Apie emocinę sveikatą šiandien kalbame daugiau nei bet kada anksčiau. Ir tai labai svarbu, nes jausmai nedingsta vien todėl, kad apsimetame jų neturintys, – jie vis tiek randa būdų apie save priminti, dažnai apsunkindami gyvenimą. Tačiau kita šio reiškinio pusė yra ta, kad į kasdienę kalbą atėjo ir psichologiniai terminai, ypač žodis „trauma“.
Psichologė Gabija Lunevičiūtė, www.psichologe-gabija.lt
Gal tik nemalonus nutikimas?
Kartais terminas „trauma“ vartojamas taip dažnai, kad tampa nebeaišku, kas iš tiesų yra psichologinė trauma, o kas – tiesiog nemalonus nutikimas.
Panašių atvejų galėtų prisiminti beveik kiekvienas tėvas. Ar tai, kad išbariau vaiką, gali palikti neišdildomą pėdsaką visam gyvenimu? Ar tai, kad vėluodama į darbą netekau kantrybės ir aprėkiau niekaip iš lovos neišlipantį vaiką, yra psichologinė trauma? Dažnai išvykstu į komandiruotes – ar tai kenkia vaikui? Svarstome apie skyrybas, tačiau bijome traumuoti vaiką.
Rūpestingiems tėvams mintis, kad jie „gadina vaikui gyvenimą“, kelia daug nerimo, kaltės ir nuovargio – juk labai sunku nuolat galvoti, ką padarei ne taip.
Trumpas atsakymas būtų toks: ne kiekvienas nemalonus išgyvenimas žaloja vaikus, tačiau tikrai yra elgesio ir patirčių, kurios gali palikti trauminį pėdsaką žmogaus gyvenime.
Trauma nėra pats įvykis
Psichologinę traumą sukeliantys įvykiai susiję su realia ar suvokiama grėsme saugumui, sveikatai ar gyvybei. Traumuojantys išgyvenimai gali būti visų rūšių smurtas (fizinis, seksualinis, psichologinis smurtas ir nepriežiūra), smurto stebėjimas, artimojo netektis, ilgas ar staigus atsiskyrimas nuo tėvų, sunkios ligos, bauginančios medicininės procedūros, nelaimingi atsitikimai, karo ar katastrofų patirtys. Vaikas tokį įvykį ar įvykius gali patirti pats, gali būti tokio įvykio liudininku arba sužinoti, kad tai nutiko jam artimam žmogui.
Tačiau svarbu suprasti, kad psichologinė trauma nėra pats įvykis. Trauma yra tai, kas nutinka vaikui, kai patirtis yra tokia stipri ar grėsminga, kad jo psichika nebepajėgia su ja susitvarkyti. Tuomet gali pasikeisti vaiko santykis su savimi ir aplinka, jo jausmai, elgesys, o kartais pasireiškia ir stiprios fizinės reakcijos. Dėl to vienam vaikui tam tikras įvykis gali tapti traumuojantis, o kitam – išlikti kaip sunkus prisiminimas, bet nesutrikdyti jo gyvenimo.
Žmonių sukelti trauminiai įvykiai dažnai paveikia psichiką sunkiau nei nelaimingi atsitikimai ar gamtos katastrofos. Kuo artimesnis tas žmogus, tuo skaudesnė ir sunkiau įveikiama patirtis. Didelė dalis tokių patirčių telpa po vienu žodžiu – smurtas.
Psichologinis smurtas nepalieka matomų žymių
Smurtas nėra tik fizinis ar seksualinis. Jis apima ir psichologinį smurtą bei nepriežiūrą. Nepriežiūra nėra tas pats, kas skurdas, – tai negebėjimas ar nenoras pasirūpinti būtinais vaiko poreikiais: saugia gyvenamąja vieta, miegu, sveikatos priežiūra, tinkama apranga, mokymosi sąlygomis. Arti to yra ir leidimas viską vaikui spręsti pačiam, motyvuojant tai pasitikėjimu.
Psichologinis smurtas, priešingai nei fizinis, nepalieka matomų žymių, todėl jį sunkiau pastebėti ir aplinkiniams. Neretai ir patys tėvai nesupranta, kad toks santykis vaiką žaloja ne mažiau, o kartais net labiau, nei kitos smurto rūšys.
Psichologinis smurtas nėra pavieniai dramatiški atsitikimai ar kartą pasakyti skaudūs žodžiai. Tai – vaiko kasdienybė, tai ilgą laiką besitęsiantis suaugusio žmogaus, atsakingo už vaiką (tėvai, mokytojai), bendravimo su vaiku būdas. Čia nebūtinai yra daug rėkimo ar keiksmų, tačiau yra daug vaiko žeminimo, gąsdinimo, tyčiojimosi, nepriėmimo, neleidimo daryti to, kas tinkama jo amžiui, emocinio abejingumo, nepriėmimo kaip atskiro žmogaus, elgimosi su vaiku kaip su mažesniu arba didesniu. Vaikui nuolat kartojama, kad per mažai stengiasi, yra per piktas, per liūdnas, per triukšmingas, per tylus, per daug norintis, per verksmingas, kad visi kiti yra geresni, stipresni, gražesni, per jį griūna tėvų santuoka ir iš viso jis juos į kapus juos nuvarys.
Emociškai šalti ir abejingi tėvai negali ar nenori domėtis vaiku: ką jis mėgsta, kaip jaučiasi, kuo gyvena, kas jam svarbu, nemato jo kaip atskiro žmogaus. Tai nuolatinis vaiko jausmų nuvertinimas ir nepriėmimas, frazės „nėra ko čia bijoti“, „dėl tokių niekų niekas neliūdi“, „pas mus šeimoje bailių nebus“ ir panašiai.
Vaiko įtraukimas į tėvų konfliktus
Psichologiškai vaiką žaloja jo įtraukimas į tėvų konfliktus, kai jis yra verčiamas rinktis vieną ar kitą pusę, būti pasiuntinuku tarp jų. Skyrybos visada yra skausmingas išgyvenimas ne tik tėvams, bet ir vaikams, kurie dažnai galvoja, kad tai jie ir kalti dėl tėvų konfliktų. Tačiau vaiko naudojimas įskaudinti kitą pusę ir gyvenimas karo zonoje, prisidengiant noru „nesutraumuoti vaiko“, yra žalingesnis nei aiškiai, ramiai ir pagarbiai įvykusios skyrybos.
Vaikas gali turėti didžiausią kambarį, madingiausius rūbus ir geriausią mokyklą, tačiau jeigu neturi suaugusio žmogaus, kuriam būtų įdomu, kaip jis iš tiesų jaučiasi, labai kenkia jo psichologinei ir net fizinei raidai. Vaikas blogai miega, atsiranda tikai, galvos, pilvo skausmai, odos problemos, vaikai gali pradėti save fiziškai žaloti.
Nėra tokios lentelės, kur pažiūrėjęs galėtum pasakyti, kiek kartų per metus ar per gyvenimą pasakytos skaudžios frazės tampa psichologiniu smurtu. Auginant vaikus, visiems žmonėms kyla sunkumų ir jausmų, o juk tėvai nėra tik tėvai, jie turi įvairių atsakomybių ir stresų gyvenime, tai prisideda prie bendros įtampos. Ir štai ateina ta valanda, kai pastebi save rėkiantį ant vaiko, ar besigailintį pasakius žodžius, kurių galvojai gyvenime neištarsi. Svarbus klausimas ne ar tai nutiko, o kaip dažnai tas vyksta, kaip jaučiasi vaikas, kaip patys tėvai jaučiasi ir kaip vertina tokį savo elgesį, ar laiko jį netinkamu vaiko atžvilgiu, ar mano, kad tik taip „jis žmogumi užaugs“.
Idealių tėvų nėra
Pavieniai epizodai, kai tėvai praranda kantrybę ar pasielgia ne taip, kaip patys norėtų, paprastai nėra traumuojantys. Vaikams nereikia nepriekaištingų tėvų, kurie visada ramūs ir viską daro „teisingai“. Jiems kur kas svarbiau augti santykyje, kuriame yra pakankamai saugumo, pastovumo ir galimybė taisyti klaidas. Kai suaugęs žmogus, o dar toks didelis ir galingas kaip tėtis ar mama, gali pasakyti: „Aš supykau ir pasielgiau netinkamai, man gaila ir aš atsiprašau“, vaikas gauna labai svarbią patirtį – kad santykis gali tęstis ir po konflikto, ir suklydus.
Suaugusieji į psichologo ar psichoterapeuto kabinetą dažniausiai ateina ne dėl konkrečių vaikystės įvykių, o dėl dabartinių sunkumų santykiuose, darbe, auginant vaikus. Tačiau ilgainiui paaiškėja, kad šie sunkumai susiję su vaikystės patirtimis. Svarbu jas suprasti, pergalvoti, išgedėti tam, kad dabartis taptų lengvesnė ir džiaugsmingesnė.
