Vaikai nemoka slėpti emocijų, ir dažnai jų kūno kalba išduoda tai, kas kunkuliuoja širdelėje. Rugsėjį vien mūsų šalyje mažiausiai 30 000 vaikų pradeda lankyti darželius, dar ne mažiau nei 30 000 lieka namie su aukle. Nagų graužimas, kojų supimas, plaukų timpčiojimai, nervingi kosčiojimai, šlapinimasis į lovą, naktiniai košmarai – tai tik keletas kūno siunčiamų signalų, sakančių tėvams, kad vaikui neramu. Konsultuoja vaikų psichiatrė Aurima Dilienė.
NAKTĮ SAPNUOJA KOŠMARUS
Košmarus sapnuoja jautrūs, lakios fantazijos, dažnai ir dieną turintys baimių vaikai nuo 3 metų. Baisūs sapnai, košmarai atsėlina daugiau antroje nakties pusėje. Vaikas pabunda verkdamas, šnekinamas pažįsta tėvus, nori kad jie guostų, ramintų, didesnis vaikas rytą prisimena sapno turinį. Tuomet tinka vaiką raminti, o su didesniais ir pasišnekėti apie sapną. Klausinėti, aiškintis geriau ne naktį, o dieną. Vaikas turi jausti, kad jį ir jo baimes suprantate. Būkite atsargūs išsigandusį vaiką imdami į savo lovą – jūsų gudruoliai tuoj pat tuo pradės naudotis kaip būdu miegoti su jumis.
Buvo tirtas ryšys tarp naktinių košmarų ir miego trukmės. Įrodyta, kad tie vaikai, kuriuos kankina naktiniai košmarai ar vaikščiojimai, miega daug trumpiau nei turėtų pagal amžių. Naktinių košmarų sumažėjo, kai buvo pabandyta prailginti tų vaikų miego laiką. Tėvai turėjo iš miegamojo išnešti televizorių, sudaryti sąlygas vaikui pamiegoti dieną. Kai vaikų paros miego trukmė pailgėjo, iškart sumažėjo naktinių košmarų ir vaikščiojimų.
Jeigu vaikas 3–4 kartus per savaitę pašoka iš miegų susapnavęs košmarą, tai reikia suprasti kaip signalą, kad jis patiria stresą, apie kurį žodžiais dar nemoka papasakoti.
Dažnai besikartojantys košmarai yra miego sutrikimas, kuris nualina vaiką. Vaikas per naktį nepailsi, dėl to darosi dirglesnis, nervingesnis. Jis gali bijoti pasilikti vienas kambaryje, bijoti tamsos, nenorėti eiti miegoti.
Priešmokyklinis amžius dar vadinamas baimių amžiumi. Realiame gyvenime vaikas suvokia, kad jo laukia labai daug pavojų. Bet jis dar turi labai mažai gyvenimiškosios patirties ir baimingai vertina kai kuriuos reiškinius.
Vaikas suvokia, kad namuose dažnai kyla konfliktai, tėvai barasi, tačiau visiškai negali pakeisti įvykių.
Arba darželyje jam nepatinka žaisti būryje, tačiau jo norų niekas nepaiso. Dienos išgyvenimai ir baimės persikelia į naktį, o tada, pasak Froido, iš pasąmonės išlenda baisių sapnų ir košmarų forma. Košmarus gali lydėti ir gausus prakaitavimas naktį, šlapinimasis į lovą.
Kaip padėti vaikui?
Venkite baisių istorijų, TV laidų ar filmų prieš miegą. Jie didina košmarų tikimybę. Net ir vakare sekama pasaka gali labai sudirginti vaiko vaizduotę. Dauguma pasakų yra įtemptos ir žadina vaizduotę. Galite pasirinkti švelnesnes, nekaltas istorijas apie miško gyventojus, be kertamų galvų ar duobių žarijų, kurios „pamotę prarijo“. Tokias pasakas sekite geriau pirmoje dienos pusėje.
Atpažinkite stresą. Padažnėję košmarai rodo padidėjusį vidinį vaiko nerimą. Jei vaikas staiga pradėjo dažnai sapnuoti košmarus, turite suklusti – dėl ko jis sudirgęs ir neramus? Gal pykstasi su auklėtoja darželyje, gal bijo artėjančios Rudenėlio šventės? Pasistenkite gerai apgalvoti, kas naujo vaiko gyvenime nutiko pastaruoju metu, dieną pakalbėkite su juo. Jei vaikas per mažas, kad papasakotų savo išgyvenimus, tiesiog skirkite jam daugiau dėmesio, ilgiau pabūkite kartu, daugiau priglauskite.
Įsitikinkite, kad vaikui užtenka miego. Vaikai dažniau sapnuoja košmarus, jei yra neišsimiegoję.
Įsitikinkite, ar vaikas miega pakankamai, atgaivinkite puikų metodą – pietų miegą.
Jeigu vaikas bijo tamsos, verta įsigyti mažą naktinę lemputę, kuri skleidžia labai silpną šviesą, tačiau suteikia vaikui saugumo jausmą. Tėtis šeimoje – saugumo simbolis, todėl būtų gerai, jei naktinio migdymo ritualą perimtų jis. Tėčio pasakytas „labanakt“ vaikui ne tik malonus, bet ir raminantis – juk kas gali atsitikti, kai yra tėtis?
ĮKYRIAI KOSČIOJA IR TAMPO PLAUKUS
Dažniausiai nerimą vaikai išreiškia nerviniu tiku. Tai greiti, nevalingi, dažniausiai tų pačių raumenų grupių susitraukimai. Tikai skirstomi į paprastuosius ir kombinuotuosius. Paprastieji tikai pasireiškia įvairiomis grimasomis veide – dažnu mirksėjimu, nosies traukymu, atsikrenkštimu. Tuo tarpu kombinuotieji tikai apima tik kelias raumenų grupes. Tikai gali būti lemti neurologinių ligų, atsirasti dėl galvos traumų, gali būti ir paveldimi. Jie dažniausia pasireiškia jautriems vaikams, kurie tampa neramūs ar pikti. Tikas sustiprėja vaikui pavargus ar susijaudinus. Kartu dažniausiai tokie vaikai turi ir kitų problemų, tokių kaip neramus miegas ar nagų graužimas. Pasitaiko ir balso raumenų tikas. Šiuo atveju vaikas nevalingai sušunka, ištaria kokį garsą ar žodį.
Kosčiojimai. Atskirti, kada kosulys yra tikras, o kada nervinis, iš tiesų pavyksta ne iš karto. Dažniausiai kosčiojimas įvardijamas tiku, kai jau būna atlikta daugybė tyrimų, ir net skirtas gydymas nuo peršalimo, bet vaikas vis tiek kosčioja. Tada gydantis gydytojas nusiunčia pas vaikų psichiatrą, kurio kabinete ir paaiškėja priežastys, verčiančios kosčioti… Tai dažniausia emocinės problemos, kurios iš išorės visai neatrodo kaip problemos, tarsi įprasto gyvenimo sąlygos, tačiau tiesiog būtent tas vaikas ir neprisitaiko prie kažkokių tam tikrų aplinkybių.
Akių mirkčiojimai. Kaip nervinio kosčiojimo iš pradžių neįmanoma atskirti nuo paprasto kosulio, taip dažnai supainiojami ir akių tikai su akių ligomis. Tėvai pastebi, kad vaikas markstosi. Pirma mintis – akyse svetimkūnis. O gal akys bijo šviesos? O gal auga miežis? Neprimato? Natūralu, kad pirmiausia prašoma siuntimo pas akių gydytoją. Šis vaiką ištiria ir neranda ligos. Gerai, jei akių gydytojas „akylas“, – tada jis nukreipia šeimą tinkamu adresu – pas vaikų psichiatrą. Anksčiau, kol Lietuvoje psichiatro funkcijas atlikdavo neurologai, tikai buvo gydomi vien medikamentais. Šiuo metu tai yra ir psichoterapijos metodais puikiai gydomas sutrikimas.
Priežastis, dėl kurios prasideda tikas, visada yra. Klausimas tik, ar ji akivaizdi, ar mums, suaugusiesiems, tai atrodo dėmesio neverta smulkmena. Populiariausios tiko atsiradimo priežastys: naujo šeimos nario (brolio/sesers) gimimas; tėvų konfliktai; skyrybos; išvažiavimas ilgesniam nei dvejų savaičių laikotarpiui; pervargimas darželyje/mokykloje; konfliktai su bendraamžiais.
Tikas rodo psichikos, jeigu norite – nervų sistemos – adaptacijos sutrikimą, tiksliau – neurotinę adaptacijos formą. Nebūtinai tai turi būti nervų sistemos nusilpimo simptomas.
Kaip padėti vaikui?
Paprastai tikais besiskundžiančių vaikų darbo ir poilsio rėžimas nesutvarkytas, o tai ir prisideda prie tiko atsiradimo. O šiaip geriausias vaistas nuo tiko – tai geros emocijos. Tokios, kurios būtent konkrečiam vaikui būtų geros, nes visi mes turime skirtingą pasaulio ir gerumo supratimą. Balzamas tikuojančio vaikučio sielai – šalia esantys ir mylintys vienas kitą tėvai. Jei tikas užsitęsia ilgiau nei 2 mėnesius, reikia neurologo konsultacijos. Paprastai pirmiausia skiriami lengvi homeopatiniai nervų sistemą stiprinantys preparatai, kurie labai pagerina ir miego kokybę.
GRAUŽIA NAGUS
Priežasčių ne viena. Dažniausios – trapūs nagai, vaiko nervingumas, vaikas mėgdžioja kažką iš suaugusiųjų, pvz., mamą ar močiutę, kurios siūdamos siūlo galą nukanda, užuot jį nukirpusios. Vaikas gali pradėti graužti nagus, kai tėveliai jų laiku nenukerpa, – tuomet nagai vaikui trukdo žaisti, ir jis juos graužia. Gal nuskambės keistai, bet per didelis dėmesys vaiką irgi veikia neigiamai. Įpratintas prie per didelio dėmesio, vaikas ima jo bet kada reikalauti ir, kai tik dėmesio nesulaukia, imasi bet kokių priemonių, kad ir nagų graužimo.
Pirmiausia dera santūriai išsiaiškinti, kokiomis aplinkybėmis vaikas graužia nagus. Gal susijaudinęs?
Pavargęs? Neturi kuo užsiimti arba tiesiog yra tiek išpaikintas, kad pats nerodo jokios iniciatyvos ką nors veikti? Gal jį nuskriaudė vyresni vaikai? Nepasidalino žaislu? Buvo įsakmiai ir grubiai nutrauktas žaidimas ir liepta plauti rankutes ir eiti valgyti? Gal kambaryje per daug triukšminga?
Nustačius nagų graužimo priežastį, ją reikia pašalinti. Kol priežastis nebus pašalinta, – gyvuos ir reiškinys. Įpročio nepašalins priekaištai bei pažadai („jei nekramtysi nagų, nupirksiu tau mašinytę“).
Kaip padėti vaikui?
Jei pastebite, kad vaiko pirštai burnoje, ir jis energingai kramsnoja (nebūtinai nagus, galbūt odeles aplink nagus), pabandykite šias priemones:
Paaiškinkite, kad nagų kramtymas jo nepuošia, kad draugai, pastebėję šį įprotį, gali šaipytis.
Neparodykite, kad tai Jus labai neramina, nekreipkite dėmesio į jo įprotį, nes, norėdamas atkreipti Jūsų dėmesį, vaikas gali dažniau ir įnirtingiau ims kramtyti nagus.
Pasiūlykite džiovintų vaisių, becukrės kramtomosios gumos ir pan.
Pamėginkite vaiko dėmesį nukreipti darbu, kuriame būtų užimtos rankos.
Mergaitei, kramtančiai nagus, pasiūlykite pasidaryti manikiūrą, nulakuoti nagus ir patarkite saugoti gražius nagus.
Nebauskite vaiko, bet ir nežadėkite dovanų už tai, kad jis liausis kramtęs nagus. Norai gali išaugti, kad nepajėgsite jų vykdyti.
Jeigu vaikui, kramtančiam nagus, sutriko miegas ar kalba, atsirado nevalingų, įkyrių judesių, kreipkitės į vaikų nervų ligų gydytoją ar psichologą.
Jei vaikas linkęs graužti nagus, reikia juos dažnai karpyti, dildyti dildele, kad nebūtų šerpetų.
Nagų graužimas – viena iš neurozių formų. Šis vaikystės įprotis gali atsinaujinti paauglystėje atsiradus nuolatiniam streso poveikiui, taip gali nutikti ir suaugusiesiems. Paaugliai ir suaugusieji jau sąmoningai supranta, koks tai žalingas įprotis, ir jie jo lengviau nei vaikai atsikrato.
ŠLAPINASI Į LOVĄ, NORS JAU BUVO NUSTOJĘS
Vaikų naktinis šlapimo nelaikymas, arba naktinė enurezė – tai būklė, kuomet vyresni nei 5 metų vaikai naktimis šlapinasi į lovą. Gali būti pirminė ir antrinė naktinė enurezė. Pirmine vadiname tokią, kuomet vaikas nuo gimimo šlapinosi naktimis į lovą ir sulaukęs 5 metų – toliau šlapinasi. Antrinė naktinė enurezė – tokia būklė, kuomet vaikas buvo nustojęs naktimis šlapintis į lovą (apie 12 mėn.), vėliau jam vėl atsinaujino naktinis šlapimo nelaikymas. Būtent antrinė enurezė gana dažnai pasitaiko darželio debiutantams. Inkstų ir šlapimo šalinimo sistema susijusi su baime. Gyvenimo aplinkos pasikeitimai, stresai gali išprovokuoti naktinį šlapimo nelaikymą, tačiau reikia žinoti, kad antrinė enurezė gali būti ir kitos ligos pasekmė. Antrinę enurezę išprovokuoja šlapimo takų infekcijos, ypač lėtinės; įgimtos ir paveldimos inkstų ligos bei anomalijos; diabetas; vidurių kietėjimas.
Vaikai skundžiasi ir dieniniu šlapimo nelaikymu (dienine enureze). Naktimis jie išmiega sausi. Skirtingai nuo naktinės enurezės, dienine enureze mergaitės serga 5 kartus dažniau negu berniukai. Vaikai pasišlapina į kelnaites sportuodami, juokdamiesi, kosėdami. Gali atsirasti dažnesnis ar staigus noras šlapintis. Tokius vaikus irgi turi ištirti apylinkės gydytojas. Patariama stengtis šlapintis reguliariai (kas 1–2 val.). Efektyvios fizioterapinės priemonės bei gydymas vaistais, kurį irgi gali skirti tik gydytojas.
Kaip padėti vaikui?
Manoma, kad adaptacija darželyje ar mokykloje trunka iki 6–8 savaičių. Jeigu ir po šio laiko vaikas šlapinasi į lovą (nors prieš tai jau seniai nebesišlapino), nebevilkinkite vizito pas gydytojus. Kreiptis į gydytoja reikėtų net tada, jei 5 metų vaikas į lovą pasišlapina vos 1–2 kartus per mėnesį.
Šeimos gydytojas, esant reikalui, nukreips vaikų urologo konsultacijai. Svarbu išsiaiškinti priežastį, todėl reikės atlikti keletą tyrimų, šlapimo, galbūt kontrastinę rentgeno nuotrauką, echoskopiją, urodinaminius tyrimus, tomografiją, magnetinį rezonansą. Jei bus atmestos anatominės priežastys, vaiką toliau konsultuos neurologas. Tėvai patys priežasties nenustatys, todėl ir nežinos, kokiomis priemonėmis gydyti, o jos labai skirtingos. Tarkime, jei išsiskiria per mažai antidiuretinio hormono, vaikui reikės gydymo vaistais, jei yra anatominė problema, – operacijos, o jei nesusiformavęs refleksų lankas, – gali būti skirtas specialus žadintuvas.
Linkime rudenį patiems išlikti ramiems, nes tėvų nerimas persiduoda vaikams, o mažyliams nerimo ir taip pakanka.
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
