Pasaulyje vis populiarėja natūralumo idėjos – mamos nori gimdyti be nuskausminimo, auginti vaikučius be vystyklų. Grįžimo prie gamtos judėjimai itin klesti JAV. Apie tai mums papasakojo lietuvaitė Daiva, vaikučio susilaukusi Amerikoje.
Natūralumo paieškos
Taip jau susiklostė, kad gyvenu Los Andžele ir su vyru Richard auginame 2 metukų sunelį Danielių.
Mane visada domino ekologijos, sveiko gyvenimo būdo, natūralaus gydymo klausimai. Kai nusprendėme su vyru, kad taip norime auginti vaikutį, pradėjau ieškoti literatūros apie natūralų vaikų auginimą. Tada daugiau dėmesio skyriau tik fizinei pusei: žinojau, kad naudosiu medžiaginius vystykliukus, maitinsiu kūdikį tik savo pienu, gimdysiu natūraliai, be cheminių nuskausminamųjų. Tada dar nežinojau, kad gimus sūneliui teks dar daug ką sužinoti apie emocinę natūralaus vaiko auginimo pusę. Bet apie tai vėliau.
Nusprendžiau neiti į nėščiųjų mokyklą, nes pati skaičiau nepaprastai daug knygų ir straipsnių. Bradlio ir panašių kvėpavimo metodų sąmoningai atsisakiau, nes iš jau gimdžiusių girdėjau, kad gimdydama pati moteris jaučia, kaip kvėpuoti ir kokioje padėtyje gimdyti. Taip buvo ir man, tikrai kvėpavimo pratimų nepasigedau. Vaiką stumdama net leidau įdomius garsus – tarsi gilius garsius iškvėpimus, kurių dabar net nemokėčiau pakartoti.
Labai norėjau gimdyti namuose, vandenyje (galima išsinuomoti specialius baseinėlius, kurie palaiko šiltą vandens temperatūrą – gimęs vaikutis nekvėpuos, kol nepajus šalčio). Tam sutrukdė du dalykai – viena, už tai reikėtų mokėti patiems virš 4 000 dolerių, kita – mano vyras bijojo, o vaikutis juk mūsų abiejų. Suradome kompromisą – gimdžiau ligoninėje, bet su pribuvėja (midwife). Nenoriu jų vadinti akušerėmis, nes, kiek man žinoma, Lietuvos akušerės nėra natūralesnių gimdymo būdų šalininkės, o čia, Amerikoje, jos pasižymi būtent natūralesniu požiūriu į gimdymą nei gydytojai, kurie mokomi kaip elgtis kritiniais atvejais ir galbūt todėl naudoja ekstremalias procedūras, kai gimdymas vyksta visiškai normaliai.
Amerikos ligoninėse dabar kas ketvirtas vaikelis gimsta atlikus cezario pjūvį! Su pribuvėja buvau rami, nes žinojau, kad jei vaikas gims tokiu būdu, vadinasi, tam bus labai rimta priežastis. Ačiū Dievui, mūsų draudimas vienoje ligoninėje gimdymą su pribuvėja dengia 100 procentų!
Pribuvėja man pasakė, kad kartais ji prižiūri daug gimdyvių vienu metu, todėl pasamdėme dar ir dulą. Dula yra tokia moteris, kuri gimdymo metu padeda gimdyvei lengviau ištverti skausmą naudodama natūralias priemones: masažą, kvėpavimą, hipnozę, padrąsinimą ir pan. Mano vyras iš pradžių labai priešinosi, įsižeidė, kad aš esą juo nepasitikiu – jis ir pats gali man ranką palaikyti. Po gimdymo jis pakeitė savo nuomonę. Jo žodžiais, kiekviena gimdyvė turetų turėti dulą.
Pedantiškas gimdymo planas
Dula man padėjo sukurti savo gimdymo planą, kuriame surašiau, ko norėčiau:
Norėjau laisvai vaikščioti, valgyti ir gerti, kad man nebūtų jungiama lašinė.
Geriau sutikau, kad gimdymo metu tarpvietė plyštų nei kad ją kirptų.
Norėjau laikyti vaikutį ant rankų iškart jam gimus.
Nenorėjau, kad jam leistų vitamino K injekciją ar skiepytų.
Paskutinis punktas buvo nereikalingas, nes Kalifornija naujagimių ligoninėje nebeskiepija.
Nenorėjau, ir kad kirptų virkštelę, kol ji nenustos pulsuoti, nes, mano manymu, tai gerai ne tik kūdikiui, bet ir mamai – placenta lengviau atsiskiria nuo gimdos, kai joje esantis kraujas subėga vaikučiui.
Nors mano pribuvėja nesutiko su tokia teorija, ji darė tai, ko aš norėjau, nes tai mano ir mano vaikelio kūnai.
Deja, nė vienas mokslas nežino visko – mums lieka tik išanalizuoti esamą informaciją ir nuspręsti, kas mums atrodo arčiau tiesos. Parašiau, kad suprantu, jog kritiniu atveju mano norų nebus paisoma, bet pridūriau, kad jei bus laiko, net ir tokiu atveju norėsiu išgirsti antro gydytojo nuomonę.
Kadangi laukiausi berniuko, turėjau parašyti, kad nenoriu jo apipjaustyti. Ar galite patikėti – nors amerikiečiai baisisi, kad kai kurios tautos apipjausto mergaites, jie tą patį daro savo berniukams ir mano, kad tai normalu. Maždaug prieš 50 metų tam net nereikėjo tėvų sutikimo! Leimei, vis daugiau tėvų atsisako šio barbariško papročio.
Gimdymas, ir ką padariau ne taip
Gimdymas man labai patiko. Pribuvėja ir seselė vykdė visus mano norus – net naudojo prožektorių, nes nenorėjau, kad mažylis gimtų akinančioje šviesoje (jam ir taip jau daug streso gimti į šį šaltą pasaulį, kur reikia išmokti kvėpuoti, žįsti ir reguliuoti savo kūno temperatūrą).
Mano vyras buvo labai sužavėtas. Jis pats nukirpo sūneliui virkštelę. Vyrui labiausiai įsiminė du epizodai.
Pirmas – kai tik išlindo Danieliaus galvutė – pasak tėvelio, atrodė, kad staiga nauja dvasia įžengė į kambarį. Ir antras epizodas – kai vyras pamatė mane kraujo klane, bet su didele šypsena veide ir Danieliumi ant krūtinės. Tiesą sakant, aš tada net nežinojau, kad plyšau, nes vaiko galva užspaudžia tarpvietės nervus, todėl skausmo nejaučiau.
Aišku, kai lauksimės kito vaikelio, dar keletą dalykų daryčiau kitaip. Klausyčiau savo intuicijos ir intinktų dar labiau, nes, kai sūnelis jau buvo labai arti, pajutau skausmą ir nusprendžiau stumti, net kai mano kvėpavimo ritmas liepė ilsėtis, nes norėjau greičiau ištumti mažylį.
Manau, kad jei nebūčiau skubėjusi, plyšio galėjau išvengti. Vis dėlto, džiaugiuosi, kad nebuvau dirbtinai prakirpta, nes viskas sugijo be didelio skausmo ir labai greitai, nes natūralus plyšis nepažeidžia raumenų struktūros.
Atsisakyčiau vonelės mažyliui, nes Danielius labai verkė, geriau pati jį nušluostyčiau švelniai ir lėtai.
Aprengčiau ne ligoninės, o savo iš namų atsivežtais drabužėliais ir vystyklėliais, nes mano sūnelis gimė labai gražios švarios odos, o po dienos ligoninėje visas buvo išbertas. Ir nebūčiau ligoninėje ilgiau nei porą valandų po gimdymo (jei viskas būtų gerai), nes diena po gimdymo buvo tikras košmaras.
Pagimdžiau ankstų rytą, ir visą dieną man nedavė miegoti – tyrimai man, tyrimai vaikui ir vėl iš pradžių.
Naktį mažylis nedavė miegoti, tad po vienos nakties nusprendžiau, kad man užteks.
Prisirišimo tėvystė, arba kodėl Danielius miega su tėvais
Dabar papasakosiu apie emocinę mažylio auginimo pusę. Kadangi nuo mažens taip buvau įpratusi matyti, paguldžiau Danielių į lovytę miegoti, bet jam tai labai labai nepatiko. Tačiau nusprendžiau, kad reikia tik jį įpratinti, ir viskas bus gerai. Palikau jį vieną tamsoje verkti, nors ir nesijaučiau teisingai pasilegusi. Keletą naktų mes labai kankinomės. Laikiausi Amerikoje populiaraus požiūrio – užeidavau į kambarį kas 5 minutes, po to – kas 10 ir taip toliau. Tačiau Danielius po kiek laiko net man užėjus nebenusiramindavo.
Tai kol kas vienintelis dalykas, kurio labai gailiuosi savo mamos karjeroje. Jis niekada prie to neįprato, ir aš pagaliau po 4 valandų rėkimo su pertraukomis, pasiguldžiau sūnelį į mūsų lovą ir mes užmigome. Kaip tik tuo metu susidomėjau prieraišiąja tėvyste, nes lankiau „La Leche League“ („Pieno lyga“) susitikimus. Tai tokia organizacija, kuri padeda krūtimi maitinančioms mamoms. Mes susirenkame kartą per mėnesį kartu su mažyliais ir visko klausiame vadovių. Šios yra savanorės, joms bet kada, kai iškyla problema galima skambinti telefonu. Klausimus atsako ne tik vadovės, bet ir kiekviena mama, kuri susidūrė su ta pačia problema.
Prieraišioji tėvystė aiškina, kad vaikas turi jaustis saugus, kad galėtų pamažu pasitikėti savo jėgomis ir aplinkiniais. Taip užaugęs vaikas iškilus problemoms kreipsis pagalbos į žmones, o ne malšins problemas rūkymu, persivalgymu, svaigalais ar net savižudybe. Ne visi vaikai vienodai jautrūs, todėl reikia duoti vaikui tai, kas jam reikalinga. Pavyzdžiui, kai kurie mažyliai miega vieni lovytėse be jokių problemų. Vienam vaikučiui miegoti kitame kambaryje nesaugu – dėl gaisro, žemės drebėjimo, apiplėšimų. Saugiausia mažyliui būti su mama ir tėčiu. Nuo tada mes miegame kartu su sūneliu ir leisime jam pačiam nuspręsti, kada jis norės miegoti savo kambaryje (kol kas mes tuo kambariu naudojamės kaip biuru).
Vaikas pats pasirenka, ko jam reikia
Kitas dalykas, kurį, kiek žinau, Lietuvoje gydytojai seniai pataria daryti (deja, ne amerikiečių gydytojai) – maitinimas savo pienu kada tik vaikutis nori. Danielius buvo vienas iš tų, kuris būtų galėjęs nuolat būti prikabintas prie mamytės. Ačiū Dievui už nešynes, nors iš pradžių Danielius ir jų nemėgo, norėjo tik tiesiai ant rankų būti.
Atsimenu kaip vakarais mes vaikištinėdavome aplinkinėmis gatvėmis ir nešiodavome vaiką. Sako, kad labai energingi vaikai tokie dažnai būna, nes jie patys dar negali išlieti savo energijos. Beje, supimas stimuliuoja tam tikrus centrus vaiko smegenyse, todėl vaikai, kurie nepakankamai nešiojami ir supami, patys linguoja atsisėdę lovytėse…
Taigi geriau pasitikėkime mažylių instinktais, nes jie geriau žino, ko jiems reikia. Jei vaikas verkia, reikia jam padėti, o jei negalima padėti, bent jau galime jį laikyti ant rankų, būti su juo. Duodami mažyliui gerus dalykus jo neišlepinsime, nesugadinsime – saugumas ant mamos rankų yra geriausias dalykas. Išlepinsime, jei duosim negerus dalykus, pavyzdžiui, daug saldumynų, vien dėl to, kad vaikas verkia. Net kaprizų draskomą vaiką reikia gerbti, nesišaipyti ir nerėkti. Aišku, mes visi kartais prarandame kantrybę, bet tada vaikų atsiprašome, kad jie nemanytų, jog toks bendravimo būdas yra normalus.
Aišku, pasaulis nėra tobulas ir mes, tėvai, neturime begalinės energijos, todėl kartais tenka rinktis ne patį tobuliausią variantą. Pavyzdžiui, mano sūnus norėjo miegoti man ant krūtines, bet aš, deja, nesugebu taip užmigti ir bijau, kad versdamasi jo nenumesčiau, todėl teko jam paverkti mūsų lovoje. Taip pat neseniai atpratinau jį nuo pienuko naktimis, pasakiau, kad pienukas miega, kol tamsu. Teko mums abiems pasikankinti.
Namie su vaiku – iki 4 metų
Kai laukiausi, maniau, kad pagimdžiusi norėsiu dirbti ir paliksiu vaikelį kam nors prižiūrėi. Bet kai gimė Danielius, savo nuomonę pakeičiau – idealu, kad vaikutis, ypač pirmus 4 metus, praleistų su mama ar tėčiu.
Vaikai darželiuose daugiau serga net tik dėl bakterijų, bet ir dėl streso. Mažylis turi jaustis saugus, ir tada jis pats norės pasilikti žaisti draugų namuose be mamos, bet taip atsitiks tarp 2 ir 4 metų.
Aišku, yra situacijų, kai šeimos nepragyvena be antro atlyginimo, bet net tada norinčios mamos suranda išeitį – užsiima verslu namuose, įsisdarbina darželiuose ar nešasi vaikus į darbą. Kai kurios mamos dirba savo noru, nors pinigų šeimai ir netrūksta, nes visuomenė nevertina mamos darbo, nebent tik eilėraščiais ir gėlėmis kartą per metus, bet ne, pavyzdžiui, pensija ar draudimu. Todėl mes gyvename bute, o ne name ir neturime visų naujausių niekučių, bet mūsų sūnelis auga saugus, stiprus ir sveikas. Dėkoju Dievui, kad mes galime pragyventi iš vieno atlyginimo.
Žindymas, nujunkymas, vystyklai
Natūralumą mėgstančios mamos leidžia vaikui pačiam nuspręsti, kada atsisakyti krūties ir, jei reikia, maitina du vaikučius iškart – jaunesnį ir vyresnį. Mano sūnelis pienuką labai mėgsta – jei tik pamatytumėte, kokia ramybė užlieja jo veidą, kai jis žinda, nors Danieliui jau 2 metai.
Dažniausiai pats vaikutis nustoja žįsti tarp 2 ir 4 metų.
Medžiaginiai vystykliukai irgi labai populiarūs tarp mūsų, natūraliai nusiteikusių tėvų.
Viena – tai gerai aplinkai, nes neužverčiame Žemės tonomis papildomų šiukšlių, kurios nesupus ir per 500 metų (gal bent tiek bus naudos, kad ateities mokslininkai galės tyrinėti šių laikų ligas iš sauskelnių).
Kita, medžiaginiai vystyklai gerai vaikų sveikatai, nes jiems nereikia gulėti chemikaluose 24 valandas per parą. Yra nuomuonių, kad sauskelnės gali sukelti nevaisingumą.
Trečia –medžiaginiai vystyklai gerai kišenei, nes jie daug pigesni, nors tai priklauso nuo rūšies – JAV jų yra nepaprastai daug rūšių, galima nupirkti net kašmyrinius, kurie tikrai nebus pigūs. Mes naudojome kelių rūšių vystyklus, vieni minkštesni, bet putlesni (ne taip dailiai atrodo), kiti – plonesni, bet šiurkštesni ir ilgiau džiūsta.
Dar yra ir kitas judėjimas – natūralios naujagimių higienos šalininkai, kurie beveik nenaudoja vystyklų, nes jie seka kūdikių veiko išraiską, kai jie atlieka gamtinius reikalus ir palaiko mažylius virš tualeto ar puoduko.
Aš sužinojau apie tai per vėlai, nes geriausiai pradėti, kai kūdikiui ne daugiau nei 3 mėnesiai. Kokia to nauda? Viena – kūdikio odelė neparausta, nes nereikia būti šlapime, kita – mama ir vaikas dar artimesni, nes mama turi stebėti kūdikį dar atidžiau. Nežinau, ar bandysiu tai su kitu vaikučiu, nes tas būdas reikalauja labai daug laiko.
Natūralistų žaisliukai
Mes renkamės paprastus klasikinius žaisliukus, geriausiai – iš natūralių medžiagų. Neperkame sūnui žaislų su baterijomis (ir teko jau paukoti nemažai dovanotų), nes jie neskatina vaiko galvoti, augina vartotoją („reikia tik paspausti mygtuką ir varpelis suskabės“), o ne kūrėją ir mąstytoją („aha, varpelis skamba, nes šerdis atsimuša į sieneles“). Aišku, aš nedraudžiu sūnui žaisti draugų namuose, nes nemanau, kad keli kartai jo vystymąsi sustabdytų. Danielius turi daug kaladėlių, muzikos instrumentų, visokiu mašinėlių, vežimėlių, sukučių, dėlionių, knygučių.
Čia populiaru mokyti kūdikius nuo 6-7 mėnesių ženklų iš kurčnebylių kalbos ar specialiai sukurtų, nes vaikui daug lengviau parodyti ženklą nei ištarti žodį. Danielių išmokiau parodyti ženkla „valgyti“. Tada jam buvo maždaug 11 mėnesių. Rodžiau ženklą porą savaičių valgant, kol jis suprato ir pats pradėjo rodyti. Toliau tuo neužsiėmiau, nors ir nupirkau Danieliui pora kompaktinių plokštelių su kurčnebylių ženklais vaikams ir jam labai patinka jas žiūrėti.
Laukia namų mokykla
Danielius dar per jaunas mokyklai, bet aš jau skaitau literatūrą ir ieškau kitų tėvų, namuose mokančių vaikus. Nors ir aš baigusi pedagoginį mokslą, ir mano vyras dirba mokytoju, aš vis tiek manau, kad pati mokyklos sistema niekada neveiks labai gerai. Matyt, gausiu pipirų už šiuos žodžius nuo dirbančių mokslo draugių! Mokytojai skundžiasi, vaikai skundžiasi…
Mokytojai skundžiasi, kad vaikai nesimoko, o vaikai skundžiasi, kad mokykla – kaip kalėjimas, ir mokytis nuobodu. Taip yra todėl, kad vaikus verčiame mokytis pagal kažkokį planą, o ne pagal jų vidinius interesus.
Deja, mokyti vaiką to, kas jam įdomu šiandien, galima tik šeimoje ar labai mažose grupėse.
Gal tai atrodo utopija, bet amerikiečiai jau senokai įteisino namų mokymą, nors dar nemažai žmonių į tai kreivai žiūri. Kelios kartos mokinių, mokytų namuose, įrodė, kad vaikai labai nori išmokti, jei jų neverti. Ir išmoksta jie daug giliau. Vaikai išmoksta vaikščioti ir kalbėti be jokio oficialaus mokymo, ir aš galiu tai patvirtinti, nes specialiai nestačiau savo sūnaus ant kojų, nelaikiau nemokančio vaikščioti rankutės, ir jis viską išmoko pats, nors ir vėliau – pradėjo vaikščioti 15 mėnesių. Tokiu būdu mokomas vaikas gali nemokėti skaityti iki 8 ar 10 metų (priklausys nuo to, kada jam norėsis), bet išmokęs dažniausiai ryte ryja knygas ir žaibiškai pralenkia savo bendraamžius, verstus skaityti.
Mano pagrindinė mokymo namuose priežastis – kad vaikas neprarastų pažinimo džiaugsmo. Yra ir kitų – kad išmoktų bendrauti su skirtingo amžiaus žmonėmis, o ne tik su dirbtinai sukurta 30 ar daugiau bendraamžių grupe. Į tokią aplinką jam, matyt, gyvenime neteks daugiau patekti po mokyklos. Čia net universitetuose žmonės labai įvairaus amžiaus, nuo 18 iki 80 metų. Mano manymu, vieno amžiaus vaikai, suburti į tokią aplinką, pasidaro varžovais, kai tuo tarpu mišrioje grupėje būtų mažiau lenktyniavimo ir daugiau padėjimo vienas kitam, o padedant ir išmokstama.
Be to, JAV mokyklos turi ir kitokių problemų. Dauguma jų pasirašę sutartis su „Coca Cola“ ir panašiomis kompanijomis, kurios paremia mokyklas pinigais, bet už tai mokyklos įsipareigoja pardavinėti jų produktus ir negali pardavinėti kitokių gėrimu ar maisto produktų! Rezultatas – vaikai valgo bevertį maistą. Mokyklos darosi vis labiau komerciškos. Net skautų organizacija, kuri turi neblogų idėjų, skatina mergaites agresyviais būdais pardavinėti sausainius (kurie, beje, irgi pilni dirbtinių skonių). Daugiausiai pardavusios gauna prizus, yra giriamos. Vaikai susidaro įspūdį, kad kas daugiausiai uždirba, tas yra geriausias ir visi turi to siekti.
***
Tai tokie pagrindiniai dalykai, kuriuos mes, natūraliai nusiteikę tėvai, darome kiek kitaip nei dauguma šeimų. Svarbiausias skirtumas yra tas, kad mes linkę rinkti informaciją apie visas vaiko gyvenimo sritis ir tik tada nuspręsti, kas mums priimtina.
„Mamos žurnalas“
