Kokia yra didžiausia žindymo drama? Ne, tai ne nugraužti speneliai, mastitas ar nusitraukinėjimas. Tai nujunkymas. Konsultuoja sertifikuota žindymo konsultantė (IBCLC*) Oksana Laurinavičienė www.laktacija.lt.
„Jau tuoj bus metai, kaip maitinu krūtimi. Liko vakariniai ir naktiniai maitinimai. Visi lipa ant galvos klausinėdami: „Kada užsuksi kranelį?“ „Kiek gali save kankinti?“ „Kas iš tavęs beliko?“. Po 2 mėnesių išskrendame su vyru savaitei atostogų. Buvau nusiteikus iki metų maitinti, tad atostogos planuotos seniai. Pradėjau ieškoti internete informacijos, kaip nujunkyti vaikus. Dar turiu du mėnesius. Pakankamai laiko. Bet… aš nenoriu. Ir vaikas, mano nuomone, nepasiruošęs, nepaleidžia manęs. Su vaiku galimybės keliauti neturime. Gal turite pasiūlymų, ką tokiu atveju daryti?“ Simona
Kas yra nujunkymas ir kada jis turėtų įvykti?
Nu(si)junkymas yra žindymo pabaiga. Kada ji turėtų įvykti? Kai kurie sveikatos priežiūros specialistai iki šiol „ilgalaikiu“ žindymu laiko tik pirmuosius 6 mėnesius, tačiau svarbu žinoti, kad visas pasaulis yra susitaręs, jog pirmuosius 6 mėn. turėtų būti išimtinis žindymas (neduodant jokių papildomų skysčių ir maisto, išskyrus motinos pieną).
Amerikos pediatrų draugija rekomenduoja žindyti iki metų, PSO ir UNICEF palaiko žindymą iki 2 metų ir ilgiau, jei mamai ir vaikui to reikia, o ne Vakarų kultūros šalyse tai įprastai įvyksta apie 3–4 vaiko gyvenimo metus.
Šalyse, kuriose iškreiptas požiūris į ilgalaikį žindymą, mamos, žindydamos vyresnio nei vienerių metų amžiaus vaikučius, to neafišuoja ar net slepia šį faktą, taip išvengia nereikalingo dėmesio, netaktiškų pastabų ar juokelių bei „patarimų“. Daugelis pasaulio mokslininkų yra atlikę nemažai įvairių tyrinėjimų ir skaičiavimų, siekdami sužinoti, koks gi turėtų būti optimalus žmonių kūdikių nujunkymo amžius. Atlikti tyrinėjimai rodo, jog jei vaikams iš tikrųjų būtų leista patiems savo tempu ir pagal savo brandą pabaigti maitinimą, dauguma tai padarytų kažkur tarp 2 ir 4 metų.
Garsus JAV pediatras ir daugybės knygų apie vaikus autorius dr. William Sears sako, kad tam tikros vaikų elgsenos (abejingumas, agresija, perteklinis inkštimas, dažni nuotaikos svyravimai ir t.t.) gali būti tiesiog priešlaikinio nujunkymo „ligos“. Nujunkymas turėtų būti ne atskyrimas nuo mamos, o vaiko raidos stadija, kuomet vaikas jaučiasi pasirengęs imtis kitų santykių ir pereiti prie kitų dalykų. Dr. Sears mano, jog nujunkius vaiką anksčiau, nei atėjo jo laikas, galima sužlugdyti jo pasitikėjimo jausmą.
Nu(si)junkymo tipai
Vaiko inicijuotas nujunkymas (nusijunkymas)
Įvyksta tuomet, kai vaikas nebeturi mitybinio ir emocinio poreikio žįsti. Apie tai galima kalbėti tik tada, kai vyresnis nei vienerių metų vaikas didžiąją dalį maistinių medžiagų gauna iš kietojo maisto (iš košių, mėsos, vaisių, daržovių ir pan.), gerai geria iš puodelio ir palaipsniui pats mažina žindimų iš krūties skaičių. Žinoma, visada atsiras vaikų, kurie tai padarys anksčiau ar vėliau, nei nurodytas laikas.
Mamos inicijuotas nujunkymas
Jei reikia paskatinti nujunkymą anksčiau, nei pasiruošęs mažylis, tikrai įmanoma tai padaryti švelniai ir su meile. Iš vaikučio elgesio galima suprasti, ar nujunkymas vyksta per greitai, tuomet būkite pasirengusi šiek tiek sulėtinti visą procesą.
Jei tikrai norite pati inicijuoti nujunkymą, patartina sulaukti bent tol, kol mažyliui sueis 18 mėnesių, – tyrimai parodė, jog iki tol vaikučiai ypač jautriai reaguoja į nujunkymo pradžią. O sulaukę 18 mėn., dauguma mažylių jau sąmoningai supranta žodį „ne“ ir gali kiek luktelėti.
Paprastai toks nujunkymas prasideda nuo maitinimų skaičiaus mažinimo – pirmiausiai palengva pabandoma atsisakyti tų maitinimų, kurių mažylis „pasigenda“ mažiausiai (žaisdamas, kietai įmigęs, galbūt tuo dienos metu jau būna darželyje ar su aukle), po to šeima sąmoningai keičia pasiruošimo miegui ir migdymo ritualus. T.y. pirma pasiūloma krūtis, o po to jau visi kiti dalykai – prausimasis, dantukų valymas, apsirengimas pižama, pasaka ir pan., taip švelniai „atrišant“ krūtį nuo už(si)migdymo, miego. Dažnai paskutiniai dingsta būtent naktiniai maitinimai, jei mažylis yra iš tų, kurie dažnai bunda naktimis, ir krūtis jam reikalinga prabėgusios dienos emocijoms „suvirškinti“.
Svarbu žinoti, jog mamos grįžimas į darbą, vaiko išėjimas į darželį, netikėta ilgesnė mamos kelionė be vaiko, vaiko liga, mamos liga nėra tos priežastys, kuomet reikėtų staiga nujunkyti vaiką. Daugeliu atvejų žindymas gali būti sėkmingai tęsiamas rytais ir vakarais, naktimis, savaitgaliais.
Staigus nujunkymas
Tai labai didelis stresas ir mamai, ir mažyliui, dėl to gali užsikimšti krūties latakai (pieno kamštis), prasidėti krūties infekcija (mastitas) ar net krūties pūlinys (abscesas). Dėl to mamai gali staigiai nukristi tam tikrų hormonų lygis kraujyje, o tai gali sukelti nuotaikų svyravimus, depresiją.
Tikroji būtinybė staiga nutraukti žindymą yra tikrai itin retas atvejis: kūdikio mirtis, mamai nustatyta visiškai nesuderinama su žindymu liga ar jai būtinas ilgalaikis visiškai su žindymu nesuderinamų vaistų vartojimas. Jei jums siūloma staiga nutraukti maitinimą, visada pasitarkite ir su kitais gydytojais – tiesiog tam, kad išgirstumėte „antrąją nuomonę“. Taip pat būtų naudinga pasikalbėti ir su kvalifikuota žindymo konsultante, kuri pasiūlys alternatyvų ir, jei reikia, padės švelniai nujunkyti mažylį.
Svarbu nesiimti „liaudiškų“ priemonių – krūtų „perrišimo“, drastiško skysčių apribojimo, bet kokių vaistų laktacijai slopinti be gydytojo skyrimo.
Palaipsnis nujunkymas
Nujunkymas turėtų vykti taip lėtai, kaip tik leidžia jūsų asmeninė padėtis, kad tai būtų lengviau ir jums, ir jūsų vaikui. Taikant palaipsnį nujunkymą, mamos pieno kiekis mažės, bet jame pamažu didės imunitetą palaikančių medžiagų kiekiai, ir tai suteiks mažyliui paskutinę papildomą apsaugą nuo infekcijų.
Kadangi nujunkymo proceso trukmė priklauso nuo įvairių veiksnių, labai sudėtinga prognozuoti, kiek jis truks būtent jums. Tiesiog išlikite tokia kantri ir lanksti, kokia tik galite būti. Nujunkymas tikrai įvyks, tačiau kartais šio proceso metu galite jaustis daranti žingsnį į priekį ir po to du žingsnius atgal. Jei taikote aktyvų nujunkymą, pasirūpinkite, kad mažylis dienos metu gautų labai daug meilumo ir papildomos („ekstra“) meilės.
Vaikui augant, žindymas tampa kai kuo daug svarbesniu, nei tiesiog būdas numalšinti alkį ir troškulį. Jis suteikia mažyliui komforto, saugumo ir artumo, tad jautriai reaguokite į visus jo poreikius nujunkymo proceso metu.
Dalinis nujunkymas
Jūs galite išlaikyti vieną (ar kelis) maitinimus per dieną ir tiesiog atsisakyti visų kitų. Nujunkymas tikrai nėra „viskas arba nieko“ procesas.
Kaip padėti nujunkomam mažyliui
Jei aktyviai nujunkote, skirkite mažyliui daugiau meilumo, bučinių ir apkabinimų. Nujunkant papildomas fizinis kontaktas vaikui tiesiog būtinas.
Leiskite vaikui žaisti ant jūsų („jodinėti“, ropinėti ir pan.), gulinėti kartu, kasykite jo nugarytę, glostykite jį ir pan. Kiek laiko skirdavote vaikui jį žindydama, tiek dabar skirkite su juo būdama kartu. Sėdėkite ar gulėkite kartu, žiūrėkite į jį, kalbėkitės su juo. Nežiūrėkite tuo metu TV, nekalbėkite telefonu, nevirkite vakarienės. Dienos metu užteks ir vieno kito trumpo pasimeilinimo praeinant pro vaiką, tačiau turite rasti laiko nors vienai ilgesnei buvimo kartu „sesijai“ kartą per dieną. Mažo vaiko žindymas patenkina daugybę jo poreikių, tad pasistenkite juos patenkinti visais jums įmanomais būdais.
Jei mažylis išreiškia stiprų poreikį pažįsti, nereikia jam atsakyti. Tačiau jei jau pradėjote nujunkymo procesą ir vaikas nerodo noro žįsti – verčiau nesiūlyti.
Ar nujunkymas ne per greitas
Stebėkite nujunkomą kūdikį – jis tikrai parodys, jei nujunkymas vyksta per greitai. Štai keli požymiai, rodantys, jog nujunkoma per greitai:
- Naujai atsiradusi ar padidėjusi išsiskyrimo su mama baimė.
- Padažnėjęs verkimas, inkštimas, įsikabinimas į kojas ar isterijos scenos.
- Staigiai padidėjęs naktinių prabudimų skaičius.
- Kandžiojimas, jei iki tol jo niekad nebuvo.
- Naujai atsiradęs ar padidėjęs prisirišimas prie minkšto žaislo, antklodėlės.
- Naujai atsiradęs nykščio ar čiulptuko čiulpimas.
- Pilvo skausmai, vidurių užkietėjimas, vėmimas, atsisakymas valgyti.
- Naujai atsiradęs ar padidėjęs užsiskleidimas, abejingumas.
Jei nujunkymas per greitas vaikui (ar jums – juk žindymas yra „abipusio eismo gatve“), tuomet kiek sulėtinkite tempą ar net grįžkite šiek tiek atgal.
Nereikia susigrąžinti visų prieš tai buvusių maitinimų, bet galite susigrąžinti tuos, kurių mažyliui reikia labiausiai (pavyzdžiui, vakare prieš miegą).
Galite pati nesiūlyti krūties, tačiau neatstumkite vaikučio, kai jis labai prašo pažįsti.
Ką daryti, jei kūdikis suserga nujunkymo metu?
Sergantys vaikai nori žįsti daugiau, nei tuomet, kai yra sveiki. Žindymas aprūpina juos skysčiais ir maisto medžiagomis, kurių jie labai dažnai atsisako, jei tai nėra mamos pienas. Nežindomi sergantys vaikai kartais patiria dehidratacijos pavojų, nes ligos metu jie tiesiog atsisako gerti, kai tuo tarpu žindomi vaikai susirgę žinda dažniau ir dehidratacijos nepatiria (vienas iš daugelio mažų vaikų ilgalaikio žindymo privalumų!). Be to, žindymas suteikia vaikui daug komforto tuomet, kai jis jaučiasi išties blogai.
Kvalifikuoti žindymo konsultantai niekada nepatars mamai pradėti ar tęsti nujunkymą, jei vaikas serga. Jei nujunkymo metu vaikas suserga, rimtai apsvarstykite galimybę leisti jam toliau žįsti, kiek tik jam reikia, kol jis pasveiks. Kai vaikas atsigaus po ligos, galėsite vėl imtis nujunkymo plano.
Jei jūsų vaikui nujunkymas vyksta labai sudėtingai, tuomet tik laikas gali būti geriausias „vaistas“. Galbūt dabar tiesiog netinkamas laikas.
* IBCLC laikosi profesinio elgesio kodekso ir jai už šį straipsnį nėra sumokėta nei paties žurnalo, nei bet kokių jame besireklamuojančių kompanijų.
„Mamos žurnalas“
