Klausimai, kiek vaikų turėti, kada gimdyti, kodėl jų vis dar kai kurios poros neturi, susilaukia įvairių nuomonių ir gausių komentarų. Apie apsisprendimą (ne)gimdyti kalbamės su Krizinio nėštumo centro (toliau KNC) psichologe Rūta Mickevičiene.
Kas yra „childfree“ filosofija?
Mūsų šalyje terminu „bevaikė“ šeima vadinama ta, kuri dėl vienokių ar kitokių priežasčių neturi vaikų. Tuo tarpu anglų kalboje yra du skirtingi terminai, nusakantys bevaikę šeimą: šeima, kuri nori, bet negali susilaukti vaikų, nes susiduria su nevaisingumu (ang. childless), ir šeima, kuri sąmoningai apsisprendžia neplanuoti, nepastoti ir nesusilaukti vaikų (angl. childfree).
Jau kurį laiką girdime ne tik apie reprodukcinės sveikatos problemas – didėjantį nevaisingumo mastą, bet ir pastebime plintančią „childfree“ mąstyseną. Ji paremta savanorišku poros pasirinkimu nesusilaukti vaikų ir nepratęsti giminės.
Kodėl gyvenimo sąlygos gerėja, o noras susilaukti vaikų ir gimstamumas mažėja?
Išties atrodo, kad šiais laikais turime geriausias sąlygas susilaukti ir auginti vaikus, tokių neturėjo mūsų tėvai ar ankstesnės kartos. Pavyzdžiui, gerėja besilaukiančių ir pagimdžiusių moterų sveikatos priežiūra, sudaromos palankios gimdyvėms ir naujagimiams sąlygos, moterys gali rinktis nuskausminimo būdus, cezario pjūvio operaciją, gimdymo namus, sulaukti įvairių (ne)mokamų specialistų konsultacijų. Suteikiamos ir apmokamos ilgos motinystės atostogos iki vaikui sueis 2 metai, siūloma valstybės parama samdant aukles, skiriami vaiko pinigai, suteikiami mamadieniai, tėvadieniai ir pan.
Dar daugiau – įsteigti valstybiniai ir privatūs darželiai, įrengta daug vaikų žaidimo aikštelių ir edukacinių erdvių, poliklinikose ir prekybos centruose įkurti mamos ir vaiko kambariai, parduotuvėse įrengtos atskirtos besilaukiančių ir mamų su mažais vaikais kasos, prieinama nemokama psichoedukacija apie vaikų auginimą visais amžiaus tarpsniais bei tėvystės ir motinystės įgūdžius stiprinantys grupiniai užsiėmimai, sukurta daug palengvinimų (higienos priemonės, kūdikio inventorius, vaikų lavinimo ir priežiūros prekės, buities darbus lengvinantys įrenginiai ir pan.).
Deja, realybėje matome, kad gerėjančios sąlygos kelia kitų problemų. Pavyzdžiui, pastebimas mažėjantis gimdyvių ir gimstančių vaikų skaičius. Apžvelgiant Lietuvos statistiką, kasmet gimsta apie 1–2 tūkstančius mažiau vaikų. Be to, vėlėja pirmą kartą gimdančių moterų amžiaus vidurkis, kuris yra maždaug apie 30 metų.
Jauno suaugusiojo amžiaus tarpsnis nutolo, todėl tolsta šiam vystymosi laikotarpiui keliami uždaviniai, t. y. sprendimas prisiimti atsakomybę, įsipareigoti santykiams, šeimai ir vaikams.
Kyla vis daugiau nevaisingumo problemų (dėl sveikatos sunkumų ir persirgtų ligų, ydingo gyvenimo būdo, sėdimo darbo, nevisavertės mitybos, moters amžiaus ar poros amžiaus skirtumo, kontraceptinių priemonių ir pan.), todėl bandoma pasitelkti pagalbinį apvaisinimą. Daugėja skyrybų, moterys susiduria su nemaloniomis pogimdyminėmis būklėmis po gimdymo bei vaiko auginimo iššūkiais.
Atsiradęs kontraceptinių priemonių legalizavimas ir jų įvairovė leidžia mėgautis seksualiniu gyvenimu iki santuokos ar santuokoje be tikslo susilaukti vaikų, o neplanuotai pastojus – kreiptis dėl įteisinto nėštumo nutraukimo.
Akivaizdu, kad nėra vienos priežasties, kuri lemtų šeimų motyvaciją turėti vaikų ir šalies demografinius rodiklius. Į šį daugialypį reiškinį reikėtų žiūrėti kompleksiškai: asmeniškai, socialiai, visuomeniškai, filosofiškai, morališkai, ekonomiškai ir pan.
Kodėl vaikai nebėra šeimos prioritetas?
Kiekvienas iš mūsų paklauskime savęs, kokią realią ar galimą vertę kuria vaikai? Kokią prasmę atranda juos auginantys ir ką praranda jų neturintys?
Anksčiau šeimos vaikų susilaukdavo maždaug nuo 18–20 metų ir būdavo gausesnės. Gal tada moterys motinystę suvokdavo, kaip neišvengiamą pasirinkimą ar pagrindinę būtinybę egzistencijos įprasminimui ir išlikimui? Dabartinė karta abejoja, ar tikrai moteris turi tapti mama, kad jaustųsi įvykdžiusi visus gyvenimo uždavinius. Ji mąsto ir elgiasi jau kiek kitaip, vaikų planavimą atidėdama dešimtmečiu vėliau ar visai jų nebeplanuodama.
Akivaizdu, keičiantis požiūriui, poros ieško kitokio joms tinkančio gyvenimo modelio, o ne aklai perima buvusįjį:
Pirmiau nori pagyventi sau (baigti mokslus, keliauti, užsiimti kitais dalykais, įsidarbinti, padaryti karjerą, įsigyti būstą ar keisti profesiją).
Neranda tinkamo partnerio.
Jaučiasi nesaugiai dėl esamų santykių, nepasitiki partnerio gebėjimu įsipareigoti.
Bijo vienišos motinystės, kai tiek daug šeimų išsiskiria.
Nemato poreikio santykius įprasminti vaikais, nes gera ir dviese.
Laimę ir savęs išpildymą randa kituose dalykuose (laisvė, nepriklausomybė, malonumai, aktyvus gyvenimo tempas, pomėgiai ir pan.).
Mano, kad vaikai riboja laisvę, nelieka laiko sau.
Nenori įsipareigoti, per daug atsakomybės, pasiaukojimo, tarnystės, rūpesčių.
Jaučia finansinį ir psichologinį nestabilumą.
Mažai sutinka laimingų šeimų, auginančių laimingus vaikus, pavyzdžių.
Jaučia traumuojančios vaikystės pasekmes (jaustas nepriteklius, patirtos fizinės ir psichologinės bausmės, meilės ir laiko kartu su tėvais stoka).
Nesijaučia galintys būti gerais tėvai, todėl nenori rizikuoti ir sukelti jiems neigiamų patirčių.
Bijo būti nepakankamais tėvais, sulaukti vertinimo, kritikos, komentarų iš socialinės aplinkos („nereikėjo gimdyti“, „patys norėjot“, „kam tiek prisigimdėt?“).
Nerimauja, kad nesulauks pagalbos iš artimųjų, jausis įkalinti namuose su vaikais.
Abejoja kokybišku darbo derinimu su šeimos reikalais.
Nenori iškristi iš darbinės rinkos, prarasti darbo vietą.
Abejoja vienodu partnerių įsitraukimu į vaikų auginimą, buitį, pareigų pasiskirstymą.
Jaučia nepalankų aplinkos požiūrį į daugiavaikes šeimas.
Baiminasi prarasti kūno linijas, priaugti nepageidaujamų kilogramų.
Ilgai užtrunka savęs ir prasmės paieškose, todėl atideda buvimą tėvais.
Stabdo baimė susilaukti neįgalaus vaiko ir kita.
Kelčiau klausimą, kaip rasti pusiausvyrą tarp dauginimosi ir išlikimo instinktų, t.y. mėgavimosi laisve, neskubėjimo įsipareigoti bei atsakomybės prisiėmimo už gyvybės tęstinumą, kol vyksta naujo gyvenimo modelio ir kitokio buvimo būdo paieškos.
Kokia mūsų situacija kitų šalių kontekste? Kokia prognozė? Išnykimas?
Jei žiūrėsime iš asmeninės pozicijos, atrodo, visi žmonės turi teisę rinktis, pavyzdžiui, turėti ar neturėti vaikų, kiek jų turėti ir pan. Jei žiūrėsime iš valstybės pozicijos, – gimstamumo mažėjimas tampa didelė problema ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, kuriame maždaug kas antra šeima nenori vaikų. Specialistai ragina atsigręžti į bendrąjį gimstamumo rodiklį, pagal kurį kiekvienai moteriai turėtų tekti 3 vaikai, jei norime, kad tauta išliktų, o ne išnyktų. Lietuvoje per nepriklausomybės metus gimstamumas sumažėjo beveik tris kartus – šis rodiklis nukrito iki 1,27, t.y., jei gimstamumas nekils, išlikimas yra žemiau realios ribos.
Kokie, jūsų akimis, gimstamumo skatinimo būdai galėtų paveikti jaunus žmones?
Mes, kaip visuomenė, turime skatinti gimstamumą, nes Lietuvoje jis kasmet sparčiai mažėja. Palaikyti ir padėti šeimoms auginti vaikus yra mūsų visų bendras interesas, nes užaugę vaikai toliau kurs valstybę, kurioje gyvename. Nebus žmonių, nebus ir valstybės. Tad, jei šeimą su vaikais suvoksime, kaip visuomenės ir valstybės gyvavimą garantuojančią ląstelę, tai dėmesys ir emocinė bei finansinė parama jai yra geriausia investicija.
Svarbu kelti jaunų žmonių moralę, dvasines vertybes, mokyti ir plėsti suvokimą, kad vaikai suteikia tėvams džiaugsmo, prasmės, tobulėjimo ir augimo galimybių. Apie motinystę bei tėvystę reikėtų kalbėti teigiamai, bet ir nenutylėti realių sunkumų. Juos normalu ir žmogiška patirti visiems tėvams, nes vaikų auginimas yra ilgalaikis procesas ir pastangų reikalaujantis darbas. Tiems, kuriems reikalinga pagalba, ji turėtų būti savalaikė, kompleksinė ir prieinama.
Taip pat svarbu skatinti ir palaikyti gausesnės šeimos kūrimą, rodyti pozityvius ir sektinus pavyzdžius. Reklamos ir viešinimo kampanijos turėtų skatinti visuomenę atkreipti dėmesį į tai, kokia svarbi yra šeima bei kiekvienas joje augantis vaikas. Susilaukti vaikų turėtų būti priimama kaip sąmoningas, prasmingas, atsakingas ir vertę kuriantis šeimos sprendimas, žinoma, gerbiant ir nevertinant kitų pasirinkimų.
Jūs konsultuojate neplanuotai pastojusias moteris. Dėl ko jos svarsto negimdyti?
Viena iš priežasčių, dėl kurių moterys (poros) kreipiasi į KNC, yra neplanuotas nėštumas. Tai tos moterys, kurios neplanavo – dar nenorėjo, tiesiog nenorėjo ar jau nebenorėjo – būti mamomis, tačiau pastojo.
Pavyzdžiui, neplanuotas nėštumas atrodo nenorimas, ir moteris svarsto nėštumo nutraukimą, kai jis įvyksta:
paauglystėje arba vyresniame amžiuje,
jau turint kelis vaikus šeimoje,
esant emociškai ir fiziškai nesaugiuose santykiuose su vyru ar partneriu,po trum
palaikių ir neįpareigojančių santykių,kai moteri
s lieka viena (įvyksta skyrybos, partneris nepripažįsta tėvystės ar dingsta ir pan.),esa
nt materialiniam nepritekliui,
esant sudėtingai socialinei situacijai,
esant fizinės ar psichikos sveikatos problemoms,
turint kitų konkrečių planų gyvenime,
esant tam tikriems vaikelio raidos ypatumams ar sutrikimams,
esant daugiavaisiam nėštumui ir kita.
Žinoma, ne visada neplanuotas nėštumas tampa nenorimas, o vaikelis – nelaukiamas ar nemylimas. Priešingai, dažnai paaiškėja, kad moteris vaikelio nori, bet išsigąsta, kad jis užsimezgė ne laiku, nesant geroms išorinėms aplinkybėms, stingant paramos, būnant nepakankamai nepasiruošus, jaučiant nerimą ir nesaugumą dėl ateities, bijant su vaiko auginimu susijusių sunkumų ir pan. Išsigąsti normalu ir žmogiška, kai užgriūna didžiulė nematoma ir sunkiai pakeliama atsakomybė. Šioje sunkioje ar krizinėje situacijoje kreipimasis pagalbos į artimuosius ar specialistus yra ne silpnumo, o išminties požymis, nes kartu moteris gali rasti palankių galimybių, kurių viena įžvelgti nepajėgia, bet kurios gali reikšmingai prisidėti prie jos priimamų sprendimų.
Ką apie savo jausmus jums pasakoja neplanuotai pastojusios moterys?
Besikreipiančios neplanuotai pastojusios moterys dažnai jaučiasi taip, tarsi jų ankstesnis gyvenimas būtų sugriuvęs be galimybės tęsti pradėtas veiklas ar realizuoti išsikeltus planus. Dėl stiprių jaučiamų emocijų situacijos matymo laukas susiaurėja, stresas silpnina kognityvines funkcijas ir sekina fizines bei psichines jėgas. Net jei moteris turi vyrą, ši žinia ją sukrečia, daro labai pažeidžiamą, sukelia daug įtampos, sutrikimo, ašarų, dažnai neįsisąmoninto pykčio ant savęs, kodėl nebuvo dėmesinga, nesekė savo ciklo dienų, ar ant partnerio, kodėl šis nesisaugojo. Dar sunkiau, jei besilaukiančią moterį partneris palieka. Ji jaučiasi vieniša, apleista, išduota, nesvarbi, palikta, nesaugi ir pan. Ji nerimauja, bijo, įsitempia, suabejoja savo galimybėmis.
Patirtą šoko reakciją lydi psichologinė krizė – turimi ištekliai nebeveikia arba jų nebeužtenka, ir moteris nežino, kokį priimti tinkamiausią sprendimą, – gimdyti ar nutraukti nėštumą, po kurio gyvenimas keisis. Ir kaip svarbu, kad būtent tada moteris neskubėtų, rastų bent vieną žmogų ir saugią erdvę, kurioje ji galėtų kalbėtis ir susivokti esamoje situacijoje, įsisąmonintų savo ketinimus ir priimtų pagalbą. Kartu su kitu žmogumi, kuris jautriai, kantriai ir dėmesingai išbūna su visomis moters mintimis ir emocinėmis reakcijomis, ji turi galimybę tyrinėti, susivokti ir nuspręsti, ką iš tiesų jai reiškia šis neplanuotas nėštumas.
Kaip konkrečiai šioms moterims gali padėti KNC?
Centre teikiame nemokamas individualias psichologo, socialinio darbuotojo ir kitų specialistų (dulų, žindymo konsultantų, neonatologo, genetiko, psichiatro, teisininko ir kt.) konsultacijas. Galinčias atvykti moteris konsultuojame gyvai, besikreipiančias iš kitų miestų – nuotoliu. Pagal poreikį suruošiame kūdikio kraitelius bei padedame daiktais, reikalingais kūdikio auginimui (vežimėliai, lovelės, rūbeliai ir kt.). Šie daiktai nėra nauji, bet švarūs, tvarkingi ir tinkami užauginti dar ne vieną vaiką.
Be to, reguliariai gyvai ar nuotoliu yra vedamos savitarpio paramos grupės besilaukiančioms moterims, išgyvenančioms įvairias emocijas nėštumo metu. Būdamos kartu, jos pasijunta ne vienos su savo išgyvenimais: viena kitai teikia emocinę paramą, patiria bendrystę, taip reikalingą šiuo gyvenimo etapu. Grupiniuose susitikimuose vyksta ir specialistų paskaitos apie gimdymą bei žindymą. Vertingos žinios apie ruošimąsi motinystei moterims suteikia daugiau pasitikėjimo vykstančiu procesu ir savimi bei teigiamai veikia jų psichoemocinę būklę.
Jei moteris ilgainiui priima nėštumą, apsisprendžia gimdyti, reikiamą pagalbą jai teikiame ir toliau, kol vaikui sueina 2 metai. Toms moterims, kurios apsisprendžia negimdyti, teikiame pagalbą po nėštumo nutraukimo. Stengiamės, jog kiekviena moteris pasijustų saugi, išgirsta, padrąsinta bei svarbi, kad ir su kokiu motinystės rūpesčiu kreiptųsi.
Pagalba teikiama visoje Lietuvoje. Konsultacijos nemokamos. www.krizinionestumocentras.lt
Susiję straipsniai
