Viktorija Solovej nuolatos girdi: „Jūs labai stipri moteris“. Kai tą patį pasakė psichologas, Viktorija net pyktelėjo. Po užklijuota etikete apie stiprumą ilgai slėpėsi bemiegės naktys, įtampa ir net fizinė baimė. Trejus metus besitęsiančios skyrybos nualino, bet ir užgrūdino. Viktorija su bendramintėmis įsiteigė Vaiko išlaikymo užtikrinimo asociaciją (VIUA).
Panevėžio ketvertukas: Rėjus, Patricija, Nojus ir Tajus dabar aštuonmečiai.
Kokia situacija privertė suprasti, kad su vaikučių tėčiu nepavyks gyventi kartu?
Vaikams buvo 2,5 metų. Vieną rytą mane pakirto gripas, temperatūra pakilo iki 39°C. Paprašiau vyro, kad paruoštų vaikams pusryčius, nes pati negalėjau net pakelti galvos. Tačiau pagalbos nesulaukiau, vyras tiesiog išvažiavo sportuoti. Tai buvo lūžio situacija. Kita vertus, jeigu ne vyro agresijos protrūkiai, kurie būdavo neprognozuojami ir mano niekaip neišprovokuoti, gal būtume kartu gyvenę iki šiol.
Manęs klausia, kaip aš nemačiau anksčiau, kaip aš tik staiga „praregėjau“. Nepamirškime, kad esu gimusi 1983 metais – dar gavau sovietinio auklėjimo, kad jeigu pasirenki žmogų, privalai toleruoti, nusileisti, niekam nieko nesakyti, susitaikyti ir gyventi iki grabo lentos. Mūsų laikais merginoms nebuvo diegiama, kas yra savivertė. Manau, šiuos klausimus turi komentuoti psichologai.
Kalbant apie mano patirtį, iš vyro nebuvo nuolatinio smurto. Tai veikiau buvo tarsi koks įvairių smurto rūšių voratinklis. Vieną dieną jis galėdavo būti kaip žvėris, o kitą dieną – tobulas vyras. O kai pratrūkdavo, man buvo kartojama, kad aš kalta, aš išprovokavau, ne taip pasižiūrėjau. Tapau priklausoma nuo jo emocinių amerikietiškų kalnelių.
Dabar jo niekuo nekaltinu, tai buvo mano kelias, mano likimas. Vyrui nejaučiu jokios neapykantos, o tik dėkingumą už 4 sveikus vaikus. Psichologai sako, kad santykius paleidi tada, kai jau gali su tuo žmogumi bendrauti draugiškai ir nejausti pykčio. Mes dabar taip ir bendraujame, ramiai, be grasinimų.
Gal būtume išsiskyrę tyliai, tačiau situaciją labai pablogino ir išnešė į viešumą tretieji asmenys.
Gal ir geriau, kad išviešino, – galbūt nebūtumėte užaugusi iki asociacijos įkūrimo?
Yra tiesos.
Esminis veiksnys, kodėl moterys negali išeiti iš toksiškų santykių, – baimė. Baimė, kad viena neišgyvens, kad bus niekam nereikalinga, kad iš jos bus atimti vaikai.
Išėjau iš vyro namų tyliai. Nenorėjau skirtis viešai. Visi galvojo, kad mes remontuojame namą, todėl aš su vaikais gyvenu nuomotame bute. Taip parėjo 7 mėnesiai. Ir staiga vyro draugė jam pasiūlė – prisiteisk vaikus, o aš padėsiu užauginti. Pasakysiu tiesą – tada labai išsigandau. Juk jis turi pinigų, o kur pinigai, ten ir galia. Man liko tik vienas apsigynimo būdas – kalbėti garsiai. Viešumas pasirodė stipresnis už pinigus.
Kai pasipasakojau apie savo situaciją viešai, prisiekiu, galvojau, kad vyras mane iš pykčio užmuš. Tačiau įvyko tai, ko negalėjau numatyti, kas prilygo stebuklui. Kitą dieną parduotuvėje prie manęs priėjo moteris, ir paklausė, ar gali mane apsikabinti. Ji pasakė, kad mane palaiko, gerbia, didžiuojasi. Po kurio laiko pasikartojo kitas toks pat epizodas. Ir aš supratau – esu saugi. Jeigu anksčiau mane kažkas būtų norėjęs nuskriausti, sodintų į mašiną, aš rėkčiau „gelbėkite“, o praeiviams būtų pasakyta – nesikiškite, čia buitiniai reikalai, 99 proc. žmonių praeitų pro šalį. O dabar supratau, kad manęs niekas nebenuskriaus.
Viešumas man davė saugumą, bet labai brangiai kainavo. Prasidėjo įvairios manipuliacijos, teismai. Šie man tapo didžiausiu pažeminimu, nes išgirdau, kad esu psichiškai nesveika, alkoholikė, per šventes griuvinėdavau. Prieš mane ėjo liudyti net mano geriausia draugė, nes buvo prigąsdinta. Deja, skyrybos nėra baltų vėliavėlių iškėlimas. Tai kova. Arba tu kažką, arba kažkas tave.
Papasakokite apie asociaciją. Kaip manote, kodėl niekam anksčiau neatėjo į galvą ginti mamų, kurios augina vaikus vienos?
Asociaciją įkūrėme balandžio pradžioje. Jau po 12 dienų stovėjome Seime. Problema yra milžiniška. Valstybė negina vienišų mamų, jos paliktos „durnelių“ vietoje. Kitų šalių praktika rodo, kad mamą apginti įmanoma. Kitur yra vieningi mechanizmai, o pas mus – institucinis balaganas. Kiekviena institucija mato situaciją skirtingai, sprendžia (jeigu sprendžia) irgi skirtingai.
Asociaciją kūrėme labai stiprią teisiškai, kad mus būtų sunku „suvalgyti“. Tačiau kalbame paprasta mamiška kalba, kad visos moterys suprastų, kas joms priklauso, kur kreiptis, ką daryti. Dažniausiai moterys, pamačiusios, kiek daug reikia įdėti nervų ir sveikatos, jei nori išieškoti alimentus, tiesiog numoja ranka.
Klausimų labai daug. Kodėl valstybė leidžia auginti didesnes nei 3 mėnesių alimentų skolas? Kodėl leido susikaupti virš 200 milijonų eurų neišmokėtų alimentų? Kodėl net 113 000 vaikų negauna pinigų? Kodėl nėra vienos institucijos, kuri spręstų alimentų problemas? Kur pasikonsultuoti, kas atsakingas? Vieninteliai kažką bando padaryti Antstolių rūmai.
Pateikėme įvairių pasiūlymų. Pavyzdžiu paėmėme Latviją (nors gerų idėjų netrūksta ir kitose šalyse, rinkomės artimiausią). 2016 metais ten buvo priimtos įstatymo pataisos dėl piktybinio alimentų nemokėjimo. Sukurtas bendras mechanizmas, o viena iš drausminimo priemonių – atimti alimentų nemokančiam vyrui vairuotojo pažymėjimą. Galite patikėti, kad šias pataisas iniciavo trys politikai vyrai. Ar mes turime Lietuvoje nors vieną viešą vyrą, politiką, seimūną, kuris galėtų drąsiai pasakyti, atsistojęs prieš visuomenę, kas yra tikras vyras ir tėvas. Deja.
Latvijoje, jeigu vyras 3 mėnesius nesumoka alimentų, apie tai informuojama Sodra, ji iškart perduoda duomenis antstoliams ir policijai. O ši sustabdo vairuotojo pažymėjimo galiojimą. Ne mama laksto su popieriukais po instancijas, o viskas vykta automatiškai, sistemos viduje, nes duomenų bazė bendra. Ar pagalvojote, ką mamai reiškia popierizmai, dokumentų tvarkymai. Mano pažįstama neseniai nešė 51 lapą įkalčių į prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo. O kur dar nepalankus požiūris. Kai aš daviau parodymus dėl vyro alimentų nemokėjimo ir paminėjau, kad jis 4 kartus buvo išvykęs poilsiauti į užsienį (vadinasi, pinigų jam netrūksta), man sarkastiškai atsakė: „Oho, kiek daug žinote, kaip gerai informuota“.
Nenuostabu, kad pernai į prokuratūrą dėl alimentų kreipėsi tik apie 140 mamų. Mums sako – argi čia problema? Nepagalvoja, kad ne kiekviena norės rašyti 51 lapą parodymų, dauguma tyliai atsitrauks.
Ar šioje skyrybų kelionėje jums pavyksta (kaip pataria psichologai) prieš vaikus nejuodinti tėčio?
Vaikai gali bendrauti su tėčiu, jie nėra nuteikinėjami. Bėda, kad ryšys labai trūkinėja. Papasakosiu epizodą. Kartą po pusė metų tylos vyras paskambina sakydamas, kad nori vaikus pasiimti pramogauti. Aš paploninusi balsą raginu – vaikučiai, rengiamės, tėtis atvažiuoja. O vaikai išpučia akis ir nerodo jokio entuziazmo. Jie atpratę, tėtis jiems kaip svetimas. Aprengiu, sustatau prie durų ir matau – nenori, sustingę. Bet išvažiuoja. Jis pasakoja vaikams, kaip juos myli, kaip vežios į futbolo treniruotes. O tada vėl dingsta keturiems mėnesiams. Vaikų nereikia nuteikinėti, jis prižada, jis netesi, ir vaikai jį vadina melagiu.
Dar grįšiu prie jūsų klausimo ir pasakysiu nuomonę apie psichologus. Žiūriu į tai, kaip į laiko gaišimą. Vaikščiojau, bet nusivyliau. Jie klauso, jiems taip įdomu, o pabaigoje sako: „Kokia jūs stipri!“ Sakykite, kokia man nauda iš tokio pasakymo. Vienas protingas psichologas man atvirai pasakė, kad mano situacija tokia, jog įprasti patarimai netinka. Pavyzdžiui, kaip aš galiu įgyvendinti patarimą kiekvienam vaikui skirti atskirą laiką, tarkime, po pusę dienos per savaitę? Deja, neturiu pagalbininkų komandos. Viską darau viena. Ir neturiu pasirinkimo būti stipri ar būti silpna.
Jeigu klausiate, ar esu laiminga, atsakau – taip, nes mano vaikai sveiki. O jeigu klausiate, ar man sunku, atsakau – labai. Namie keturi skirtingi maži žmonės, reikalaujantys dėmesio, turintys savo charakterius, visi asmenybės. Kai jie pradėjo eiti į mokyklą, laisvo laiko visai nebeliko, nes vakarais ruošiame pamokas. Jie eina į skirtingas klases, sekasi ar nesiseka skirtingi dalykai. Šią žiemą dėl karantino mokykloje kelioms dienoms buvo paskelbtas nuotolinis mokymasis. Pabandykite įsivaizduoti, kaip tai vyko mūsų namuose, kai reikėjo atskirų kambarių, 4 kompiuterių, kamerų ir mamos, bėgiojančios nuo vieno vaiko prie kito.
Ar turite galimybę pailsėti, ilgiau pamiegoti, nueiti į masažą?
Atradau pomėgį – keramiką. Kartą Patriciją vežiau į edukaciją, jie lipdė molio angelus. Įkišau į molį rankas ir nebegalėjau ištraukti. Mane molis tiesiog užvaldė, sapnuodavau naktimis. Jau metus lankau būrelį, nuo gruodžio lipdau ir namuose.
O visi jūsų išvardinti salonai, masažai, sporto klubai? Užmirškite. Šią savaitę esu laisvesnė, tai stengiuosi atstatyti kraujo parametrus, feritinas nukritęs iki dugno. Pamiegoti, pailsėti – tai mano tikslas.
O pasimatymai?
Oi, aš labai išranki pasidariau (juokiasi). Labai vertinu savo laiką, o einant į pasimatymą reikia ruoštis, puoštis. Plius su kažkuo palikti vaikus. Jausti stresą. Kam to reikia?
Vieną juoką vis dėlto papasakosiu. Kai pasirodau TV laidose, tradiciškai man parašo kokie 5 „gerbėjai“. Jūs tokia nuostabi. Jūs man taip patinkate. Noriu jumis rūpintis. O aš atrašau: „Malonu girdėti, mano banko sąskaitos numeris toks ir toks“. Neįsivaizduojate, koks tai geras filtras, kaip greitai vyrai atsiskleidžia.
O juk normalus vyras suprastų, kad čia pokštas, atsiųstų 50 eurų ir parašytų – nueikite su vaikais ledų. Tada būtų įdomu.
Žinau, kad vyras, su kuriuo man bus gera, atsiras. Kol kas esu pasistačiusi blokus. Juk net nesu išskirta. Skyrybos tęsiasi 3 metus, tikiuosi, viskas baigsis gegužės pabaigoje.
Kai gimė vaikučiai, leidote stebėti vaikų augimą instagrame. Ar dabar ši veikla jums padeda oriau gyventi?
Kai vaikai gimė, supratau, kad jų nepaslėpsiu, be to, norėjau motyvuoti kitą gimsiantį ketvertuką. Kai atėjo pirmi barterio pasiūlymai, buvo labai keista. Kažką degustavome, kažką išbandėme. Tačiau nereikia traktuoti, kad mums duoda dykai. Reklamuoti produktus – didžiulis darbas. Tarkime, nuvažiavę į pramogų parką užuot paprasčiausiai vaikščiotume ir ilsėtumėmės, mes dirbame – vaikai pozuoja, aš filmuoju, paskui montuoju, kuriu turinį, kad būtų įdomu. Be to, vaikai jau paaugo, reklamų banga nuslūgo. Šiuo metu mano mintys – asociacijoje.
Tekstas Neilos Ramoškienės
Nuotraukos Simonos Foto, @simona.andrufoto
Susiję straipsniai
