Nujunkymas yra ne tik kūdikio atpratinimas žįsti motinos krūtį, bet ir mokymas maitintis kitu maistu, nusiraminti kitu būdu. Idealu, jeigu tai sutampa su vaiko noru ir natūralių jo organizmo poreikių kaita.
Papildomas maitinimas – nujunkymo pradžia
Mokslininkai, tyrinėję moters pieno sudėtį ir savybes bei stebėję kūdikių vystymąsi nuo gimimo, nustatė, jog motinos pienas patenkina visus vaiko organizmo poreikius pirmąjį gyvenimo pusmetį. Vidutiniškai šešių mėnesių amžiaus kūdikiams išdygsta pirmieji dantys, jie jau patys atsisėda arba sėdi neprilaikomi, atkakliai rankomis siekia daiktų ir „viską kiša į burną“. Tai ženklai, jog atėjo metas pabandyti valgyti tiršto maisto, tačiau tas kitoks maistas, pamažu gausėdamas ir įvairėdamas, tik papildo motinos pieną, pagrindiniu kūdikio maistu liekantį iki pirmųjų metų pabaigos.
Vyresniems vaikams motinos pienas vis dar labai vertingas ir maistingas, tačiau jau nėra pagrindinis energijos ir kūno „statybinių medžiagų“ šaltinis. Nors bendras pieno kiekis mažėja, antikūnų ir kitų imuninių – atsparumą ligoms suteikiančių – komponentų koncentracija antraisiais žindymo metais net padidėja. Tai labai svarbu mažų vaikų apsaugai nuo infekcijų, nes jų pačių imunitetas visiškai subręs tik maždaug šeštaisiais-septintaisiais gyvenimo metais. Ir gydytojai tvirtina, jog ilgai žindomi vaikai auga sveikesni, serga rečiau ir lengviau negu dirbtinai maitinami bendraamžiai.
Ne tik pienas svarbu
Kažkas gali patarti jaunai mamai paskubėti kūdikį nujunkyti anksčiau, „kol tai padaryti lengva“. Tačiau šitoks požiūris tikriausiai kyla dėl nesupratimo, bejėgio kūdikio laikymo labiau lėle, o ne sau lygiu žmogumi: „Parėks, parėks… ir liausis!“ Su paaugusiu vaiku nebūtų „taip paprasta“. Juk jis jau vaikščios, todėl, skirtingai nuo lovoje ar vežimėlyje įkalinto kūdikio, kurio verksmą galima užkimšti čiulptuku, didesnis vaikas ne tik prašys, reikalaus, bet ir pats mamą susiras…
Visiems kūdikiams reikia meilės ir švelnumo, saugaus prieglobsčio nelabai pažįstamame pasaulyje. Žindymo teikiamas artumas stiprina vaiko ryšį su mama, suteikia abipusį jausmų stabilumą ir yra puikus vaiko nuraminimo (ir mamos nusiraminimo!) būdas, veikiantis greitai ir užtikrintai.
Žindančios motinos kraujyje labai padaugėja „motinystės“ hormonų prolaktino ir oksitono, kurie raminamai ir taikingai veikia ją pačią, sušvelnina organizmo reakcijas į stresą. Ta hormonų lemta ramybė padeda mamai susitvarkyti su antramečiams-trečiamečiams vaikams būdingu negrabiu elgesiu ir „nelogiškais“ veiksmais, kurie kitą žmogų galbūt išvestų iš kantrybės.
Dar verta prisiminti ir tai, jog pačios ilgai žindžiusios moterys rečiau serga reumatoidiniu artritu, osteoporoze ir krūties vėžiu.
Viskam savo laikas
Kartais pasigirsta visai nepagrįstų būgštavimų, jog ilgai žindytas vaikas augs per daug priklausomas nuo motinos ir nesavarankiškas. Iš tikrųjų ši „priklausomybė“ kaip tik drąsina pažįnti aplinką ir žmones, kai mažylis žino, jog visada turi saugų „užnugarį“. Ir atvirkščiai – per anksti nujunkytas vaikas gali ilgai būti nedrąsus ir neryžtingas, nepasitikintis visu pasauliu, net savo mama.
Jei, pavyzdžiui, bandysite išmokyti kūdikį vaikščioti, ir versite jį tai daryti anksčiau, negu jis bus tam fiziškai pasiruošęs, mažylis griuvinės, o jei ir pavyks jį išdresuoti, silpni kojų kaulai gali iškrypti, menkas bus džiaugsmas žiūrint į pasekmes. Taip dėl maitinimo iš krūties: netekęs motinos pieno per anksti, kūdikis kentės fiziškai, nes jo organizmas negaus būtinų geram augimui ir vystymuisi medžiagų, ir psichiškai, nes be saugaus mamos glėbio mažylis augs baikštus ir neurotiškas.
Kur „finišo juostelė“?
Tūkstantmečiais žinduolių evoliucija kūrė organizmus, kurių fiziniam, protiniam ir emociniam vystymuisi pagrindą suteikia motinos pienas ir žindymas. Apibendrinę įvairių palyginimų su kitomis žinduolių rūšimis duomenis, „laukinių“ genčių stebėjimus ir laboratorinių tyrimų rezultatus, mokslininkai antropologai teigia, jog žmonių vaikai turėtų būti žindomi mažiausiai 2,5 metų, o menama maksimali naudingo žindymo trukmė galėtų būti maždaug 7 metai. Dabarties technologijos pajėgia antibiotikais, skiepijimais ir pagerėjusia sanitarija kompensuoti kai kurias (bet ne visas) imunologines rizikas, mažam vaikui iškylančias dėl motinos pieno netekimo.
Sutariama, jog 2–4 metai galėtų būti šiuolaikiniams žmonėms tinkantis „kompromisinis“ nujunkymo amžius. Todėl Pasaulinė sveikatos organizacija rekomenduoja žindymą tęsti antraisiais metais ir ilgiau – kol vaikas norės.
Greitas nujunkymas – iš bėdos
Jeigu žindymas prilyginamas gyvenimo gimdoje tęsiniui, tai nujunkymas yra „antrasis gimimas“, kuriam reikia ir subręsti, ir pasiruošti. Fiziologiškai, kaip ir žindymas, nujunkymas yra sudėtingas kompleksinis procesas, apimantis motinos ir vaiko mitybinius, mikrobiologinius, imunologinius, biocheminius ir psichologinius prisitaikymus. Vaiką nujunkyti nuo krūties nėra tolygu elektros prietaiso išjungimui ar vandentiekio čiaupo užsukimui, taigi tai – ne veiksmas, kurį galima atlikti staiga ir bet kada.
Žindomo kūdikio greitas nujunkymas būtų sunkus išbandymas ir mamai, ir vaikui dėl kelių priežasčių. Pirma, motinos organizmas į signalus mažinti pieno gamybą reaguoja tik palaipsniui. Nors moteris nustoja žindyti kūdikį, jos krūtys ne iškart „užgęsta“. Po greito visiško nujunkymo pieno liaukos iš dalies funkcionuoja dar apie šešias savaites, o kai kurioms moterims kažkiek pieno vis dar gaminasi kelis mėnesius. Jei nė kiek pieno nepašalinama iš krūtų, jos persipildo ir pabrinksta, o dėl to gali kilti uždegimas arba susidaryti krūties pūlinys. Šių bėdų tikimybė didžiausia, jeigu po gimdymo praėjo ne daugiau kaip 4–6 savaitės. Antra, dėl stiprių hormoninių pokyčių staigus kūdikio nujunkymas gali sukelti liūdesį ir visiškai sveikoms moterims, o ypač kenksmingas linkusioms į depresiją arba ja sirgusioms. Trečia, greitas nujunkymas emociškai traumuoja ir vaiką. Žindymas nėra vien tik maisto tiekimas kūnui. Tai yra ir artimo bendravimo su kūdikiu bei jo nuraminimo būdas. Staigų nujunkymą vaikas gali suprasti ne tik kaip galimybės žįsti krūtį netekimą, bet ir kaip motinos meilės praradimą.
Taigi greitas nujunkymas būtų blogiausias pasirinkimas. Deja, kartais jis neišvengiamas. Pavyzdžiui, nustačius krūties vėžį ar kitą grėsmingą ligą, mama žindyti negali, nes reikia nedelsiant operuoti, pradėti chemoterapiją ar spindulinį gydymą. Tuomet artimieji turėtų pasistengti visa savo meile ir pagalba sušvelninti greito nujunkymo pasekmes vaiko vystymuisi ir mamos sveikatai.
Suplanuotas laipsniškas – geriau
Nujunkymas iš esmės yra vieno dalyko keitimas kitu. Motinos pieno – kitu maistu, žindymo – kita veikla. Įvedant papildomą maistą, pamažu vienas žindymas (tas, kuris tuo metu atrodo mažiausiai svarbus vaikui) pakeičiamas maitinimu tirštu maistu.
Po to, kai kūdikis prie jo pripranta ir įsitikinama, jog tas produktas gerai toleruojamas, dar vienas žindymas, paprastai kitoje dienos pusėje, pamažu keičiamas papildomu maistu. Ir taip toliau…
Visas nujunkymo procesas turėtų tęstis kelias savaites ar mėnesius. Kuo jis tolygesnis ir pokyčiai mažiau pastebimi, tuo sveikiau vaikui ir motinai psichologiškai ir fiziologiškai. Taip elgiantis mažiau rizikos, kad vaiką ištiks sielvartas, o mama kentės dėl staigaus hormonų pasikeitimo. Laipsniško nujunkymo metu laktacijos stabdymas ir pieno liaukų regresija vyksta lėtai, be streso moters organizmui.
Nujunkomą kūdikį mažiausiai traumuotų „nesiūlyk ir neatsisakyk“ taktika. Tai reiškia, jog nesiūlyk vaikui krūties, jeigu jis neprašo, tačiau neatsisakyk leisti ją žįsti, kai vaikas prašo būtent jos. Tačiau vien šią taktiką naudojant sunku numatyti, kada kūdikis visiškai atjunks nuo krūties.
Paspartinimo būdai
Jeigu norėtumėte nujunkymo procesą pagreitinti, jums galbūt padėtų kelios pagalbinės priemonės.
1. Dienos įpročių keitimas. Pakeiskite kitomis tas situacijas, kurios lig tol buvo susijusios su žindymu. Pavyzdžiui, nujunkymo laikotarpiu motinai reikėtų vengti sėdėti žindymą vaikui primenančiame krėsle.
2. Vaiko dėmesio nukreipimas į kitokią veiklą. Planuokite tinkamas alternatyvas tiems žindymams, kurių norite išvengti. Sugalvokite įdomų užsiėmimą tuo metu, kai anksčiau vaikas buvo įpratęs žįsti. Tai galėtų būti, pavyzdžiui, bendras žaidimas, knygos jam skaitymas, pasivaikščiojimas kartu. Padėti galėtų tėtis ir kiti šeimos nariai. Artėjant žindymo metui, nelaukiant, kol kūdikis atsimins krūtį, jam galima pasiūlyti kitokio gėrimo ar užkandžio. Tačiau, jeigu vaikas jau paprašė žįsti, tokie dėmesio nukreipimai gali būti neveiksmingi arba net suerzinti jį, keldami įtarimą ir nepasitikėjimą. Tuomet nujunkymas gali užsitęsti net ilgiau negu buvo planuota.
3. Žindymo atidėjimas vėlesniam laikui, paprašius vaiką truputi palaukti, ir taip palaipsniui mažinant žindymų skaičių per dieną.
4. Žindymų trumpinimas, kai vaikui jau bent dveji metai.
5. Derybos, kai didesnis vaikas įtikinamas, jog laikas liautis žįsti, pasiūlant kažką mainais už sutikimą.
Kompromisų kelias
Nujunkymas neturėtų būti „viskas arba nieko“ procesas. Jeigu vaikas dažniau nuliūsta ir verkia arba reikalauja žindymo, nors buvo bandoma jį nuraminti kitaip ar jo dėmesį nukreipti kita veikla bei kitu maistu, tai gali būti ženklas, jog nujunkyti pernelyg skubama. Tuomet vaikas pasijunta atstumiamas, jame sukyla nevilties sielvartas arba neurotiškas protestas. Per greito nujunkymo požymiai gali būti piršto ar nykščio čiulpimas, atsiradęs vaiko mikčiojimas, padažnėję atsibudimai naktį, padidėjęs baikštumas ir nuolatinis buvimas „įsikibus mamai į sijoną“. Pajutęs, kad yra nujunkomas, vaikas gali prašytis žindomas dar dažniau net be jokio reikalo, vien tam, kad užsitikrintų galimybę ateičiai. Pažadėkite tai. Ir tesėkite. Tada vaiko nerimas dings.
Jei jūsų vaikui žindymas dar ilgai lieka labai reikšmingas, gera išeitis galėtų būti kompromisas – tik dalinis nujunkymas, kai laipsniškai atsisakius daugumos žindymų, ilgam (tol, kol vaikas pageidaus) paliekami patys svarbiausieji – prieš užmiegant nakčiai. O galbūt ir tada jūsų trimečiui sūnui ar keturmetei dukrelei tereikia tik užsitikrinti, kad Jūs tada būsite šalia.
Artumas – tikslas, žindymas – priemonė, likusi kaip įprotis, vaikui yra svarbiausio žmogaus – motinos – dėmesio garantija.
Jei tvirtai pažadėsite, jog būsite šalia, kol vaikas užmigs, gali būti, kad jis sutiks žindymą pakeisti kita artumą ir nuraminimą suteikiančia veikla, pavyzdžiui, mamytės arba tėvelio prisėdimu greta pasekti pasaką, nelabai garsiai paskaityti knygelę, paniūniuoti lopšinę, pakasyti nugarytę…
Geriausias – natūralus
Paties vaiko inicijuotas nujunkymas gali pasireikšti jo padidėjusiu noru tyrinėti aplinką ir ragauti kitokio maisto bei sumažėjusiu noru žįsti krūtį. Pamažu jis atsisako vieno, kito, trečio žindymo, tarpai tarp maitinimų didėja. Dėl daugelio priežasčių vieni vaikai gali norėti žįsti ilgiau už kitus. Natūralus nujunkymas leidžia vaikui vystytis tinkmau tempu ir yra motinos pasiūlomų nujunkymo žingsnių derinys, vaikui pasiruošus jiems.
Vaikui augant daugėja ir jo poreikių. Nesijaudinkite, jei noras žįsti tęsiasi ilgai.
Tikrai rasis kitų interesų, vystysis nauji gabumai, ir žindymas darysis vis mažiau svarbus. O vaiko domėjimąsi kita veikla galime skatinti mes patys. Mama, bendraudama su juo, irgi neturėtų pasilikti tik žindymo lygmenyje. Jums irgi teks pamažu „nusijunkyti“,išmokti vaiko problemas išspręsti nebūtinai jam duodant krūtį.
Ūgtelėjęs vaikas prie motinos krūties glaudžiasi dažniausiai ne iš alkio, o dėl nuobodulio ar nuoskaudos, pajutęs vienatvę.
Nuolat skubančios ir vis kažką „svarbaus ir rimto“ veikiančios mamytės, pagalvokite: gal jūsų sūnus ar dukra jau dešimtis kartų įsitikino, jog prašymas žįsti yra vienintelis tikrai sėkmingas būdas laimėti jūsų dėmesį? Ypač, jeigu kaskart girdėjo „ne“, kviesdamas jus, pavyzdžiui, kartu pažaisti, t.y. padėti jam mokytis gyventi ir nusiraminti kitaip.
Beje, žaidimų ir kitokios turiningos veiklos iniciatoriumi tiktų pabūti ne tik mamytei, bet ir tėveliui, kitiems šeimos nariams.
Tiesiog nesąžininga tikėtis, kad vaikas atpras žįsti, jeigu jam nieko įdomesnio nepasiūlysite.
Vaikų gydytojas Kazimieras Vitkauskas
Knygos „Nepakeičiamas kaip motinos meilė“ autorius
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
