Nujunkymas daugumą šeimų pakrato emocijų kalneliuose. Tačiau gali būti ir kitaip.
Jauna, bet tvirta
Kaunietė Emilija Kalusevičienė Rojaus susilaukė būdama 19 metų. Šiandien jai 24, o vaikui tuoj 5. Ką mums gali patarti tokia jaunutė mama? Stereotipai sugriuvo jau seniai, nes Emilija šiandien duoda jau 4 interviu mūsų žurnalui. Mergina žindymo srityje parodė netikėtą brandą ir sąmoningumą. Žurnale aprašėme, kaip ji išsaugojo žindymą, nors metukų sūnų išleido į darželį, kaip atrėmė visuomenės pasibaisėjimą, nes vis dar žindė 4 metų vaiką. Dabar Emilija dalinasi, kaip jai sekasi nujunkyti.
Bus vargo? Bet nebuvo
Emilija perskaitė daug straipsnių apie nujunkymą, ir visi jie žadėjo – bus vargo. Moteris nutarė žindyti tol, kol norės vaikas. Ir ką gi – artėjant 5 gimtadieniui Rojus pienuko nori vis mažiau.
„Kai vaikas pats atsisako krūties, nujunkymas vyksta natūraliai ir be jokio streso. Mano žinutė – žindykime tol, kol vaikai atsisakys patys. Jie tikrai neprašys krūties iki 12 klasės (kaip sako ilgo žindymo priešininkai). Matau, kaip pamažu Rojus pats retina žindymų skaičių. Anksčiau, kai pasiimdavau iš darželio ir grįždavome namo, pirmas darbas būdavo pavalgyti mamos pieno. Dabar belikę vos 1–2 kartai per dieną, jie trumpučiai, trunkantys vos kelias sekundes ir labiau svarbūs dėl prisiglaudimo. Naktiniai žindymai irgi tapo reti. Vaikas tiesiog atsigula į lovytę ir užmiega. Patikėkite, man tai netikėtas jausmas po 4,5 metų ištisinio naktinio žindymo. Manau, iki 5 gimtadienio rugsėjo mėnesį Rojus visai atsisakys krūties“, – sako Emilija. Moteris mano, kad žindant vyresnį vaiką visa iniciatyva yra jo rankose, – jei vaikas nenorės, krūties jam neįsiūlysi. Tad sklandžiam nujunkymui tereikia vieno vienintelio dalyko – palaukti, kol vaikas pats atsisakys. „Laukti, kol vaikas pats pasakys „stop“, yra pats teisingiausias ir sąžiningiausias (vaiko atžvilgiu) kelias“, – tvirtina Emilija.
Ilgas žindymas – lengvas nujunkymas
Emilija įsitikinusi, kad sėkmingo nujunkymo raktas – ilgas žindymas. Deja, apipintas mitais. Mes pateikėme Emilijai labiausiai paplitusias nuomones:
Ilgas žindymas – peilis santykiams su vyru. Moteris juokiasi: „Vyras mano gyvenime egzistuoja. Negana to, visi trys (kol Rojui sukako 4, 5 metų) miegojome vienoje didelėje lovoje, tad vyras neakivaizdžiai dalyvavo naktiniuose žindymuose. Prieš tris mėnesius įsikėlėme į naujus namus, ir Rojus miega savo lovytėje, bet tame pačiame kambaryje su mumis. Vyras absoliučiai palaikė žindymą, nors, neslėpkime, tai kartais vargino, – juk po naktinio žindymo ne visada išsimiegodavau, ryte anksti reikėdavo į darbą. Bet mudu su vyru vieningi, kad vaiko poreikiai svarbiau už viską. Mūsų šeimoje, žinoma, būna ir barnių, ir nesutarimo, bet niekada to priežastis nebuvo žindymas“.
Ilgas žindymas nualina moters organizmą. Emilija sako, kad yra energinga ir sveika, tyrimai geri, jėgų pakanka ir darbui, ir sportui. Moteris užsiima parašiutizmu, laisvalaikiu bėgioja.
Ilgai žindomi vaikai auga nesavarankiški. Mitas paneigtas, nes Rojus nuo metukų eina į darželį, puikiai adaptavosi, yra drąsus, aktyvus, komunikabilus, lanko būrelius. Emilija didžiuojasi artimu ir gražiu ryšiu su sūnumi.
Ilgas žindymas atima galimybę mamai mėgautis gyvenimu. Čia netikėtai palietėme jautrią Emilijai temą. „Augau tokioje šeimoje, kur vaiko poreikiai nebuvo prioritetas. Tėvai girtavo, man teko pagyventi ir pas globėjus. Jau būdama vaikas supratau, kad nenoriu tokios šeimos, kokioje augau, kai vaikų daug, jie numesti ir daro ką nori. Kai kiti vaikai svajodavo, kuo bus užaugę, aš svajodavau turėti normalią šeimą. Kažką mylėti. Iki dabar man šeima yra pats didžiausias projektas, stebuklas, dėl kurio nieko negaila paaukoti“, – sako Emilija.
Ilgas žindymas erzina visuomenę. Deja, tai tiesa, todėl Emilija elgėsi taip, kad žindymas liktų tarp namų sienų. Jeigu tekdavo pažindyti svečiuose ar viešoje vietoje, ji visada surasdavo su vaiku saugų kampelį. „Nėra nieko skaudžiau, kaip svetimų replikos vaikui – toks didelis, o dar reikia mamos pieno! Norisi nuo to vaiką apsaugoti“, – sako mama.
DIDŽIAUSIA ŽINDYMO DRAMA
Kokia yra didžiausia žindymo drama? Ne, tai ne nugraužti speneliai, mastitas ar nusitraukinėjimas. Tai nujunkymas. Dalinamės sertifikuotos žindymo konsultantės Oksanos Laurinavičienės patarimais.
Kas yra nujunkymas, kada jis turėtų įvykti?
Nu(si)junkymas yra žindymo pabaiga. Kada ji turėtų įvykti? Amerikos pediatrų draugija rekomenduoja žindyti iki metų, PSO ir UNICEF palaiko žindymą iki 2 metų ir ilgiau, jei mamai ir vaikui to reikia, o ne Vakarų kultūros šalyse tai įprastai įvyksta apie 3–4 vaiko gyvenimo metus.
Daugelis pasaulio mokslininkų yra atlikę nemažai įvairių tyrinėjimų ir skaičiavimų, siekdami sužinoti, koks gi turėtų būti optimalus kūdikių nujunkymo amžius. Atlikti tyrinėjimai rodo, jog jei vaikams iš tikrųjų būtų leista patiems savo tempu ir pagal savo brandą pabaigti maitinimą, dauguma tai padarytų kažkur tarp 2 ir 4 metų. Nujunkymas turėtų būti ne atskyrimas nuo mamos, o vaiko raidos stadija, kuomet vaikas jaučiasi pasirengęs imtis kitų santykių ir pereiti prie kitų dalykų.
Nu(si)junkymo tipai
Vaiko inicijuotas nujunkymas (nusijunkymas)
Įvyksta tuomet, kai vaikas nebeturi mitybinio ir emocinio poreikio žįsti. Apie tai galima kalbėti tik tada, kai vyresnis nei vienerių metų vaikas didžiąją dalį maistinių medžiagų gauna iš kietojo maisto (košių, mėsos, vaisių, daržovių), gerai geria iš puodelio ir palaipsniui pats mažina žindimų iš krūties skaičių.
Mamos inicijuotas nujunkymas
Jei reikia paskatinti nujunkymą anksčiau, nei pasiruošęs mažylis, tikrai įmanoma tai padaryti švelniai ir su meile. Iš vaikučio elgesio galima suprasti, ar nujunkymas vyksta per greitai, tuomet būkite pasirengusi šiek tiek sulėtinti procesą.
Jei tikrai norite pati inicijuoti nujunkymą, patartina sulaukti bent iki tol, kol mažyliui sueis 18 mėnesių, – tyrimai parodė, jog iki tol vaikučiai ypač jautriai reaguoja į nujunkymo pradžią. O sulaukę 18 mėn. dauguma mažylių jau sąmoningai supranta žodį „ne“ ir gali kiek luktelėti.
Paprastai toks nujunkymas prasideda nuo maitinimų skaičiaus mažinimo – pirmiausia palengva pabandoma atsisakyti tų maitinimų, kurių mažylis pasigenda mažiausiai (žaisdamas, kietai įmigęs, galbūt tuo dienos metu jau būna darželyje ar su aukle), po to šeima sąmoningai keičia pasiruošimo miegui ir migdymo ritualus – pirma pasiūloma krūtis, o po to jau visi kiti dalykai – prausimasis, dantukų valymas, apsirengimas pižama, pasaka ir pan., taip švelniai „atrišant“ krūtį nuo už(si)migdymo. Dažnai paskutiniai dingsta būtent naktiniai maitinimai, jei mažylis yra iš tų, kurie dažnai bunda naktimis, ir krūtis jam reikalinga prabėgusios dienos emocijoms apdoroti.
Mamos grįžimas į darbą, vaiko išėjimas į darželį, netikėta ilgesnė mamos kelionė be vaiko, vaiko liga, mamos liga nėra tos priežastys, kuomet reikėtų staiga nujunkyti. Daugeliu atvejų žindymas gali būti sėkmingai tęsiamas rytais ir vakarais, naktimis, savaitgaliais.
Staigus nujunkymas
Tai labai didelis stresas ir mamai, ir mažyliui, dėl to gali užsikimšti krūties latakai, prasidėti mastitas ar net krūties pūlinys (abscesas). Dėl to mamai gali staigiai nukristi tam tikrų hormonų lygis kraujyje, o tai gali sukelti nuotaikų svyravimus, depresiją.
Tikroji būtinybė staiga nutraukti žindymą yra itin retas atvejis: kūdikio mirtis, mamai nustatyta visiškai nesuderinama su žindymu liga ar jai būtinas ilgalaikis visiškai su žindymu nesuderinamų vaistų vartojimas. Jei jums siūloma staiga nutraukti maitinimą, visada pasitarkite ir su kitais gydytojais – tiesiog tam, kad išgirstumėte antrąją nuomonę.
Svarbu nesiimti liaudiškų priemonių – krūtų perrišimo, drastiško skysčių apribojimo, bet kokių vaistų laktacijai slopinti be gydytojo skyrimo.
Palaipsnis nujunkymas
Nujunkymas turėtų vykti taip lėtai, kaip tik leidžia jūsų asmeninė padėtis. Taikant palaipsnį nujunkymą, mamos pieno kiekis mažės, bet jame pamažu didės imunitetą palaikančių medžiagų, ir tai suteiks mažyliui paskutinę papildomą apsaugą nuo infekcijų.
Kadangi nujunkymo proceso trukmė priklauso nuo įvairių veiksnių, labai sudėtinga prognozuoti, kiek jis truks būtent jums. Nujunkymas tikrai įvyks, tačiau kartais šio proceso metu galite jaustis daranti žingsnį į priekį ir po to du žingsnius atgal.
Dalinis nujunkymas
Jūs galite išlaikyti vieną (ar kelis) maitinimus per dieną ir tiesiog atsisakyti visų kitų. Nujunkymas tikrai nėra „viskas arba nieko“ procesas.
Kaip padėti nujunkomam mažyliui
Jei aktyviai nujunkote, skirkite mažyliui daugiau meilumo, bučinių ir apkabinimų. Nujunkant papildomas fizinis kontaktas vaikui tiesiog būtinas.
Leiskite vaikui žaisti ant jūsų (jodinėti, ropinėti), gulinėti kartu, kasykite jo nugarytę, glostykite jį. Kiek laiko skirdavote vaikui jį žindydama, tiek dabar skirkite su juo būdama kartu. Sėdėkite ar gulėkite kartu, žiūrėkite į jį, kalbėkitės su juo. Nežiūrėkite tuo metu televizoriaus, nenaršykite telefone, nevirkite vakarienės. Dienos metu užteks ir vieno kito trumpo pasimeilinimo praeinant pro vaiką, tačiau turite rasti laiko nors vienai ilgesnei buvimo kartu sesijai kartą per dieną. Žindymas patenkina daugybę vaiko poreikių, tad pasistenkite juos patenkinti visais įmanomais būdais.
Jei mažylis išreiškia stiprų poreikį pažįsti, nereikia jam atsakyti. Tačiau, jei jau pradėjote nujunkymo procesą, ir vaikas nerodo noro žįsti, – verčiau nesiūlyti.
Ar nujunkymas ne per greitas
Stebėkite nujunkomą kūdikį – jis tikrai parodys, jei nujunkymas vyksta per greitai. Štai keli požymiai, rodantys, jog nujunkoma per greitai:
Naujai atsiradusi ar padidėjusi išsiskyrimo su mama baimė.
Padažnėjęs verkimas, inkštimas, įsikabinimas į kojas ar isterijos scenos.
Staigiai padidėjęs naktinių prabudimų skaičius.
Kandžiojimas, jei iki tol jo niekad nebuvo.
Naujai atsiradęs ar padidėjęs prisirišimas prie minkšto žaislo, antklodėlės.
Naujai atsiradęs nykščio ar čiulptuko čiulpimas.
Pilvo skausmai, vidurių užkietėjimas, vėmimas, atsisakymas valgyti.
Naujai atsiradęs ar padidėjęs užsiskleidimas, abejingumas.
Jei nujunkymas per greitas vaikui ar jums, kiek sulėtinkite tempą ar net grįžkite šiek tiek atgal. Nereikia susigrąžinti visų prieš tai buvusių maitinimų, bet galite susigrąžinti tuos, kurių mažyliui reikia labiausiai (pavyzdžiui, vakare prieš miegą).
Galite pati nesiūlyti krūties, tačiau neatstumkite vaikučio, kai jis labai prašo pažįsti.
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
