Jausmingoji nujunkymo pusė

nujunkymas

Daivos Sirvydienės nuotr. www.dinafoto.lt

Kai ateina laikas kūdikį atpratinti nuo krūties, pagalvojame apie pieną mažinančias arbatas, mišinį, kuriuo pakeisime pieną, naują nakties ritmą, kai vietoje krūties reikės duoti vandens ar arbatos. Tai žemiškos detalės, kurias galima apskaičiuoti, kaip sprendžiant matematikos uždavinį. Tačiau yra ir kita – daug gilesnė, nenuspėjama, jausmingoji – nujunkymo pusė. Tai mamos ir kūdikio jausmai. Šios temos paskatino imtis skaitytojos Vilmos laiškas.

Miela redakcija,

labai norėčiau paskaityti apie nujunkymą ne iš medicininės pusės, o iš psichologinės. Aš pati buvau nusiteikusi maitinti tol, kol vaikas pats atsisakys krūties. Bet mano planus pakoregavo antras nėštumas.

Būdama tris mėnesius nėščia, jaučiausi visiškai išsekusi ir pasirinkau nujunkymą. Manau, daug mamų dėl vienokių ar kitokių priežasčių atsiduria panašioje situacijoje, kai nebeįmanoma laukti, kol vaikas pats atsisakys krūties. Siūloma daug būdų, kaip tai padaryti: mamai išvažiuoti kelioms dienoms, tėveliui su vaiku išvažiuoti kelioms dienoms, nuvežti vaiką pas močiutę ir t.t. Būtų smagu išgirsti psichologo komentarą apie tai, kaip tokiu metu turėtų jaustis vaikas, ir kaip jam padėti šį etapą išgyventi kuo lengviau.

Pasirinkau tą kelią, kuris man atrodė sunkesnis – niekur nevažiavau, visi pasilikome namie. Nežinau, kas vaikui geriau: ar tai, kad mama staiga dingsta su visu pienuku, ar tai, kad mama yra, bet ji nebeduoda pienuko? Mano dukrelė atjunko stebėtinai lengvai. Pasakėme pienukui „ate“, ir jis „išėjo“ į puoduką. Stengdavausi kuo daugiau ją myluoti, ypač kai susinervindavo negavusi pienuko, sakydavau, kad labai myliu, bet pienukas, deja, „išėjo“. Eidavome valgyti „kau“ (kriaušės).

Nepaisant to, kad verksmų buvo labai mažai, gedėjimo periodą dukrelė tikrai išgyveno. Kai suprato, kad pienuko „iš papuko“ nebegaus, kelias dienas maitino visus žaisliukus iš savo papukų. Kažkaip susigėsdavo, jei pamatydavo, kad ją stebiu.

Pagirdavau, sakydavau, kad Bernadeta šaunuolė, duoda kiškučiui/lėlytei/meškiui amamam. Po poros dienų šis etapas baigėsi.

Ji iki šiol retkarčiais (labai retai, ir kuo toliau, tuo rečiau) prašo manęs parodyti papukus. Paglosto, kartais duoda bučiuką ir „uždaro“ – nuleidžia mano marškinėlius. Nežinau, gal kai kam tai atrodys nenormalu, bet aš manau, kad Bernadetai kol kas to reikia. Taigi dukrelė atsisveikino su pienuku lengvai ir gražiai, bet vaikučių mūsų šeimoje dar bus, nė neabejoju, kad visi jie bus skirtingi, todėl tokia tema tikrai būtų įdomi. Tikiu, kad ne tik man vienai. Kita šio klausimo pusė – mamos savijauta, jausmai ir emocijos. Man nujunkymas tikriausiai buvo sunkesnis nei Bernadetai.

Bernadetos mama Vilma

Su psichologe Erika Kern kalbamės apie mamos ir kūdikio išgyvenimus nujunkant

Kodėl kiekvienas vaikas nujunkymą išgyvena kitaip, nuo ko tai priklauso?

Tai, kaip vaikai išgyvena nujunkymą, didele dalimi priklauso nuo mamos savijautos. Maitinimas krūtimi – tai labai paprasta, gamtos padiktuota mamos ir vaiko ryšio susidarymo dalis. Nuo vaiko gimimo ryšys tarp vaiko ir mamos stiprėja, o maitinimas tiesiogiai su juo susijęs. Tad nujunkant vaiką, tarytum nutraukiamas susidaręs ryšys tarp mamos ir vaiko (aišku, kad taip nėra, tačiau mūsų jausmai paaiškinimų neklauso). Nors pats maitinimas krūtimi tik padeda ryšiui formuotis ir net nėra būtina jo dalis, vis dėlto nujunkymas psichologiškai labai su juo susijęs. Kuo didesnis vaikas, tuo labiau maitinimas krūtimi vaikui tampa neišvengiama rutinos, o tai reiškia – ir saugumo – dalimi. Prarasti saugaus, reguliaraus ir artimo ryšio su mama nenori nė vienas vaikas. Visi vaikai, kaip ir mamos, skaudžiai reaguoja į nujunkymą, tačiau ne visi vienodai su tuo skausmu susitvarko. Bernadeta puikiai įveikė nujunkymą ne todėl, kad jai tai buvo neskausminga. Pati mama labai taikliai pastebi, kaip mergytė žingsnis po žingsnio susitaikė su pasikeitimais. Šiuo atveju, manyčiau, labiausiai mergytei padėjo mamos ramus apsisprendimas.

Kiek trunka „gedėjimas” nustojus žindyti?

Nėra termino, kurį galėčiau nurodyti. Gedėjimu mes reaguojame į visus praradimus, o tai reiškia, į visus pasikeitimus. Kažką gyvenime prarandame nuolat, tačiau vieni praradimai mus liūdina ilgiau, kiti – trumpiau. Gedėjimo ilgumas labai priklauso ir nuo papildomų sąlygų. Tarkim, kad ir nuo santykių šeimoje, mamos psichologinės ir fizinės savijautos, vaikelio sveikatos, buvusių išgyvenimų ar traumų, galimybės susilaukti psichologinės paramos šeimoje ir panašiai. Dauguma vaikų ir mamų po nujunkymo gedi iki keleto savaičių.

Ar „gedėjimas” po nujunkymo ilgesnis vaikui, ar mamai?

Nujunkymas – vaiko ir mamos simbiotinio ryšio nutraukimas. Tai reiškinys, į kurį įsijungę tiek mama, tiek vaikas. Tikėtina, kad gedėjimo procesas turėtų trukti abiems panašiai. Net jei vienas kuris greičiau tvarkosi su situacija, jį įtakoja kitas. Tarkim, kad ir kaip ramiai mama reaguotų į nujunkymą, kiekvieną kartą, kai vaikas paprašo pienelio iš krūties, jai suskausta širdį. Jei mamą tai suerzina, vis tiek ji reaguoja emocijomis, tik tokiu atveju – tomis, kurios „uždengia“ ir paslepia liūdesį. Jei vaikas greičiau nei mama susitvarko su situacija, mama savo balsu, judesiais, žvilgsniu ir visu kūnu rodo vaikeliui liūdesio emocijas.

O vaikas jas sugeria. Mat maži vaikai jaučia ir „skaito“ emocijas geriau, nei žodžius.

Kokio amžiaus vaikas lengviau išgyvens nujunkymą?

Kuo mažesnis vaikas, tuo nujunkymą jis išgyvena lengviau. Taip atsitinka todėl, kad mažesnis vaikas lengviau prisitaiko prie visko, kas kinta. Mažas vaikas dar mažai turi patirties apie pastovumą. Ši patirtis tik formuojasi. Kuo ilgiau mama maitina vaiką krūtimi, tuo įsitikinimas, kad tai yra pastovu, stipresnis. Kuo stipresnis įsitikinimas, tuo sunkiau jį pakeisti.

Juk negalime vadovautis šia, ją pavadinčiau „patogumo“ taisykle. Nes tada patogiausia nė nepradėti vaiko žindyti krūtimi. Kartais skausmas mūsų gyvenime yra neišvengiama kaina, kurią turime sumokėti už tai, kad būtume laimingi.

Jei klaustumėte, kiek laiko psichologiškai būtina vaiką maitinti krūtimi, nėra tikslaus atsakymo. Tačiau geriau būtų, jei galėtumėte vaiką maitinti ne trumpiau, kaip pusę metų. Gerai, jei dar kelis mėnesius. Maitinti vaiką ilgiau nei metus psichologiškai nebūtina, tačiau ir nekenksminga.

Kaip nujunkyti mažiausiai traumuojant vaiką? Pirkti naujų žaislų? Priimti miegoti į savo lovą?

Kiekvienoje šeimoje truputį skirtingai. Bendras principas – visais būdais rodyti vaikui, kad ryšys tarp jo ir mamytės išliko, dingo tik pienukas. Tam reikia papildomai skirti šilumos ir dėmesio vaikui. Dažniau jį priglausti, pamyluoti, psichologiniais terminais tariant – suteikti jam psichologinę paramą. Dauguma mamų nujunkydamos vaikui siūlo arbatėlės ar vandenuko.

Kai kuriems vaikams tai padeda, mat jie gali žįsti ir taip kompensuoti bent dalį prarasto malonumo. Tačiau dauguma vaikų, kuriuos nujunkote vėliau, nei po pusės metų, žindimo poreikį bus daugmaž patenkinę ir iš principo jiems reikės krūties, o ne ką nors žįsti. Nenusiminkite, jei vaikas buteliuką su arbata ar vandenėliu stumia. Jis nenori pakaitalo, nori tik pienuko iš krūties arba verkti. Jei nusprendėte nujunkyti, vadinasi, turėsite leisti vaikui verkti. Kartais daug ir garsiai. Paguoskite vaiką, paglostykite jo galvytę. Sakykite jam raminančius žodžius, tokius kaip „viskas bus gerai“, „tu greitai priprasi“. Vaikui svarbus bus Jūsų balso tonas, Jums – žodžių turinys. Taip padėsite ir sau, ir vaikui.

Jokiu būdu žaislai vaikui nesisieja su ryšiu su tėvais. Žaislai – lavinimo priemonė, ji niekada neatstos tėvų meilės, tad geriau nepratinkite savęs prie tokių meilės kompensavimo metodų. Beje, nepamirškite priminti vyrui, kad jums irgi reikia psichologinės paramos, lai jis jus taip pat meiliau apkabina, paguodžia, palaiko glėby.

Kiek teisingas patarimas nujunkant išvažiuoti ar išvežti vaiką?

Kai nujunkant išvežame vaiką ar pačios išvykstame, vaikas gedi ne pienuko, o mamos. Kai mama, ar vaikas grįžta, jis pratinasi prie naujos mamos, kuri šį kartą nemaitinanti. Iš šalies žiūrint, tai paprastesnis, mažiau nervų, bemiegių naktų kainuojantis būdas. Tačiau psichologiškai jis pavojingesnis. Jei vaikas dar mažas, jis iš tiesų jausis pamestas, o ši savijauta tikrai nepadės jo vystymuisi ir emociniam stabilumui. Jei jis didesnis, supras, kad mama išvyko ir grįžo. Tačiau kitokia.

Vadinasi šio vaiko pasaulyje suaugusieji neprognozuojami – jie dingsta, keičiasi, kai ką praranda netikėtai. Mano akimis, iš principo neteisinga nuostata, kad su mažais vaikais galima elgtis kaip su nepilnaverčiais – apgaudinėti, manipuliuoti, žiūrėti į juos kaip į „paprastesnes būtybes”, kurios nesupranta ir todėl nejaučia taip, kaip jaustumėmės mes. Kaip gi Jūs jaustumėtės, jei išvažiavęs vyras grįžtų su nauja žmona? Juk kol jo nebuvo, Jūs nuo jo „senojo vaizdo“ atpratote, tad dabar lengviau priprasite prie naujojo? Ar taip jis palengvintų jūsų skausmą?

Tad jei reikia išvažiuoti – išvažiuokite ir grįžkite, tačiau nedarykite to, bandydami „sureguliuoti“ vaiko gyvenimą. Jei maitinate krūtimi, o reikia išvykti, grįžkite ir toliau maitinkite vaiką, kad jis nusiramintų ir tikrai jaustų, jog mamytė grįžo „visa“. Jei matote, kad teks išvykti ilgesniam laikui ir turite nutraukti maitinimą, kelionei pradėkite ruoštis daug anksčiau ir bent prieš porą mėnesių nujunkykite vaiką. Tai, kad vaikas negali pasakyti, kaip jam labiau patiktų, dar nereiškia, kad jam patinka Jūsų pasirinktas, patogesnis kelias.

Kaip mamai pačiai palengvinti savo „gedėjimą“? Kokios imtis terapijos?

Gedėjimas – laikas, kuris skirtas tam, kad susitaikytume su praradimu. Jo išimti ar kokiomis nors priemonėmis panaikinti negalime. Prie mūsų prastos savijautos dar prisideda mažesnis aktyvumas, gal mieguistumas, gal nuotaikos nebuvimas. Visi šie požymiai rodo, kad Jums reikia daugiau laiko ir dėmesio sau. Padės visos „terapijos“, kurių imatės, kad pailsėtumėte. Gal šilta vonia, gal rami muzika, knyga, pasivaikščiojimas vienai, filmas, o gal tai, ką žinote tik Jūs, ir žinoma – artimųjų meilė, šiluma ir supratimas.

Ar logiška mintis žindyti tol, kol vaikas pats atsisakys? Gal to niekada ir nebus? Ar vaikas priaugs kada nors iki sąmoningo apsisprendimo atsisakyti krūties?

Galima tikėtis, kad vaikas pats atsisakys krūties, tačiau neteko girdėti, kad taip atsitiktų. Ko gero, taip būna, bet labai retai. Dažniau nutinka taip, kad vaikui toks laikas neateina. O kodėl turėtų? Kokia būtų vaiko logika atsisakyti krūties? Juk tai ne žaislas, kuris atsibosta. Vis dėlto padrąsinčiau apsispręsti pačioms.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


9 − = keturi

Kitos temos: