Kaip adaptaciją lopšelyje arba darželyje padaryti lengvesnę? Konsultuoja vaikų psichologė Milda Karklytė-Palevičienė, Laimingasvaikas.lt
Kokius namų darbus turėtume atlikti
Kartais tėvai mano, kad namie vaikas gali gyventi kaip jam norisi, o kai išeis į kolektyvą, visko išmoks. Kodėl toks požiūris žalingas? Darželis padeda ugdyti daugelį vaiko kompetencijų, tačiau nereikėtų pamiršti, kad pagrindinė vieta, kur vaikai auklėjami ir diegiamos vertybės, yra šeima.
Jei tėvams sunku išmokyti vienų ar kitų įgūdžių, nereikia manyti, kad tai bus lengviau padaryti darželyje, kur grupėje 15–20 vaikų. Tiek dėmesio skirti kiekvienam vaikui, kiek galėtų skirti tėvai, ten bus neįmanoma net fiziškai. Juk ugdymo įstaiga turi rūpintis ne tik vaiko saugumu, mityba, higiena, bet ir jo lavinimu pagal programą. Tad jei vaiką paruošime darželiui, bus lengviau ne tik auklėtojoms, bet ir pačiam mažyliui.
Pažvelkime į situaciją vaiko akimis. Iki darželio (dvejus metus ar dar ilgiau) jis gyveno namuose, kur galbūt nėra aiškių ir tvirtų ribų, disciplinos, taisyklių, nesimokoma emocinių įgūdžių. Ir staiga ateina į ugdymo įstaigą, kur visi šie dalykai yra! Natūralu, kad vaikui didžiulis stresas, jam sunku, jis nenori eiti į darželį. Tas kontrastas nepadeda vaikui nei vystytis, nei gerai jaustis.
Todėl šeima turėtų pradėti ruoštis darželiui kaip įmanoma anksčiau, o ne likus mėnesiui iki jo. Vaikui bus aiškiau, kaip tas pasaulis veikia, nereikės bandyti prisitaikyti tarp dviejų labai skirtingų aplinkų ir suprasti, kodėl jose tokios skirtingos taisyklės. Vaikas jausis saugesnis ir darželį jis laikys smagia, malonia vieta, kur galima įdomiai leisti laiką, draugauti su kitais vaikais ir mokytis naujų dalykų, tobulėti.
Kokie įgūdžiai svarbiausi?
Vienas svarbiausių dalykų yra pozityviosios disciplinos ugdymas. Vaikas turi suvokti, kad yra tam tikra rutina, taisyklės, susitarimai, ne visada galima daryti ką nori ir kaip nori. Juk kaip atrodytų darželio kasdienybė, jei visi 20 vaikų norėtų tuo pat metu skirtingų dalykų!
Vaikas turi mokytis suprasti, kad kiekvienas jo poelgis turi pasekmę. Mažam vaikui tai galima aiškinti paprastais kasdieniais pavyzdžiais: jei išpylė vandenį, tai jį reikia išvalyti. Jei pažaidė su žaisliukais, juos reikia sutvarkyti. Jei žaisliuką sulaužė, jį reikia sutaisyti. Vaikui svarbu suprasti pasekmės–priežasties ryšį.
Nemažiau svarbu ugdyti savarankiškumą. Priklausomai nuo vaiko amžiaus, jis turi mokytis pasirūpinti paprasčiausiais savo poreikiais: nueiti į tualetą, apsirengti, pavalgyti, apsiauti batus. Savarankiškumas labai svarbus normaliai, sveikai vaiko raidai.
Jei išeina į lopšelį
Neretai ugdymo įstaigą vaikas pradeda lankyti dar nesulaukęs dvejų metų. Jis dar nemoka kalbėti, rišliai išsakyti savo poreikių ir jausmų. Nemoka ir pats apsirengti. Vis dar segi sauskelnes. Kartais mamos sako: auklėtojos turi metodiką, visus susodins ant puodukų, išmoks greitai. Čia yra dalelė tiesos, nes vaikai linkę kopijuoti, ir tas „bandos jausmas“ skatina elgtis taip, kaip elgiasi kiti. Jei vienas vaikas jau daro į puoduką, galbūt pradės ir kitas. Bet tame kolektyviniame mokyme slypi daugiau iššūkių negu galimybių. Visi vaikai skirtingi. Jautresniam vaikui svarbu, kad mokantis intymių įgūdžių (tuštintis, šlapintis) šalia būtų mama ar tėtis, kad tai jis darytų saugioje sau įprastoje aplinkoje. Prie svetimų žmonių jis gali nenorėti to daryti, o auklėtojai bus sunku suprasti ir atliepti vaikučio vidų, kai jis dar negali kalbėti. Tad labai tikėtina, jog ir nepadės čia jokios stebuklingos metodikos.
Kodėl svarbus emocijų ugdymas
Net ir su mažu vaiku galima kalbėti apie tai, kaip tinkamai išreikšti savo emocijas. Pavyzdžiui, kaip išreikšti pyktį. Kai vaikas pyksta, parodykime, kad jį girdime, suprantame, kad visiškai normalu, jog žmogui gali būti pikta. Pyktį, kaip ir kitas emocijas, galima išreikšti nerėkiant ant kitų, nedaužant daiktų, tačiau galima trypti, mušti kamuolį, rėkti į pagalvę ir daryti daugelį kitų dalykų, kurie nežaloja paties vaiko, kito žmogaus ir aplinkos. To turbūt žmogus mokosi visą gyvenimą.
Nuo mažens reikėtų mokyti empatijos. Jei vaikas mato, kad kitas verkia, tegul paklausia, ar jam padėti, ar pasakyti auklėtojai? Jei liūdi, – kodėl liūdi? Gal jis nusiminė, nes kažkas atėmė jo žaisliuką? Galbūt kažkas su juo pasielgė netinkamai? Gal tada gali jį paguosti, apkabinti ar pažaisti kartu? O jei keletas vaikų nori to paties žaislo, kaip pasidalinti?
Vienturtis darželyje
Jei šeimoje auga vienturtis, jam pradėti lankyti darželį gali būti dar didesnis išbandymas. Jam bus nauja patirtis išmokti bendrauti su bendraamžiais.
Kitas dalykas – vienturčiai gana dažnai būna šeimos pasaulio centras, apie juos sukasi visas gyvenimas. Jų norų paisoma pirmiausiai, jiems nusileidžiama, pataikaujama. Vaikui nesąmoningai įauga tas modelis, kad visada turi būti taip, kaip nori jis. Ir negalima pykti ant vaiko, kad jis elgiasi būtent taip, – juk tokį šeimos modelį jam rodome. Labai svarbu suvokti, kad yra ir tėvų poreikiai, norai. Vaikas turi mokytis ir palaukti, ir suprasti, kad norai pildomi ne iš karto. Pavyzdžiui, tėvai žiūri vieną televizijos programą, o vaikas nori kitos. Verta paaiškinti: „Mes dabar žiūrime šitą, o kai pabaigsime, bus tavo“. Būtina tvirtai laikytis savo ribos.
Kai vaikai auga bendradarbiaudami, jiems kur kas lengviau įsilieti į socialinę erdvę. Verta paminėti, kad labai stipriai mylintys ir šokantys pagal vaiko dūdelę tėvai daro bloga jam pačiam: vėliau tai gali vesti į socialines ir emocines problemas. O sveikas bendradarbiavimas šeimoje vaikui visada išeis į naudą.
Dažnai tėvams sunku susidurti su neigiamomis vaiko emocijomis. Jei vaikas pyksta ir rėkia, gal aš esu bloga mama/ tėtis? Lengviau duoti, ko jis nori, negu išbūti emocijas, kurios nėra malonios. Bet susidurti su įvairiomis emocijomis ir jas išbūti vaikui yra labai gera ir svarbi gyvenimo pamoka.
laimingasvaikas.lt
Įveikti nesėkmės baimę
Ruošiant vaiką darželiui, labai svarbu mokyti patirti nesėkmes ir jų nebijoti, mokytis jas įveikti. Savo praktikoje matau, kad šiuo metu labai daug vaikų jaučia nesėkmės baimę. Štai vaikas avėsi batuką, nepavyko, ima pykti – ir jau mama skuba į pagalbą, ima kojytę, auna pati. Ko ji moko šioje situacijoje? Kad vaikas pats nieko nesugeba, moko pasiduoti po pirmosios nesėkmės. Jei neišeina apsiauti pačiam, jokiu būdu nereikėtų pykti ar rėkti ant vaiko, reikėtų priimti jo emociją, padėti nurimti, neskubėti, ramiai pradėti nuo pradžių. „Jeigu viską padarysime už vaiką, vienintelis dalykas, ko jis išmoks, – tai, kad kiti žmonės viską gali padaryti geriau“ (M. Montessori). Darželyje nesėkmių bus nemažai. Ir socialinių nesėkmių – bus konfliktų su kitais vaikais, kažkas kažko nesupras, nepavyks padaryti darbelį, sugrius statomas bokštas, pargrius kieme – per visas šias situacijas mes mokomos. Tėvai turėtų vaikus skatinti suvokti, kad nesėkmė yra natūralus dalykas, taip išmokstame naujų patirčių ir einame toliau.
Jei vaikas dar žindomas
Vieno recepto, kaip elgtis mamai: iki lopšelio nujunkyti ar ne, – nėra. Kiekvienas jaučia, kaip vaikui geriau. Geriausia stebėti, kaip jaučiasi pats vaikas. Jei mamos pienu maitinamas vaikas neramus dieną, vis ieško krūties, glaudžiasi prie auklėtojų krūtinės, nenori valgyti kito maisto, tada galbūt signalas, kad verta baigti natūralų maitinimą, nes jo nebuvimas dieną kelia didelį stresą. O jei ryte prieš darželį pažindytas vaikas dieną žaidžia, yra ramus, įsitraukęs į dienos veiklas – kodėl nežindžius toliau, vakare po darželio? Prieš priimant sprendimą, verta pasikalbėti su auklėtojomis apie vaiko elgesį dieną.
Labai prisirišę vaikai
Kartais mažų vaikų mamos būna labai prisirišusios, nuolat būna kartu, nešioja ir miega su vaiku. Tokioms mamoms ypač sunku išleisti vaiką į darželį. Patarčiau sąžiningai sau atsakyti: dėl ko jos tai daro? Dėl vaiko ar labiau dėl savęs? Dažnu atveju taip patenkinamas mamos poreikis būti mylimai ir reikalingai, o ne vaiko. Kai pačiai mamai trūksta meilės, ji „pasiima“ vaiką, pririša jį prie savęs. Vaikui svarbu sveikas atsiskyrimas, nes simbiotinis ryšys su mama, kai abu labai sulipę, tai nėra sveikos asmenybės raida. Vėliau tokie santykiai vaikui gali kelti nemažai problemų, ypač paauglystėje.
Mamai patarčiau pagalvoti, kaip ji savo meilės ir artumo poreikį galėtų išreikšti kitaip? Kaip galėtų patenkinti savo emocinius poreikius neužpildant savęs vaiku? Vaikui reikia mokytis atsiskirti. Nes jeigu „sulipęs“ vaikas iš karto išleidžiamas į darželį, tai tarsi nemokantis plaukti išmetamas į jūrą, kur nėra nei irklų, nei burių, – jam labai sudėtinga.
Labai didelis prisirišimas nėra saugus prieraišumo stilius. Kai vaikas auga saugiame prieraišume, jis pasitiki tėvais ir žino, kad jo poreikiai visada bus išgirsti ir atliepti. Toks vaikas gerai jaučiasi ir be tėvų, nes jis pasitiki pasauliu. O kai prieraišumas nesaugus, vaikas gerai jaučiasi tik su tėvais. Kaip plėsti tas ribas? Nesiūlau savaitei išvažiuoti, palikus vaiką seneliams ar auklėms. Bet po truputį galima didinti vaiko socialinių kontaktų ratą, valandai kitai per savaitę, o paskui – ir per dieną jį paliekant su patikimais ir mylinčiais žmonėmis. Toks sprendimas naudingas abiem pusėms: vaikas pripras prie kitų žmonių, o mama turės laiko sau. Geriausia, kai mamos atsitraukimas suplanuotas, tam tikromis dienomis ir tam tikru metu, kad vaikui tai taptų rutinos dalimi. Taip jis po truputį pratinsis prie ritmo, kurio reikės darželyje.
Labai prisirišusios mamos tarsi nujaučia iš anksto vaiko norus, jam net nepasakius: „Nori gerti? Šalta? Nori, kad paimčiau ant rankų?“ Atrodo, kad tik jos vienos gali nuspėti, ko nori vaikas. Verta vaiką mokyti pasakyti žodžiais, ko jis nori. Kai vaikas išmoks pasakyti savo norus, jis saugiau jausis bet kokioje aplinkoje, kur nėra mamos.
O jei taip ir nepripras
Ar gali būti, kad vaikas taip ir nepritaps darželyje? Kada laikoma, kad vaikui darželis netinka?
Tai, kad paliekamas ugdymo įstaigoje vaikas verkia, dar nėra pagrindinis signalas, kad jis nepritapo. Yra rekomendacijų, kaip atvesti vaiką į darželį, koks turėtų būti atsisveikinimo ritualas. Kartais vaikas verkia, jei atveda mama, o su tėčiu atsisveikina kur kas ramiau. Tad vykstant adaptacijai svarbu aptarti, kuris iš tėvų nuves į darželį. Net ir po ilgesnių rytinių verkimų dar nereikėtų daryti išvadų, kad darželis netinka.
Skatinčiau neskubėti daryti išvadų, pakalbėti su pedagogu. Adaptacija gali trukti pusę metų, tai normalu, o jei užsitęsusi, tai gali trukti ir metus. Svarbiau ne tai, ar ryte verkė, o kaip vaikas jautėsi paskui visą dieną, kai tėvų nebuvo šalia. Jei nudžiūvus ašarytėms jis bendrauja su kitais vaikais, įsijungia į veiklas, vadinasi, viskas gerai. Bet būna, kad paliktas vaikas visą dieną būna kaip nesavas, su niekuo nenori bendrauti, irzlus, piktas, pasikeitęs jo elgesys. Ir tokiu atveju siūlyčiau neskubėti daryti sprendimų, o kreiptis į specialistą. Dažnai darželis turi psichologą, verta pakalbėti, kas vyksta, kodėl vaikui adaptacija tokia sunki. Galbūt įmanoma padaryti korekcijų dėl šeimos bendravimo, tėvų elgesio, grupės veiklos, ir viskas bus gerai? Gal tikslinga padaryti savaitės pertrauką, ir tada vėl bandyti. O yra vaikų, kuriems tikrai per anksti lankyti ugdymo įstaigą, kuriems vertėtų padaryti metų pertrauką ir dar pabūti namuose. Svarbu, kad bet koks sprendimas būtų gerai apgalvotas ir nespontaniškas.
Ginta Liaugminienė
Susiję straipsniai
