Skyrybos – sudėtingas procesas ne tik suaugusiesiems, bet ir jų atžaloms. Vis dažniau viešojoje erdvėje kalbama apie tai, kad skyrybų bylose sąlygas turi išdėstyti ne tik tėvai – svarbu išgirsti ir įvertinti tai, ką sako vaikai. „Teisinė sistema numato vaiko teisę būti išklausytam, tačiau praktikoje tai neretai kelia klausimų. Vienose bylose vaiko nuomonė tampa esminiu kriterijumi, kitose – tik viena iš daugelio vertinamų aplinkybių”, – sako advokatų kontoros COBALT vadovaujanti teisininkė, advokatė Renata Cibulskienė. Ar tikrai mažieji šeimos nariai visada turi galimybę išreikšti savo nuomonę? Ar jie tam psichologiškai pasiruošę?
„Visi vaikai turi teisę dalyvauti ir būti išklausyti – nėra amžiaus ribos. Tiek nacionaliniai, tiek tarptautiniai teisės aktai įtvirtina nuostatą, kad, sprendžiant ginčus dėl atžalų, būtina išsiaiškinti pastarųjų pažiūras ir norus. Tik tai padarius galima užtikrinti geriausius vaiko interesus sprendžiant su vaiku susijusius klausimus”, – sako R. Cibulskienė.
Vertina, ar nėra padaryta įtaka
Priimant sprendimus teisme, vertinama aplinkybių visuma ir kontekstas. Vaiko nuomonė yra viena iš aplinkybių, tačiau vien ji nėra viską lemianti. Taip pat vertinama psichologinė vaiko branda, ryšys su abiem tėvais, galimas lojalumo konfliktas, gyvenimo sąlygos, emocinis saugumas. Todėl siekiant teisingo sprendimo būtina ne tik išgirsti vaiką, bet ir suprasti, kas slypi už jo žodžių – ar tai autentiška nuomonė, ar išgyvenamo konflikto pasekmė, sako COBALT advokatė:
„Pavyzdžiui, teismui sprendžiant klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ar bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu tvarkos, teismas vertina, su kuriuo iš tėvų vaikas norėtų gyventi po tėvų skyrybų, kokia turėtų būti bendravimo tvarka ir ar vaiko išreikšti norai atitinka jo paties interesus. Reikia suprasti, kad teismas negali remtis tik vaiko norais. Ypač, jei yra požymių, kad atžalos nuomonei buvo daryta įtaka. Mat dažnai pasitaiko situacijų, kai vienas iš tėvų formuoja palankią nuomonę apie save, pavyzdžiui, siūlo daugiau laisvės ar materialinių naudų. Tokiais atvejais vaiko išsakyta pozicija gali neatitikti jo tikrųjų interesų.”
Tam, kad būtų galima įvertinti svarbius aspektus sprendžiant vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo su tėvais ar globos klausimus, vaiko nuomonė dažniausiai yra išklausoma per vieną iš trijų specialistų: vaiko teisių apsaugos darbuotoją, teismo psichologą arba Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos specialistą. Tačiau teismui suabejojus, ar vaiko nuomonė nėra paveikta skyrybų bylose gali būti skiriama teismo psichologijos ir / ar teismo psichiatrijos ekspertizė, sako R. Cibulskienė.
Ar vaikai psichologiškai pasiruošę būti išgirsti?
Vaikui skyrybų procese gali būti itin sunku – jam tenka ne tik prisitaikyti prie naujos realybės, bet kartais ir atsakyti į klausimus, kurie per sunkūs net suaugusiesiems. Psichologų nuomone, šiose situacijose mažamečiams vaikams, paaugliams, ar net pilnametystės sulaukusiems jaunuoliams būtinas palaikymas ir tinkamas pasiruošimas.
„Kiekvienas vaikas skyrybų procesą išgyvena labai individualiai – jų emocijos ir reakcijos priklauso nuo amžiaus, šeimos santykių dinamikos, skyrybų aplinkybių bei jų asmeninių savybių. Dažniausiai tokiu laikotarpiu vaikus lydi stiprūs jausmai: liūdesys, pyktis, kaltė, sumišimas. Todėl, kai vaikų nuomonės klausiama skyrybų metu, jie gali jaustis arba išgirsti ir vertinami, arba atvirkščiai – prislėgti papildomos atsakomybės, kaltės jausmo, ypač jei jaučia spaudimą rinktis vieną iš tėvų”, – sako „Jaunimo linijos” Klaipėdos padalinio vadovė, psichologė Ieva Plauškutė.
Padėti suprasti, o ne „permesti“ atsakomybę
Nusprendus, kad vaiko nuomonė teisme turi būti išklausyta, labai svarbu vaiką tam tinkamai paruošti, kad jis neperimtų sprendimo naštos.
„Visų pirma būtina suteikti aiškią, amžių atitinkančią informaciją apie tai, kas vyksta, kodėl jo nuomonės klausiama ir ką tai reiškia. Vaikas turi suprasti, kad nėra atsakingas už tėvų sprendimą ir kad jo išsakytos mintys nepakenks nei vienam iš suaugusiųjų. Be to, būtina pasirūpinti vaiko emocine būsena: padrąsinti jį būti savimi, parodyti, kad jo jausmai yra svarbūs ir niekas jo nesmerks už nuomonę”, – pataria I. Plauškutė.
Susiję straipsniai
