Skyrybos beveik niekada nebūna vien tik teisinė procedūra. Tai kartu yra emocinis lūžis, šeimos kasdienybės pertvarkymas, finansiniai klausimai ir bandymas iš naujo susitarti, kaip toliau būti mama ir tėčiu, nors poros santykiai jau baigėsi.
Konsultuoja advokato padėjėja Brigita Jankauskienė
Sudėtingiausia, kad skyrybų metu sprendimus dažnai lemia ne faktai, o baimės, aplinkinių pasakojimai ir vis dar gyvuojantys mitai. Vieni tėvai įsitikinę, kad teisme būtinai turi būti laimėtojas ir pralaimėtojas. Kiti mano, kad vaikas nuo tam tikro amžiaus pats nusprendžia, su kuo gyvens. Dar kiti tiki, kad nemokant išlaikymo galima netekti teisės matytis su vaiku.
Tačiau šeimos teisėje viskas yra kur kas sudėtingiau. Svarbiausias klausimas čia nėra, kuris iš tėvų „geresnis“, o kokie sprendimai labiausiai atitiks vaiko interesus.
1 mitas. „Po skyrybų vaikas atitenka vienam iš tėvų“
Žodis „atitenka“ dažnai vartojamas taip, tarsi vaikas būtų dalijamas turtas. Tačiau vaikas neatitenka nei mamai, nei tėčiui. Nutraukus santuoką paprastai nustatoma vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų, tačiau tai nereiškia, kad kitas tėvas tampa mažiau svarbus ar netenka savo teisių ir pareigų. Abu tėvai ir toliau išlieka vienodai atsakingi už vaiko auklėjimą, sveikatą, ugdymą ir svarbiausius jo gyvenimo sprendimus. Tai, kad vaikas gyvena su mama, nereiškia, kad mama viena gali nuspręsti pakeisti mokyklą, išvežti vaiką nuolat gyventi į kitą šalį ar priimti kitus esminius sprendimus, visiškai neįtraukdama tėčio. Lygiai taip pat gyvenamoji vieta su tėčiu nereiškia, kad mamos vaidmuo tampa tik simbolinis. Vaiko gyvenamosios vietos nustatymas pirmiausia skirtas aiškumui: kur bus pagrindiniai vaiko namai, kas organizuos jo kasdienybę, kaip bus užtikrinamas stabilumas. Tai nėra vieno iš tėvų pergalė.
Didžiausia klaida prasideda tada, kai tėvai ima kovoti ne dėl vaiko gerovės, o dėl statuso – kuris iš jų „gaus vaiką“. Vaikui paprastai reikia ne laimėjusio tėvo, o dviejų suaugusių žmonių, kurie net ir išsiskyrę sugeba išlikti jo tėvais. Taip pat svarbu paminėti, kad nėra ir mito, jog vaikas atiteks po skyrybų tik mamai. Svarbiausia šiuo klausimu – kas geriau užtikrina vaiko interesus. Ir tikrai neretai sutinku savo praktikoje, kai tėčiai kovoja už vaikus ir teismai nustato gyvenamą vietą ir su jais.
2 mitas. „Vaikas pats nuspręs, su kuo nori gyventi“
Vaiko nuomonė yra svarbi ir turi būti išklausyta. Tačiau tai nereiškia, kad vaikas vienas priima galutinį sprendimą. Nėra tokios automatinės taisyklės, kad sulaukęs dešimties, dvylikos ar keturiolikos metų vaikas pats pasirenka, su kuo gyvens, o teismas tik patvirtina jo norą. Vertinamas ne tik vaiko amžius, bet ir jo brandumas, gebėjimas suprasti situaciją, ryšys su abiem tėvais, gyvenimo sąlygos, kasdienė rutina ir galimos įtakos.
Kartais vaiko pasakyti žodžiai nebūtinai atspindi jo tikrąjį, laisvai susiformavusį norą. Vaikas gali bijoti įskaudinti vieną iš tėvų, jausti pareigą jį palaikyti, kartoti dažnai girdimus teiginius ar pasirinkti tą aplinką, kurioje taikoma mažiau taisyklių. Pavyzdžiui, vaiko sakinys „noriu gyventi su tėčiu, nes jis leidžia ilgiau žaisti kompiuteriu“ savaime nėra pakankamas pagrindas spręsti gyvenamosios vietos klausimą. Taip pat ir teiginys „nenoriu matytis su mama“, ypač kilus intensyviam tėvų konfliktui, turi būti vertinamas atsargiai ir ieškant priežasčių. Svarbiausia, kad vaikas nebūtų paverstas teisėju savo tėvų ginče.
Klausimas „pasakyk, su kuo nori gyventi“ jam gali tapti ne pasirinkimo laisve, o nepakeliama atsakomybe. Vaikas neturėtų jausti, kad pasirinkdamas vieną tėvą išduoda kitą.
3 mitas. „Jeigu vienas iš tėvų nemoka išlaikymo, jam galima neleisti matytis su vaiku“
Išlaikymas ir bendravimas su vaiku yra du atskiri klausimai. Tėvas ar mama privalo materialiai išlaikyti savo vaiką. Tačiau išlaikymo nemokėjimas savaime nesuteikia kitam tėvui teisės uždrausti bendravimą. Vaikas neturėtų tapti priemone skolai išieškoti.
Kartais tėvai sako: „Kol nesumokėsi, vaiko nepamatysi.“ Emociškai toks pasipiktinimas gali būti suprantamas, ypač kai visa finansinė našta tenka vienam žmogui. Tačiau tokia pozicija pirmiausia nubaudžia ne skolininką, o vaiką, kuris netenka ryšio su vienu iš tėvų. Lygiai taip pat klaidinga manyti, kad su vaiku nebendraujantis tėvas gali dėl to nemokėti išlaikymo.
Pareiga išlaikyti vaiką nepriklauso nuo to, ar bendravimas vyksta sklandžiai, ar tarp tėvų kyla konfliktų. Jeigu išlaikymas nemokamas, turi būti naudojamos tam skirtos teisinės priemonės. Jeigu trukdoma bendrauti su vaiku, taip pat sprendžiamas bendravimo tvarkos vykdymo klausimas. Tačiau šių dviejų problemų nereikėtų suplakti į vieną. Vaikas nėra nei atlygis už laiku sumokėtus pinigus, nei bausmė už skolą.
4 mitas. „Kas pirmas kreipiasi į teismą, tas turi daugiau galimybių laimėti“
Pirmasis pateiktas ieškinys savaime nesuteikia teisinio pranašumo. Vis dėlto praktikoje pirmas į teismą kreipęsis žmogus dažnai jaučiasi kontroliuojantis situaciją: jis pirmasis išdėsto savo istoriją, suformuluoja reikalavimus ir pateikia įrodymus. Dėl to kitai pusei gali pasirodyti, kad teismas jau susidarė nuomonę. Tačiau teismas turi vertinti abiejų šalių argumentus ir visus byloje esančius duomenis.
Sprendimas nepriimamas pagal tai, kas pirmas papasakojo savo versiją. Kur kas svarbiau ne greitis, o pasirengimas.
Ar siūloma reali vaiko gyvenimo tvarka?
Ar tėvas arba mama gali paaiškinti, kaip bus užtikrinama vaiko kasdienybė?
Ar pateikiami konkretūs faktai, o ne vien kaltinimai kitai pusei?
Ar siekiama spręsti problemą, ar tik nubausti buvusį partnerį?
Kreiptis į teismą kartais būtina, ypač kai nepavyksta susitarti arba vaikui reikia greitos apsaugos. Tačiau skubotas ir emocijomis paremtas ieškinys nebūtinai yra stipresnis už vėliau pateiktą, tačiau aiškiai pagrįstą poziciją. Šeimos bylose „laimėjimas“ apskritai yra sąlyginė sąvoka. Formaliai galima pasiekti savo reikalavimą, tačiau kartu ilgam sugriauti tėvų bendradarbiavimą. O jiems vis tiek teks kartu spręsti su vaiku susijusius klausimus dar daugelį metų.
5 mitas. „Geras tėvas turi kovoti iki galo“
Visuomenėje vis dar gajus įsitikinimas, kad nusileisti reiškia pralaimėti. Todėl kai kurie tėvai jaučia pareigą kovoti dėl kiekvieno savaitgalio, kiekvienos šventės, kiekvienos išlaidos ir net dėl kelių valandų skirtumo bendravimo grafike. Tačiau kompromisas šeimos ginče dažnai nėra silpnumo ženklas. Priešingai, susitarti dėl vaiko gali būti sunkiau nei ilgai bylinėtis. Kova „iki galo“ kartais reiškia ne kovą už vaiką, o kovą su kitu tėvu. Tuomet renkami seni susirašinėjimai, viešinami asmeniniai konfliktai, į ginčą įtraukiami seneliai, mokytojai, gydytojai ir galų gale pats vaikas. Vaikai labai greitai pajunta, kada iš jų tikimasi pasirinkti pusę. Jie pradeda nutylėti gražias akimirkas su vienu iš tėvų, kad neįskaudintų kito. Bijo džiaugtis būsima kelione, slepia dovanas, vengia kalbėti apie kitus namus.
Taip vaikas išmoksta, kad meilė vienam iš tėvų gali būti laikoma nelojalumu kitam. Geras tėvas nėra tas, kuris bet kokia kaina laimi bylą. Geras tėvas yra tas, kuris geba atskirti savo nuoskaudą buvusiam partneriui nuo vaiko teisės mylėti abu tėvus. Žinoma, taikus susitarimas galimas ne visada. Smurto, priklausomybių, manipuliavimo ar realaus pavojaus vaikui atvejais būtinos aiškios ribos ir teisinė apsauga. Tačiau įprastame tėvų konflikte pirmiausia verta klausti ne „kaip laimėti?“, o „kaip sumažinti žalą vaikui?“
Skyrybos baigia poros santykius, bet ne tėvystę. Vaikui dažniausiai nėra svarbiausia, kuris iš tėvų buvo teisus dėl šeimos iširimo. Jam svarbu žinoti, ar po skyrybų mama ir tėtis vis dar bus šalia, ar nereikės rinktis vieno iš jų ir ar suaugusieji sugebės priimti sprendimus, neužkraudami jam savo konflikto. Skyrybų metu neįmanoma visiškai išvengti skausmo, tačiau galima išvengti dalies ilgalaikės žalos. Tam reikia atsisakyti mitų, ambicijų ir noro bet kokia kaina įrodyti savo tiesą. Kartais brandžiausias sprendimas nėra pats griežčiausias. Kartais geriausias susitarimas nėra tas, kuriuo abi pusės lieka visiškai patenkintos, o tas, kuris leidžia vaikui ramiai gyventi, mylėti abu tėvus ir nejausti, kad jų skyrybos tapo jo atsakomybe.
***
Advokato padėjėja Brigita Jankauskienė šeimos teisės srityje dirba 10 metų, yra 2 vaikų mama, laukiasi trečio. Skaito paskaitas mamų bendruomenėms. Socialiniuose tinkluose (paskyra „Teisininkė Brigita“) dalijasi teisiniais patarimais.
Susiję straipsniai
