Vaikai nemoka slėpti emocijų, ir dažnai jų kūno kalba išduoda tai, kas kunkuliuoja mažoje širdelėje. Nagų graužimas, kojų supimas, plaukų timpčiojimai, nervingi kosčiojimai – tai tik keletas kūno išraiškų, sakančių tėvams, kad vaikui dėl kažko neramu.
Apie nerimastingumą kalbamės su vaikų psichiatre ir pediatru.
NAGUS KRAMTO IR TIE, KURIEMS PAKANKA DĖMESIO
Konsultuoja vaikų psichiatrė Aurima Dilienė
Žinome, kad nerimastingumas atsiskleidžia per kažkokius kūno veiksmus. Kodėl save liečiame norėdami nusiraminti? Kokios yra tipiškiausios nerimastingumo išraiškos?
Nerimas, baimė – šios emocijos žmogų lydi jau nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų. Vaikas augdamas susiduria su labai daug naujų (todėl bauginančių) dalykų. Daug kas priklauso nuo tėvų elgesio: ar jie mėgins savo atžalą apsaugoti nuo nemalonių emocijų, ar mokys jas įveikti.
Dažniausiai susiduriame su nerviniu tiku. Tai greiti, nevalingi, dažniausiai tų pačių raumenų grupių susitraukimai. Tikai skirstomi į paprastuosius ir kombinuotuosius. Paprastieji tikai pasireiškia įvairiomis grimasomis veide – dažnu mirksėjimu, nosies traukymu, atsikrenkštimu. Tuo tarpu kombinuotieji tikai apima tik kelias raumenų grupes. Tikai gali būti lemti neurologinių ligų, sukeliami dėl galvos traumų, gali būti ir paveldimi. Jie dažniausia pasireiškia jautriems vaikams, kurie tampa neramūs ar pikti. Tikas sustiprėja vaikui pavargus ar susijaudinus. Kartu dažniausiai tokie vaikai turi ir kitų problemų, tokių kaip neramus miegas ar nagų graužimas. Pasitaiko ir balso raumenų tikas. Šiuo atveju vaikas nevalingai sušunka, ištaria kokį garsą ar žodį.
Kaip elgtis tėvams, jei jie pastebi, kad vaikas įkyriai, nuolatos kartoja tą patį veiksmą?
Pirmiausia atkreipkite dėmesį – kodėl ir kokiu metu vaikas tą ar kitą veiksmą kartoja, ko gali trūkti vaikui arba ko per daug (įspūdžių, įtampos, nerimo šaltinių) ir mėginti šalinti tas priežastis, kurios sukelia nervingus judesius.
Kokiam amžiaus tarpsniui tos nerimastingumo išraiškos būdingos?
Ši liga apima įvairias amžiaus grupes – nuo darželinio ir ankstyvojo, priešmokyklinio amžiaus. Šios būsenos gali pasireikšti ir suaugusiesiems – savo aplinkoje kiekvienas pažįstame kokį nors žmogų, kuris nevalingai judina kojas ar trina nosį, graužia nagus.
Papasakokite plačiau apie nagų graužimą. Kaip su juo kovoti?
Priežasčių ne viena. Dažniausios – trapūs nagai, vaiko nervingumas, vaikas pamėgdžioja kažką iš suaugusiųjų, pvz., mamą ar močiutę, kurios siūdamos siūlo galą nukanda, užuot jį nukirpusios. Vaikas gali pradėti graužti nagus, kai tėveliai jų laiku nenukerpa – tuomet nagai vaikui trukdo žaisti ir jis juos graužia. Gal nuskambės keistai, bet per didelis dėmesys vaiką irgi veikia neigiamai. Įpratintas prie per didelio dėmesio vaikas įpranta jo bet kada reikalauti ir kai tik dėmesio nesulaukia, imasi bet kokių priemonių, kad ir nagų graužimo.
Pirmiausia dera santūriai išsiaiškinti, kokiomis aplinkybėmis vaikas graužia nagus. Gal susijaudinęs? Pavargęs? Neturi kuo užsiimti arba tiesiog yra tiek išpaikintas, kad pats nerodo jokios iniciatyvos ką nors veikti? Gal jį nuskriaudė vyresni vaikai? Nepasidalino žaislu? Buvo įsakmiai ir grubiai nutrauktas žaidimas ir liepta plauti rankutes ir eiti valgyti?
Gal kambaryje per daug triukšminga?
Nustačius nagų graužimo priežastį, ją reikia pašalinti. Kol priežastis nebus pašalinta – gyvuos ir reiškinys. Įpročio nepašalins priekaištai ir pažadai („jei nekramtysi nagų, nupirksiu tau mašinytę“). Dera elgtis ramiai, nesibarti, neprarasti savitvardos. Pamačius, kad vaikas graužia nagus, reikia pasiūlyti užsiėmimą, kuriame būtų užimtos rankos. Jei vaikas linkęs graužti nagus, reikia juos dažnai karpyti, dildyti dildele, kad nebūtų šerpetų.
Nuo įpročio vaikas negali atsisakyti staiga. Jeigu mėginsite greitai ir staigiai jį perauklėti, vaikas gali pradėti Jus apgaudinėti – graužti nagus, kai nematysite. Ne veltui sakoma, kad draudžiamas vaisius skanesnis… Jeigu parodysite vaikui, kad jo įprotis Jus labai jaudina – jis tuo pasinaudos norėdamas išvengti draudimų ar teks koreguoti vaiko dietą.
Pagalba vaikui, kramtančiam nagus, priklauso ir nuo jo amžiaus – mokyklinio amžiaus vaikui galima pasakyti, kad visuomet po nagais susikaupia daug bakterijų, kurios sukelia įvairias ligas. Reikia ieškoti individualių priemonių, kaip sudominti vaiką patį atsisakyti įpročio. Jeigu pasakysite, kad vaikai pamatę juoksis, nagus gali kramtyti pasislėpęs.
Mergaitei galima nudažyti nagus ir sakyti, kad jie yra labai gražūs, o kai kramtys, jie taps nebegražūs.
Nagų graužimas – viena iš neurozių formų. Šis vaikystės įprotis gali atsinaujinti paauglystėje atsiradus nuolatiniam streso poveikiui, taip gali nutikti ir suaugusiesiems. Paaugliai ir suaugusieji jau sąmoningai supranta, koks tai žalingas įprotis, ir jie jo lengviau nei vaikai atsikrato.
Kai vaikas naktį šlapinasi į lovą ar jo akis traukioja tikas, tai suvokiame, kad jis tai daro ne tyčia, nevalingai. Tačiau kai vaikas judina kojas, graužia nagus, krenkščia (nervingai kosčioja arba vis neatsikrenkščia, nors gerklė sveika), tai ima pyktis, nes atrodo, kad vaikas gali to nedaryti, jei paprašome. O ar iš tikrųjų vaikas tai daro valingai, ar ne?
Vaikas visais savo įkyriais veiksmais mažina susikaupusią nervinę įtampą, jį kamuojantį nerimą. Tai jis daro nevalingai.
Tačiau galime mokyti vaiką valingų priešingos krypties judesių, kurie kartais duoda teigiamą efektą.
Kokie dar požymiai lydi tuos įkyrius graužimus ir krutinimus-tampymus?
Tai gali būti sutrikęs miegas, naktiniai košmarai, kitos ligos, apetito nebuvimas. Nėra tokios nervų ligos, kurios simptomas būtų tik nagų graužimas. Pastebėta, kad nagus kramto nervingi, jautrūs vaikai, nepriklausomai nuo to, ar jie apsupti dėmesio, ar ne. Vaistais, veikiančiais nervų sistemą, vaistažolėmis nagų kramtymas negydomas. Jeigu vaikas pradėjo kramtyti nagus, sutriko miegas ar atsirado kokių nors įkyrių judesių, nevalingas mirkčiojimas – būtina nedelsiant kreiptis į vaikų gydytoją.
Ar šie įkyrumai paaštrėja esant stresinėms situacijoms?
Jie prasideda besitęsiant stresinėms situacijoms ir trunka tol, kol vaikas nesugeba adaptuotis tomis sąlygomis – tai tarsi „pagalba“ nusiraminimui, išgyvenimui.
PIRŠTAI BURNOJE – RAMINAMIEJI BE BRECEPTO
Konsultuoja docentas Algimantas Vingras
Kalbant apie nagų graužimą, reikėtų pradėti nuo ankstyvos kūdikystės, kai mažylis dar neturi kuo „graužti“, bet noriai kiša pirštus į burną ir juos čiulpia. Paprastai manoma, kad maži vaikai čiulpia pirštus norėdami nusiraminti ar nerasdami geresnio užsiėmimo, ypač kai yra kuo nors nusivylę, nepatenkinti.Tačiau daug didesnis stimulas čiulpti pirštus yra ne šios išvardintos priežastys, o paprasčiausias pripratimas. Augant piršto čiulpimo įprotis nyksta, tačiau neretai išlieka iki 5 metų, o kartais net dar ilgiau. Pastebėta, kad 1 iš 5-6 penkiamečių vis dar mėgsta pačiulpti pirštą.
JAV vaikų ligų gydytojai teigia, kad piršto čiulpimas padeda išgyventi nemalonius jutimus, pvz., slopina skausmą, leidžia nepajusti ar užmiršti spaudžiančius vystyklus ir pan. Kitais žodžiais tariant, čiulpdamas pirštą ar čiulptuką mažylis atsipalaiduoja, tarsi medituoja.
Kūdikiui, mažam vaikui augant aplinka suteikia daug įspūdžių ir palengva poreikis čiulpti natūraliai gęsta, mažėja, nes atsiranda begalė kitų įdomių užsiėmimų.
Pastebėta, kad pirštą čiulpti mėgsta dažniau ir intensyviau tie kūdikiai ir maži vaikai, kuriems „vos suverkus“ į burną tarsi į kamštis į butelį buvo įkišamas čiulptukas. Kai taip buvo daroma, visuomet ateityje prireikia daug kantrybės ir pastangų, kol tokie mažyliai atpratinami nuo jiems augant nepageidaujamo įpročio. Blogiausia tai, kad piršto ar žinduko čiulpimas slopina, stabdo daugelio kitų įgūdžių, kurie vaikui yra būtini, įsisavinimą, žodžiu, stabdo vaiko tobulėjimą.
Tie vaikai, kurie neištraukdavo pirštų iš burnos kūdikystėje, gali pradėti graužti nagus.
Mamos klausia, ar nagų kramtymas – tai žalingas įprotis ar vaiko pasileidimas? Nagų kramtymas – tai nepasitikėjimo, nerimo išraiška ir blogas įprotis. Dažniau nagus kramto mokyklinio amžiaus vaikai, kuris greitai susijaudina, jautriai išgyvena stresus, kartais pradeda tai daryti pirmokėliai. Nagų kramtymas vaiką ramina.
Jei pastebite, kad vaiko pirštai burnoje ir jis energingai kramsnoja (nebūtinai nagus, gal būt odeles aplink nagus), pabandykite šias priemones:
Pasistenkite išsiaiškinti priežastis, skatinančias tai daryti – mėginkite nuspėti, kas vaiką slegia.
Paklauskite vaiko, ar jam pačiam nekelia nerimo jo pomėgis kramtyti nagus.
Paaiškinkite, kad nagų kramtymas jo nepuošia, kad draugai, pastebėję šį įprotį, gali šaipytis.
Neparodykite, kad tai Jus labai neramina tai, nekreipkite dėmesio į jo įprotį, nes norėdamas atkreipti Jūsų dėmesį vaikas gali dažniau ir įnirtingiau kramtyti nagus.
Pasiūlykite džiovintų vaisių, becukrės kramtomosios gumos ir pan.
Pamėginkite vaiko dėmesį nukreipti darbu, kuriame būtų užimtos rankos.
Mergaitei, kramtančiai nagus, pasiūlykite pasidaryti manikiūrą, nulakuoti nagus bespalviu laku ir patarkite saugoti gražius nagus.
Nebauskite vaiko, bet ir nežadėkite dovanų už tai, kad jis liausis kramtęs nagus. Norai gali išaugti, kad nepajėgsite jų vykdyti.
Jeigu vaikui, kramtančiam nagus, sutriko miegas ar kalba, atsirado nevalingų, įkyrių judesių kreipkitės į vaikų nervų ligų gydytoją ar psichologą.
Deja, nagų kramtymas yra „neišaugamas“. Dauguma kramtančių nagus vaikų liaujasi tai daryti, kai:
Pradeda rūpintis savo išvaizda.
Draugai, su kuriais nori draugauti, tai pašiepia.
Pats vaikas suvokia, kad daro blogai.
Atranda savyje pasitikėjimo ir jėgų jį jaudinančiai problemai išspręsti.
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
