Tęsiame redakcijos projektą GYVENIMAS BE…
Jauna, dvi dukreles auginanti vilniečių šeima pasakoja, kaip jiems sekasi gyventi be… (televizoriaus, sauskelnių, kosmetikos priemonių ir pan.)
Apie projektą
Esu Asta, su vyru Vakariu auginame dvi dukrytes – ketverių su puse Barborą ir trejų metų Mortą. Gyvename nuomojamame bute Vilniuje.
Mūsų dukros auga be vienkartinių sauskelnių, be čiulptukų ir buteliukų. Mūsų namuose nerasite tradicinės buitinės chemijos, sintetinės kosmetikos. Stengiamės valgyti paprastą maistą, kuris kiek įmanoma natūralus. Rūšiuojame šiukšles. Taupome vandenį ir elektrą. Be tikslo neperkam. Be reikalo neišmetam. Neturim televizoriaus. Neperkam žaislų.
Kodėl taip darome? Nes norisi gyventi sveikiau, pigiau, paprasčiau. Be to, tai nedidelis iššūkis sau ir kitiems, o labiausiai – savo įpročiams ir rutinai. Nuo šiol kas mėnesį jums pasakosiu istorijas, kaip man seksi „Gyventi be…“. Be kai kurių dalykų aš ir mano šeima gyvename jau seniai, todėl mielai pasidalinsiu savo atradimais ar nesėkmėm. Taip pat bandysiu ieškoti naujų iššūkių: visus eksperimentus išbandysiu savo kailiu, o vėliau – aprašysiu.
Žindymo stažas – 4,5 metų
Turiu nepertraukiamą 4,5 metų žindymo stažą, buvo pusmetis, kada maitinau krūtimi abi dukreles, o mažoji trimetė Morta (tvirtumu jau lenkianti savo vyresniąją sesę) vis dar gauna mano pienuko.
Gyventi be čiulptukų ir buteliukų man atrodo natūraliausias dalykas pasaulyje – juk tiek tūkstančių metų moterys tiesiog žindė savo kūdikius, kol jie išmokdavo valgyti suaugusiųjų maistą. Žinoma, skirtingose kultūrose žindymo tradicijos yra skirtingos ir mes tiksliai nežinome, kaip iš tikro viskas būdavo toje „senovėje“, kurią vieni idealizuoja, o kiti peikia kaip tamsius ir prietarų kupinus laikus.
Mano žindymo istorija – sėkminga. Manau, kad man pavyko ir dėl teigiamo nusiteikimo, ir dėl aplinkinių palaikymo. Tačiau sugrįžusi prisiminimais į pačią pradžią suprantu ir tai, kad nemažiau nei šiuolaikinių teorinių žinių, tame kelyje prireikė visiško atsidavimo vyksmui, pasikliovimo savo vidiniu žinojimu ar, vadinkime – instinktais ir net – drąsos. Bet apie viską – nuo pradžių.
Du čiulptukai ir vienas buteliukas
Būtent tiek „pagalbinės amunicijos“ yra buvę mūsų namuose. Tačiau nė vienas iš šių daiktų taip ir nebuvo panaudotas pagal paskirtį.
Nesu žindymo konsultantė. Iš smalsumo teko perskaityti vieną kitą knygą ar pasižiūrėti keletą filmų šia tema. Kai girdžiu, ką kitos moterys ištveria, kad galėtų žindyti savo vaikus, nuoširdžiai lenkiu prieš jas galvą. Mano žindymo istorija niekuo neypatinga – jokių ligų ar patologijų, jokių ribinių situacijų, tiesiog žindau ir viskas – tiek, tada ir taip, kaip man atrodo geriausia.
Dar man besilaukiant Barboros, bendradarbė padovanojo stiklinį buteliuką kūdikiui maitinti. Susilaikiau neišsižiojusi, kad man jo nereikės, vien tam, kad, kaip sakoma, neprisikalbėčiau. Kad jau dovanoja – tegul dulka spintoje. Bet ir gaila, ir graudu pasižiūrėjus, kad kone visuose internete randamų gimdyvės ir naujagimio kraitelių sąrašuose kaip būtiniausi pirkiniai nurodomi ne tik buteliukai, bet ir pientraukiai, antspeniai ir čiulptukai. Juk visa tai nusipirkus jau savaime tarsi sakai sau: „Žindyti man nepavyks“.
Arba peršasi ne ką geresnė mintis: „Žindyti įmanoma tik apsiginklavus gausybe „technikos“. Kai kurie šių daiktų gal ir gali padėti, jei iškils nesklandumų. Tik ar reikia programuoti save tiems nesklandumams iš anksto? Juk visų minėtų reikmenų galima įsigyti, kai tik to prireiks. O iš anksto brangiai pirkti daiktai taip ir kviečia panaudoti juos pagal paskirtį. Kai kurie vaikai tolerantiški mamų eksperimentams – valgo ir iš buteliuko, ir krūtį žinda. Tačiau patyrusių konsultančių praktika rodo – jei tikrai nori žindyti natūraliai, tiesiog žindyk. Tam nereikia jokių investicijų ir jokios amunicijos.
Laukdama Barboros pasiruošiau viso labo kelias žindymo liemenėles ir medžiaginių įklotų, kurie sugertų pieno perteklių. Net aliejų skaudantiems speneliams pirkau tik tada, kai jo prireikė. Taigi tas vienas buteliukas spintelėje (gal todėl, kad ne pačios pirktas, o dovanotas) – nesugundė manęs jo išbandyti. Kol pirmą pusmetį Barbora valgė tik mano pienuką, ji visur keliaudavo su manimi. Kai pradėjo valgyti košes, vandenuko atsigerti duodavau šaukšteliu arba iš specialios gertuvėlės, kuri taip pat buvo daugiau mano pačios užgaida – juk norisi pasidžiaugti gražiais kūdikiams skirtas daiktais. Tuo tarpu jaunėlė Morta iškart ėmė gerti iš puodukų ir stiklinių – nenorėdavo nė per plauką atsilikti nuo didesnės sesės ir kitų šeimos narių.
Su čiulptukais buvo kiek kita istorija. Juos abu pirkau pati. Po vieną kiekvienai. Pirkau, kaip juokiuosi – vien tam, kad jų nenaudočiau. Nes kol neturi, vis galvoji – gal prireiks. Barborai išrinkau čiulptuką, nes ji buvo didžiulė rėksniukė. Pirmus tris mėnesius ji taip atkakliai vėdindavo savo mažus plaučiukus, kad po vienos varginančios nakties pamaniau: „Na, jei čiulptukas netyčia padės, tebūnie“. Tačiau jau tą patį vakarą įsitikinau, kad taip plačiai pražiotos burnytės tikrai neužkimši tokiu mažu kaučiuko gabalėliu.
Žinoma, labai pasistengusi, gal ir būčiau pripratinusi ją prie to „mamos pakaitalo“, tačiau neturėjau tokio tikslo.
Mortai žinduką nupirkau, nes vienu metu atrodė, kad jai norisi žįsti, bet iš krūties tekantis pienukas ją erzina. Pamaniau, gal iš tiesų nesugebu patenkinti jos žindimo poreikio. Tačiau tas laikotarpis baigėsi savaime. Porą kartų žindukas padėjo „užtildyti“ Mortą, kad galėčiau užmigdyti Barborą. Bet ir mažajai čiulptukas neprigijo. Apskritai, abi sesės kur kas mieliau grauždavo čiulptuko rankenėlę, kai dygo dantys, negu naudodavo jį pagal gamintojų nustatytą paskirtį.
Dvi krūtys – du vaikai
Pagal šią logiką moterys tiesiog sutvertos gimdyti dvynius. Arba… žindyti du skirtingo amžiaus vaikus.
Beveik steriliai padorioms vakarietėms vien tokia mintis gali atrodyti atgrasi. Dėl dokumentinio filmo „Kūdikiai“ („Babies“, 2010 m.) kūrėjų pasaulis su tokiu dvigubo žindymo scenarijumi susipažino bent jau kaip su įdomia egzotika.
Realybėje viskas kur kas paprasčiau. Kai pastojau antrą kartą, Barborai tebuvo 9 mėnesiai. Ji dar neropojo ir nevaikščiojo, tad mano akyse vis dar buvo kūdikis. Staigus nujunkymas per kelias dienas man neatrodė priimtinas. Tad iš pradžių tiesiog nusprendžiau po truputį retinti maitinimus ir žiūrėti, kas bus. Maždaug per savaitę atpratinome vyresnėlę nuo naktinio valgymo. O ir dienomis netrukus nusistovėjo grafikas – vienas maitinimas vos prabudus ryte ir dar vienas – prieš pokaituką. Toks susitarimas manęs ne tik kad nevargino, bet ir buvo labai patogus – ryte galėdavau ilgiau pasivartyti lovoje, o dieną be jokių pykčių su dukryte abi pamiegodavome pietų miegelio.
Domėdamasi žindymu per nėštumą, išsiaiškinau privalumus, trūkumus ir galimus pavojus. Svarsčiau, gal Barbora pati atsisakys pienuko, kaip dažnai nutinka mamoms pradėjus lauktis. Jai gimus, nebuvau tiksliai nusprendusi, kiek ilgai ją maitinsiu krūtimi. Dauguma mano draugių ir pažįstamų žindė ilgiau nei metus. Man atrodė nesąžininga Barborą atjunkyti tik dėl to, kad laukiuosi kito vaiko. Be to, susipažinau su keliomis mamomis, kurios jau turėjo dvigubo žindymo patirties, tai man neatrodė kažkoks tabu, tad leidau įvykiams klostytis savaime.
Barbora krūties taip ir neatsisakė iki pat mano gimdymo. Beje, žindymas nesužadino sąrėmių per anksti, priešingai – Morta pilvelyje pratūnojo dvi savaites ilgiau nei buvo paskaičiuota medikų data.
Morta gimė namuose, tad Barbora ir toliau nenutrūkstamai gavo savo pienelio du kartus per dieną. Beje, Morta pirmomis dienomis buvo tikra svajoklė – labiau mėgo žiūrėti į mane, nei žįsti krūtį, todėl, galima sakyti, kad vyresnioji sesė padėjo užkurti pieno gamybą. Vėliau pasitaikydavo, kad, pamačiusi žindančią Mortą, ir ji užsimanydavo papildomos porcijos pienuko. Tačiau didelio pavydo dėl to nebuvo.
Tai, kad galiu jas abi pažindyti, kartais gelbėdavo nuo tikrai audringų situacijų. Iš lauko visada grįždavome mergaitėms ašarojant – Barbora jau būdavo pavargusi ir išalkusi, Morta lauke išsimiegojusi, užtat nekantraudavo, kol ją kas pervystys ir pažindys. Prireikdavo nemažai jėgų, kad šitoje erzelynėje pati neapsiašaročiau ir tiesiog daryčiau, ką reikia: Barbora plaunasi rankas, valgo pietus, Mortą pervystau ir truputį pamaitinu. Tada kraustomės į lovą, aš įsitaisau per vidurį – prie kairės krūties susirango Barbora, o į dešinę įsisiurbia Morta, paguldyta ant didžiulės pagalvės, kad mane sėdinčią pasiektų. Šis ritualas buvo ir keistas, ir savaip žavus, ir, ko gero, labiausiai varginantis iš visos šios patirties. Kad išvaikyčiau nuovargį ir irzlumą, priešais pasidėdavau knygą apie Trolius Mumius – tos istorijos mane visada maloniai nuteikia.
Tik mudviejų reikalas!
Svarstydama, ar žindyti abi dukrytes, galvojau pirmiausia apie privalumus: apie tai, kad Barbora nusipelnė gauti mano pieno kuo ilgiau – gal net taip ilgai, kaip norės.
Žinojau, kad žindymo pradžia bus lengvesnė, nes vyresnis vaikas geriau išžinda, tad mažiau rizikos, kad užsistovės pienas, atsiras guziukų.
Žinojau net liaudišką posakį, esą kartu žindyti vaikai geriau sutaria. Tačiau net nenutuokiau, kad dvigubą žindymą lydės ne vien džiugūs, bet ir prieštaringi jausmai. Tiesiog vos gimus Mortai, Barbora iš „dar per mažos, kad nujunkyčiau“ tą pačią akimirką tapo „jau per didele, kad žindyčiau“. Tad ne visada jaučiausi tokia rami ir atsipalaidavusi, kaip ta juodaodė iš jau minėtos dokumentikos apie kūdikius, kuri, žindydama naujagimį, laisvąją krūtį pati bruka vyresniam vaikui.
„Ne tokia jau tu ir laukinė moteris, kaip manei“, – ironizuodavau pati sau mintyse. Bet gal kaip tik kažkokia laukinė vilkė manyje pabusdavo, kai norėdavosi letena nustumti šalin nuo krūties jau per didelį jauniklį? Ir apsiskaitęs vakarietiškas protas su visais moksliniais tyrimais apie ilgalaikio žindymo naudą, vargiai su ta jėga galynėdavosi. Todėl tai negalėjo tęstis labai ilgai. Žinoma, vos gimus sesei, pokyčių ir taip pakako, todėl apie nujunkymą pradėjau galvoti tik po pusmečio. Artėjant Barboros antrajam gimtadieniui pajutau, kad pienukas jai pasidarė mažiau svarbus, nes tuo metu dukrytė aktyviai mokėsi kalbėti sakiniais. Tuo ir pasinaudojau. Atsimenu, kad paskutinis jos žindymas buvo gražus ir taikus.
Paskui dar kokį mėnesį ji kartais prašydavo mano pienuko, bet aš ją pradėdavau kutenti ir juokdamasi sakyti: „Tu juk nebevalgai“. Ji irgi imdavo juoktis. Taip linksmai ir „atsijunkėme“.
Žinoma, aš irgi didelio liūdesio nejutau, nes Mortai dar tebuvo 6 mėnesiai, ir mano žindymas toli gražu nesibaigė.
Ir vis dėlto, kai dar tik ruošiausi nujunkyti Barborą, apie savo prieštaringus jausmus pasikalbėjau su viena žindymo konsultante. Ji man pasakė: „Žindymas, kaip ir santuoka – dviejų žmonių reikalas“. Suprask, jei bent vienam negerai – reikia kažką keisti.
Šiam posakiui aš neseniai suteikiau ir kitą reikšmę. Kai žmonės nustemba sužinoję, jog vis dar žindau savo milžinukę Mortą, atsakau, kad tai tik mudviejų reikalas. Niekas kitas, o tik mes su ja nuspręsime, kada jau laikas nustoti.
Post Scriptum
Žindyti man – natūralu ir lengva, neturėjau jokių sudėtingų situacijų, kada būčiau svarsčiusi pereiti prie dirbtinio kūdikių maisto. Kita vertus, tai nebuvo tik netyčia pasitaikiusi sėkmė. Nežinau, ar taip sėkmingai būčiau maitinusi krūtimi abi savo dukrytes, jei neturėčiau tokio nuostabaus vyro, kuris ne tik sutvarkydavo namus, skalbdavo vystyklus, bet ir maitindavo mane šaukšteliu po gimdymo, kai kūdikis nepaleidžia nė akimirkai. Turiu pačių nuostabiausių draugių, iš kurių sėkmingo žindymo pavyzdžio galėjau mokytis. Asmeniškai pažįstu net kelias stiprias žindymo konsultantes, į kurias, prireikus, visada galėjau kreiptis patarimo. Palaikau ryšį su keliomis mamų bendruomenėmis – mamų istorijos ir asmeninė patirtis gydo ir guodžia, nes svarbiausia jausti, kad nesi viena.
Asta Buitkutė
„Mamos žurnalas“
