Neplanuotas nėštumas yra nepatogi ir itin jautri tema, kuria moterys greičiausiai gali dalintis tik su artimiausiais žmonėmis. O kas, jeigu dalintis išgyvenimais visai nėra su kuo? Arba tie, su kuriais daliniesi, ne visada supranta? Išklausykime mamos Agnės Frelingės istorijos. Moteris netikėtai pastojo, kai pirmieji vaikai jau buvo paaugę.
Paprastai žmonės, išgirdę apie nėštumą, pradeda aikčioti, džiūgauti ir sveikinti. Taip nutiko ir mano atveju. Mandagiai priėmiau sveikinimus, santūriai šypsojausi, o viduje jaučiau tokią tamsą, kurios niekam nelinkėčiau. Lyg pakliuvau į spąstus, iš kurių avarinio išėjimo nėra, nes aborto tikimybės net nesvarsčiau. Tuo metu net neprisileidau tokios minties, o sprendimas gimdyti, nepaisant tuo metu itin trapios mano emocinės būklės, varė į dar didesnę neviltį.
Nėštumas didžiule staigmena tapo todėl, kad aš vis dėlto išgėriau skubios kontracepcijos tabletę! Ir išgėriau laiku. Sunku patikėti, bet išgėriau net kelias! Prie visų skaudžių išgyvenimų dar prisidėjo ir baimė pakenkti kūdikiui dėl tų hormoninių tablečių. Bet gydytoja patikino, kad „nesuveikė, tai ir nesuveiks, vadinasi, įtakos kūdikio vystymuisi neturės“.
***
„Dar ne dabar, dar netinkamas laikas ir aplinkybės“, – kartojau sau, bet žinojau, kad visatos dėsnių nepakeisiu. Į mano norus, kad šis stebuklas aplankytų vėliau, atsižvelgta nebus. Jau atrodė, kad mes su vyru po truputį pradėjome grįžti į suaugusiųjų pasaulį. Vaikai paauginti, kartais juos palikdavome auklei, susitikdavome su seniai matytais draugais. Tuo metu buvome ką tik atsidarę savo barą Vilniaus senamiestyje. Ir po užklupusio karantino ir ilgos izoliacijos namie, atrodė, kad prasidės itin darbingas, bet kartu ir smagus gyvenimo etapas su tiek daug naujovių ir iššūkių. Bet tik ne man. Ate socializacijai, ate kokteilių degustacijoms. Gyvenimas mane nubloškė ten, kur, pasirodo, visada ir turėjau būti – namie, su vaikais.
***
Aišku, pati kalta, kad aiškiai nekomunikavau apie savo jausmus, bet tuo metu man atrodė, jog niekas nesupras. Kai kartais naktimis gulėdavau ant grindų besiraitydama iš skausmo (turbūt dėl placentos pirmeigos, nes turėjau tokią komplikaciją, kai bet kada įmanoma nukraujuoti), niekas iš draugų nesuprasdavo, kaip čia aš, tokia ragana „neleidžiu“ vyrui su draugais pasisėdėti. Viską nurašydavo „nėštumo hormonams“, o tai skaudindavo dar labiau. Nors aš tuo metu išgyvenau visišką tamsą ir gal net sprendžiau egzistencinius būti-nebūti klausimus. Bet grįžus sveikam protui, suprasdavau, kad turiu dar du vaikus, už kuriuos esu atsakinga, ir tuomet dar labiau grauždavau save, kaip aš leidau tokioms mintims lįsti į galvą?
Save naktimis grauždavau dar ir dėl to, kad norėjau kažkokių nuo manęs nepriklausančių aplinkybių, leidžiančių nepriimti jokių sprendimų. Negimdyminis nėštumas? Persileidimas? Na, jei visata taip nusprendė. Ir aišku, kad tokios mintys mano emocinės būklės nė kiek negerino, tik klimpau į dar didesnę depresiją, plakdama save retoriniais klausimais: „Kas aš per motina?“
Daug dalykų man tuo metu plaukė tarsi sapnas, tik feisbuko nuotraukose šypsojausi. Ką labiausiai norėjau apgauti? Turbūt, save. Gražiomis nuotraukomis mėginau save įtikinti, kad mano gyvenimas tobulas, kad viskas vyksta taip, kaip aš ir noriu. Aš laiminga ir besidžiaugianti nėštumu. Nors ilgą laiką net rankos nekilo pirkti kūdikiui skirtus daiktus.
***
Kada pradėjau laukti kūdikio? Paradoksalu, bet turbūt tuomet, kai išsigandau, jog galiu jį prarasti. Vieną kartą nesmarkiai pakraujavau ir baimindamasi, kad gali kažkas blogo nutikti, nuvykau pas gydytoją. Nieko rimto nebuvo, gydytoja tik patarė daugiau ilsėtis ir mažiau kilnoti svorių. Ir aš apsidžiaugiau dėl savo baimės! Nes tai tik įrodė, kad man rūpi. Nežinau, kas apsivertė mano smegenyse, bet nuo to momento į savo nėštumą žiūrėjau visai kitaip ir su daug šviesesnėmis mintimis. Pagaliau visiškai priėmiau tai, kas nutiko.
***
Yra toks pasakymas, kad netyčiukai yra labiausiai mylimi. Gal graužia kaltė dėl pirminių abejonių? Nors negalėčiau įvardinti tokio mylimiausio vaiko, tačiau Hadas ypač suartino mūsų šeimą. Jei buvome šiek tiek pradėję gyventi atskirus, suaugėliškus gyvenimus, tai jis viską suklijavo. O ir iš prigimties Hadas toks pozityvus, lipšnus, mielas, kad lydausi į jį bežiūrėdama. Nors nėštumas buvo komplikuotas, graužė asmeninės problemos, nepasisekęs verslas, dar ir biologinės mamos mirtis, likus kelioms savaitėms iki gimdymo. Lygindama suknelę jos laidotuvėms kartu ruošiausi ir krepšį į gimdymo namus. Paradoksalu, gyvenimas ir mirtis taip šalia vienas kito.
Tuo metu sunkiausios man būdavo naktys. Ilgai neužmigdavau, daug galvodavau. Apie netektį, apie savo vaikystę, gyvenimą. Ir kiekvieną kartą šias slogias mintis išsklaidydavo prabudęs ir verkiantis Hadas. Tad kėlimasis naktį nebuvo varginantis. Priešingai, apsidžiaugdavau, kad turiu kuo rūpintis ir kur nukreipti mintis.
***
Ar šią istoriją norėčiau nuo jo nuslėpti? Visiškai ne. Gal kai kas ir pasakys, kad vaikui nereikėtų to žinoti, kad jis gali pasijausti nelaukiamas, nemylimas. Aš manau kitaip. Jei vaikui iš tiesų trūko meilės ir dėmesio, o užaugęs jis sužinos, kad nebuvo planuotas, galbūt tada ir gali suvesti galus, kodėl čia viskas taip išėjo. O kadangi aš manau, jog Hadui nėra nė menkiausio pagrindo jaustis nemylimam, šios istorijos žinojimas nieko nepakeis. Kaip tik tegul mano vaikai žino, kad jų mama yra atvira sau, atvira jiems ir yra paprastas, netobulas žmogus. Ir jei kada jie patys išgyvens panašias dilemas, jie žinos, kad gali į mane kreiptis, nes kas jau kas, o mama tai tikrai supras.
Nuotraukų autorė Malgorzata Mozyro
Projektą „Motinystės debesys: šviesūs ir tamsūs“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui 2025 metais skirta suma 5000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2025.07.09.
Susiję straipsniai
