yra puiki nusiraminimo priemonė.
• Jei kūdikis buvo maitintas bent iki metų, jo organizmas susiformuoja apsaugą, kuri tęsiasi dar keletą mėnesių net ir baigus natūralų maitinimą.
• Nors nustojote maitinti, dar ilgokai krūtyse gali būti panašaus į priešpienį skysčio, kuris pasirodo suspaudus spenelį. Tai natūralu.
• Pastebėta, kad mamos, baigusios žindyti, kurį laiką jaučia nuotaikų svyravimus ar net depresiją. Tokia savijauta turėtų praeiti po 1-2 savaičių.
• Daug moterų nujunko visai lengvai, jei pagauna tinkamą momentą. Kartais kūdikiai patys atsisako krūties, kai tam ateina laikas.
Konsultavo akušerė Kristina Kirijenko,
Nėščiųjų mokyklos konsultantė (tel. 8*689 56446)
„Mamos žurnalas“
