Mokytoja pagiria jūsų vaiko elgesį, tačiau vos įsėdus į automobilį jis ima rėkti ir verkti? Tai vadinama „emociniu protrūkiu‟. Sužinokite, kodėl tai dažniausiai įvyksta penktadieniais ir 3 patarimai kaip su tuo tvarkytis.
Trumpai, kodėl šis protrūkis įvyksta penktadienį
Penktadienio popietė. Atvykstate į mokyklą, pavargę po ilgos savaitės, bet laimingi vėl matydami savo vaiką. Mokytoja pasitinka jus su šypsena: „Šiandien jis buvo tikras angeliukas! Mandagus ir dėmesingas, noriai padėjo savo klasės draugams‟. Nuo tokių žodžių jus apima pasididžiavimas. Tačiau vos tik vaikas įsėda į automobilį, prasideda pykčiai. Jis rėkia, kad pagaminote ne tokį užkandį, kokio jis norėjo, verkia dėl menkniekių ir grubiai atsako į jūsų užduotą klausimą. Per penkias minutes mokytojos įvardintas „angeliukas‟ virsta tikru velniuku. Ir jūs savęs klausiate: „Kodėl? Kodėl su nepažįstamaisiais jis elgiasi gražiai, o su manimi taip bjauriai? Gal problema manyje?‟ Atsakymas – ne. Jūs nesate problema, ir jūsų vaikas neserga bipoliniu sutrikimu. Tai, ką išgyvenate, turi tikslų mokslinį pavadinimą ,,After-school restraint collapse“ (paprastai tariant, emocinis protrūkis, įvykstantis po pamokų). Ir tai nutinka kur kas dažniau nei jūs įsivaizduojate.
Gazuoto vandens metafora
Norėdami suprasti, kas vyksta jūsų vaiko galvoje, įsivaizduokite gazuoto vandens buteliuką, kuris pusę dienos yra purtomas. Mokykloje vaikas turi tiesiai sėdėti, prieš kalbant pakelti ranką, be verkimo susidoroti su nusivylimu dėl prasto pažymio ar ginčo su klasės draugu. Visą tai reikalauja stiprios savikontrolės. Vaikas visas emocijas kaupia viduje, tarsi užsukdamas buteliuko kamštelį. Kai tik jis išeina iš mokyklos ir jus pamato – buteliukas sprogsta. Visa įtampa, susikaupusi dienos metu, virsta neigiamų emocijų lavina ir, deja, jūs esate tas žmogus, ant kurio vaikas išsilieja.
3 patarimai kaip su tuo tvarkytis:
Žinojimas, kas vyksta su jūsų vaiku padeda, tačiau neišsprendžia problemos. Tai kaip susidoroti su emocijų sprogimu? Štai keletas patarimų:
- Visų pirma – maistas
Dažnu atveju emocinį protrūkį sustiprina alkis. Smegenys sunaudoja gliukozę mokymuisi. Prieš pradedant kalbėtis, patartina vaikui duoti jo mėgstamą užkandį (vaisiai, sumuštiniai ar šokoladas). Pirmasis žingsnis, norint nusiraminti – atstatyti cukraus kiekį kraujyje.
- Tyla
Viena iš pagrindinių klaidų, kurią daro tėvai: „Na, kaip sekėsi? Ką įdomaus nuveikei? Ką naujo išmokai? Ar pavalgei?‟. Pavargusiam vaikui tokie klausimai prilygsta tikram bombardavimui. Jo smegenys nebepajėgia apdoroti jokios informacijos. Vietoj klausinėjimo, pabandykite pasakyti: „Labas, džiaugiuosi tave matydama‟. Važiuodami namo paklausykite muzikos arba tiesiog pabūkite tyloje. Duokite vaikui erdvės nusiraminti ir atsipalaiduoti. Jis prabils, kai bus pasiruošęs (dažniausiai tai nutinka po vakarienės).
- Nepriimkite tokio elgesio per daug asmeniškai
Kai vaikas rėkia „Šis maistas šlykštus!‟, iš tiesų tai yra ne apie maistą. Tokiu būdu jis sako „Esu pavargęs‟. Nebarkite atžalos sakydami, kad jis nedėkingas. Geriau jį paguoskite: „Matau, esi labai pavargęs, buvo ilga ir sunki savaitė. Dabar galėsi pailsėti‟. Dažnai tylus apkabinimas vertas daugiau nei tūkstantis priekaištų. Penktadienio vakaras skirtas picai ir filmų žiūrėjimui, o ne auklėjimo pamokoms. Jas atidėkite kitai dienai, kai vaikas bus nusiraminęs ir atgavęs jėgas.
O kaip darželis? Mažųjų (3-5 metų) emocinis protrūkis
Nemanykite, kad ši problema būdinga tik vaikams, kurie lanko mokyklą ir rašo kontrolinius. Priešingai, 3-4 metų vaikui darželis yra kaip nuolatinis darbas, kuris atima daug jėgų. Įsivaizduokite, kad 8 valandas praleidžiate triukšmingoje aplinkoje su ryškiomis šviesomis, nuolat kovojate dėl žaislo, laukiate savo eilės į tualetą ar jaučiate stiprų namų ilgesį. Mažiesiems emocinis protrūkis dažnai pasireiškia laikinu elgesio regresu. Kai po praleistos dienos darželyje vaikas jus pamato, jis tarsi ,,pamiršta‟ įgytus įgūdžius: prašosi ant rankų, pradeda kalbėti kaip kūdikis, reikalauja čiulptuko, kurio jau seniai nebenaudoja, ar nenumaldomai verkia dėl menkniekių. Nesijaudinkite dėl tokio elgesio. Tai tik jų nervų sistema, kuri sako: „Pavargau būti dideliu ir geru, dabar noriu, kad manimi rūpintųsi tėveliai‟. Priimkite šį fizinio artumo poreikį be nerimo – vaikams tai geriausias būdas atsigauti.
Roberta Rimaitė
Susiję straipsniai
