Viltė – mūsų pirmasis vaikas, kuris buvo planuotas ir labai lauktas.
2010 m. rugpjūčio mėnesį susituokėme, netrukus po vestuvių pasijutau nėščia. Tai buvo toks nuostabus jausmas, labai džiaugėmės, todėl nieko nelaukusi užsirašiau pas ginekologą, jog patvirtintų, kad tie atlikti du nėštumo testai rodo tiesą. Abu kartu nuvykome pas gydytoją. Taip, aš laukiausi… Gydytoja įteikė tėčiui pirmąją mūsų vaikelio nuotraukytę. Pagal gydytojos apskaičiavimus, vaikutis turėjo gimti 2011 m. gegužės mėnesio pabaigoje.
***
Atrodė, kad tai kažkoks stebuklas. Buvome tokie laimingi, staiga ėmėme planuoti, ką pirksime, koks bus vaikelio kambarys. Pradėjome svajoti, koks bus mūsų gimęs kūdikis, kaip juo rūpinsimės ir prižiūrėsime. Internete rinkau informaciją, skaičiau įvairiausius straipsnius. Kartais užkliūdavo straipsniai apie ankščiau laiko gimusius kūdikius, tačiau aš jų net neatversdavau, maniau, kad man tai visiškai neaktualu ir tik gaišiu laiką apie tai skaitydama. Nuojautos, kad mūsų Viltė paskubės į pasaulį ateiti 2,5 mėnesio ankščiau, neturėjau – nėštumo metu atlikti tyrimai buvo labai geri, savijauta puiki. Išskyrus tai, kad jau kitą dieną po to, kai sužinojau jog laukiuosi, pradėjo rytais pykint, nors tai ir nebuvo taip baisu, kaip dabar pagalvoju.
***
Staiga netikėtai vasario mėnesį susirgau gripu, nors prieš tai daug metų nesu sirgusi jokiomis rimtomis ligomis. Pakilo temperatūra, skaudėjo galvą, laužė kaulus, jaučiausi siaubingai. Stiprių vaistų gerti negalėjau, tik tuos paprasčiausius, kurie mažina temperatūrą, ir įvairiausias arbatas. Taip prasikankinau savaitę, pasveikau, savijauta vėl buvo gera. Kaip ir kiekvieną mėnesį, apsilankiau pas mane prižiūrinčią gydytoją. Man viskas gerai, vaisius vystosi, auga, viskas puiku.
***
Pamenu, buvo pirmosios kovo dienos. Pastebėjau, kad sumažėjo judesių pilvuke, pasirodė keista, todėl užsirašiau pas ginekologę. Neįtariau, kad nuo tada prasidės mano košmaras. Paaiškėjo, kad gimdoje labai mažai vandenų, kur ir kodėl jie dingo – neaišku. Gavau siuntimą į Antakalnio klinikas, kad atliktų išsamesnius tyrimus. Buvo labai neramu, bijojau, kad tik nenutiktų kas baisaus, bet apie tai, kad galiu pagimdyti, nebuvo net minties. Buvau paguldyta į ligoninę. Leido vaistus, kurie brandina vaisiaus plaučiukus. Medikai man nieko guodžiančio nežadėjo, neslėpė, kad situacija labai sunki, kad be vandenų vaisus išbuvo apie savaitę, todėl bet kada galiu pagimdyti. Nors ir yra šansas, kad viskas bus gerai, tačiau jis – labai mažas. Paaiškino, kad placentoje atsirado skylutė, pro kurią po truputį ir išlašėjo vaisiaus vandenys. Greičiausiai dėl mane užpuolusio gripo. Verkiau, buvo labai liūdna, bet viltis negeso, tikėjau, kad tas prakiuręs „maišiukas“ užsitrauks. ir vėl atsiras vandenų, deja…
***
Buvo kovo 10 dienos vakaras. Apie 17.00 val. pajutau pirmuosius skausmus pilvo apačioje. Iš pradžių į tai nekreipiau jokio dėmesio, bet kai tik pradėjau užsirašinėti laiką, pastebėjau, kad skausmai kartojasi reguliariai kas 10 minučių. Apžiūrėjęs gydytojas pranešė pačią blogiausią naujieną, kuri man buvo lyg šaltas dušas. Man jau prasidėjo gimdymas, gimdos kaklelis atsivėręs 4 centimetrus.
Netrukus jau gulėjau ant gimdymo stalo, sąrėmiai vis dažnėjo, buvo vis skausmingesni. 2011 m. kovo 10 dieną 23.55 val. mums gimė mergytė. Parodė man ją tik iš tolo, dar dabar pamenu tas dideles į mane žiūrinčias akis. Labai greitai ją išnešė. Nesupratau, kas vyksta, klausiau – kur ją neša, man tik pasakė: „Ar tu negirdi kaip ji sunkiai kvėpuoja“. Mergytė gimė 28 nėštumo savaitę.
***
Po kelių procedūrų buvau perkelta į palatą. Degiau noru stotis iš lovos ir eiti pas mažiukę, bet nebuvo jėgų, net įsikibusi nebūčiau paėjusi… Praėjus porai valandų po gimdymo, Artūras vienas nuėjo pas mūsų mažylę. Man parnešė tik nuotrauką savo telefone. Dukrytė gimė būdama 1180 g svorio ir 39 cm ūgio. Kitą dieną su vyru jau kartu nuėjome pas dukrytę. Gulėjo mažylė inkubatoriuje, tokia rami, bejėgė, apraizgyta visokiais laideliais, aplink pypsėjo aparatai. Dėl nesubrendusių plaučiukų kvėpavimas buvo paviršinis, mergaitė buvo intubuota, gimė, turėdama infekciją ir sirgdama plaučių uždegimu. Gydytoja sakė, kad dukrytės šansai gyventi yra 50 ir 50, kad medikai daro viską, ką gali, tačiau reikia laiko ir didelio tikėjimo.
***
Varė iš proto mintis, kad galiu dukros netekti. Meldžiausi ir prašiau Dievulio, kad tik jai suteiktų stiprybės. Penktąją gyvenimo dieną ji pradėjo pati savarankiškai kvėpuoti, tai buvo didžiulis laimėjimas ir ženklas, kad mergaitė kabinasi į gyvenimą. Antrąją gyvenimo savaitę susitarėme su mus sutuokusiu kunigu, kad atvyks į ligoninę ir pakrikštys mūsų dukrytę. Reikėjo, kad Dievas imtų ją globoti, buvau girdėjusi, kad neretai tokio likimo kūdikiams pagerėja po krikšto.
***
Taip ir atsitiko, po krikšto dukrytės būklė pradėjo gerėti. Maitinau ją savo pienu, tačiau galimybės glausti prie krūties neturėjau. Nešdavau nuktrauktą pienuką, jai buvo svarbus kiekvienas lašas. Būdavau šalia jos, kiek tik galėdavau, tikėjau, kad ji jaučia, jog mama šalia, mano buvimas jai yra svarbus, nors ir negalėjau jos priglausti. Ji buvo stipri kovotoja, kovojo dėl kiekvienos dienos šiame gyvenime, o mūsų viltis, kad viskas bus gerai, niekur nedingo. Kilo mintis duoti jai prasmingą vardą, kuris reikštų jos istoriją, kai tik didelė viltis ir tikėjimas padėjo mums visiems išgyventi, viltis, kad viskas bus gerai. Taip gimė vardas VILTĖ.
***
Dvyliktą Viltės gyvenimo dieną buvome perkeltos į Santariškių ligoninės Neišnešiotų naujagimių skyrių, o tai reiškė, kad mergaitei atstatytos visos gyvybinės funkcijos, ir ji gyvens. Liko tik sustiprėti ir priaugti svorio. Santariškėse dienas leidome vienoje palatoje, buvome kartu kiekvieną minutę, tada jau galėjau pati ja rūpintis – keistis sauskelnes, prausti. Viskas vyko sklandžiai, svoris augo puikiai. Kiekvieną dieną tuo pačiu metu reikėdavo pasverti kūdikį. Nemoku apsakyti žodžiais, koks tai nuostabus jausmas, kai matai, kad tavo vaikas priauga svorio. Vieną dieną +7 gramai, kitą dieną +14, dar kitą +30. Kiekvienas gramas reiškė labai daug.
***
Atėjo laikas tikrinti akytes. Žinojau, kad neišnešiotukams gali išsivystyti retinopatija, ir kuo didesnis neišnešiotumas, tuo didesnė tikimybė.
Retinopatija būna trijų stadijų, esant trečiai stadijai daroma operacija tam, kad nekiltų regėjimo sutrikimų. Tikėjau, kad mano stipriajai Viltei nebus jokios retinopatijos, tas tikėjimas buvo tikrai labai labai stiprus, deja… Suvystė mano vaiką taip stipriai, kad ji net pajudėti negalėjo, ir kišo kažkokius kablius jai į akytes, o man stovint šalia atrodė, lyg kas į širdį peilį durtų, vaizdas kraupus. Po pirmos apžiūros buvo nustatyta pirmoji stadija. Pratrūkau, grįžau į palatą ir verkiau iki pasikūkčiojimo. Atėjo sesutė ir uždraudė man verkti prie vaiko. Esu jai labai už tai dėkinga. Verkti reikia, negalima visko laikyti savyje, tačiau nereikia to daryti prie vaiko. Nors tas vaikas beveik telpa į delną, tačiau jis viską puikia jaučia! Išsiverkus palengvėjo ir vėl užvaldė didelis tikėjimas, kad viskas bus gerai. Neveltui. Kas savaitę mano vaikas buvo pančiojamas ir tikrinamos akytės, keturias savaites iš eilės nei pablogėdavo, nei pagerėdavo. Retinopatija stovėjo vietoje, o penktąją savaitę retinopatija išnyko. Stiprus mano tikėjimas davė rezultatų.
***
Ligoninėje išbuvome du mėnesius. Nors noras važiuoti namo su kūdikiu ant rankų buvo didžiulis, bet didžiulė buvo ir baimė. Ligoninėje šalia mūsų visą parą buvo nuostabios sesutės, kurios visada pasirengusios padėti, o namie likome tik mes. Bet labai greitai apsipratome ir jautėmės puikiai. Iš ligoninės išleista namo Viltė svėrė 2322 g ir buvo 47 cm ūgio.
***
Dabar mano coliukei Viltei jau 1 metai ir 7 mėnesiai. Ji visiškai neatsilieka nuo savo bendraamžių nei raida, nei gebėjimais. Nereikia jai jokios specialios priežiūros, ji labai linksma, draugiška ir protinga mergytė. Greitai visko mokosi, užtenka porą kartų parodyti ar pasakyti, ir kitą kartą ji jau viską daro pati. Kartais pastebiu, kad ji net per protinga pagal amžių, atrodo, kad ji daug daugiau supranta nei jos bendraamžiai.
***
Taigi mano viltis ir begalinis tikėjimas davė teigiamų rezultatų. Kad ir kaip tuo metu atrodė sunku, viskas praėjo. Visoms mamytėms, kurios augina tokio pat likimo vaikučius, linkiu neišsenkančios stiprybės, kantrybės ir didelio tikėjimo. Žinokite, ateis diena, ir Jūs prisiminsite visa tai lyg sapną.
Žinau, kad tuo metu, kai gimsta toks mažas kūdikis, apima neviltis, atrodo, jis niekada nebus toks, kokie yra laiku gimę vaikai. Netiesa, tokie vaikai dar nuostabesni ir stipresni, didesni kovotojai. Mielos mamytės, jei Jums gimė toks kūdikis, žinokite, kad esate be galo stiprios, nes Dievas tokius išbandymus siunčia tik stipriems žmonėms. Tikrai ne viena mama sako, jog net nepastebi, kaip vaikai greitai užauga, bet tik neišnešiotukų mamos turi nuostabią galimybę mažais vaikas pasidžiaugti ilgiau.
***
Noriu pasinaudoti proga ir iš visos širdies padėkoti Santariškių ligoninės Neišnešiotų naujagimių skyriaus vedėjai Rimutei Vaitkevičienei bei visam ten dirbančiam personalui. Darbas, kurį atlieka šios nuostabios moterys, tiesiog trykšta gerumu. Jų širdys tokios didelės. Jos kiekvienu skyriuje augančiu coliuku rūpinasi lyg savo vaiku.
Mama Sonata
„Mamos žurnalas“
