Projektas „ Gyvenu be… E“

MokomesGyventi Be

Projekto dalyvė Asta su dukrytėmis

Tęsiame  redakcijos projektą GYVENIMAS BE…

Jauna, 2 dukreles auginanti vilniečių šeima pasakoja, kaip jiems sekasi gyventi be… (televizoriaus, sauskelnių, kosmetikos priemonių ir pan.)

Apie projektą

Esu Asta, su vyru Vakariu auginame dvi dukrytes – ketverių su puse Barborą ir trejų metų Mortą. Gyvename nuomojamame bute Vilniuje. Mūsų dukros auga be vienkartinių sauskelnių, be čiulptukų ir buteliukų. Mūsų namuose nerasite tradicinės buitinės chemijos, sintetinės kosmetikos. Stengiamės valgyti paprastą maistą, kuris kiek įmanoma natūralesnis.

Rūšiuojame šiukšles. Taupome vandenį ir elektrą. Be tikslo neperkame. Be reikalo neišmetame.

Neturime televizoriaus. Neperkame žaislų. Kodėl taip darome? Nes norisi gyventi sveikiau, pigiau, paprasčiau. Be to, tai nedidelis iššūkis sau ir kitiems, o labiausiai – savo įpročiams ir rutinai.

8 mėnesius Jums pasakojau istorijas, kaip man sekėsi „Gyventi be…“. Šiuo rašiniu projektą užbaigsiu.

Tikiuosi, Jums buvo įdomu, o gal kai ką pritaikėte ir savo gyvenime.

Atostogos etikečių neskaito!

Ką tik parvykome iš porą savaičių trukusių atostogų pas senelius. Savaitė poilsio pas vyro tėvus, savaitė – pas mano mamą. Vos grįžusi į Vilnių iškart pradėjau ilgėtis kiemo, į kurį dukrytės išbėgdavo kada tik panorėjusios – nesvarbu, kad basos ar neapsirengusios. Stipriai jaučiu ir tai, kad jos vėl abi ant mano vienos galvos. Palyginimui, pas vyro tėvus vienam vaikui tenka du suaugusieji, pas mano mamą – maždaug 1,5. Sunkiausia – pirmoji diena, kai išlydime tėtį į darbą ir mane staiga užgriūva dviguba klausimų bei pageidavimų lavina. Pasijuntu kaip didžiulio restorano padavėja, vos spėjanti laviruoti tarp klientų užsakymų ir savo galimybių. Nieko tokio, visa tai – įprasta adaptacija.

Bet yra ir savų pliusų. Pagaliau! Pagaliau savi namai, savi daiktai, savos lovos, o svarbiausia – savas maistas.

Oi, tikrai nesiskundžiu, per tas dvi savaites maitinomės tiesiog puikiai – gausiai, skaniai, įvairiai. Bet nėra nieko geriau, kaip grįžus namo išsivirti paprasčiausių ryžių, užsiplikyti savo mėgstamos žolelių arbatos ir sukrimsti prie jos kelias razinas.

Per atostogas vaikams buvo galima viskas – ledai tris kartus per dieną, pilni žandai „guminukų“, ir net tas nesibaigiantis „dar vienas saldainis“. Tiesiog valgėme tai, kas padėta, mėgavomės tuo, kuo vaišina.

Žinoma, gaminome bei vaišinome ir mes kitus, tik, įsiliedami į bendrą gausos bei pertekliaus dvasią, irgi ne taip kruopščiai rinkomės produktus. Juk šventė yra šventė – ne laikas ir ne vieta raukyti nosį, kad nevalgai kiaušinių iš parduotuvės arba, kad duonoje – per daug emulsiklių ir dažiklių. Laimei, vienas iš daugelio šventės privalumų yra tai, kad ji anksčiau ar vėliau baigiasi. Ir nors gyvenime nei aš, nei visa mūsų šeima tikrai nesimaitiname tobulai ekologiškai ar sveikai, dar vienos savaitės, kai desertas valomas triskart per dieną, tiesiog nebūčiau ištvėrusi.

Ir visa tai – dėl maisto?

Ar esate pastebėję, kiek aistrų sukelia maistas. Rodos, kas čia tokio – kiekvienas tegul valgo tai, kas jam skanu ir kas jam pagal kišenę. Bet ne. Mėsėdžiai pašiepia vegetarus, vegetarai prikaišioja mėsėdžiams.

Veganai įtikinėja, kad visų ligų šaltinis – pienas, žaliavalgiai keikia termiškai apdorotą maistą.

Ekologiško gyvenimo būdo šalininkai tikina – visi produktai geri, kad tik turėtų „eko“ sertifikatą.

Kaip svarbu valgyti šviežią ir sveiką maistą, žino visi. Tik šiais laikais visai nebe aišku, kas gali būti tituluojama žodžiu „sveika“. Yra tiek daug valgymo ideologijų, krypčių ir taisyklių, žiniasklaida mirga nuo stebuklingo išgijimo, sulieknėjimo ar šiaip geros savijautos istorijų, kad tikrai nieko keisto, jog vieniems žmonėms visa ši karštinė kelia liūdesį, kitiems – pasipriešinimą.

„Neperku savo vaikui ekologiškų morkų. Tikriausiai esu bloga mama“, – neslėpdama nuoskaudos viename forume prisipažįsta jauna mamytė.

„Taip, šitie bulvių traškučiai turi E621. Juk taip skaniau“, – pabrėžtinai įžūliai replikuoja pažįstamas ir garsiai sukremta „nuodėmingąjį“ bulvinuką. Jis žino, kad stengiuosi maitintis sveikiau, todėl tyčia įgelia.

Nepasiduodu tokioms provokacijoms. Ekologiško maisto didybės manija aš jau seniai persirgau. Vis dar žadu „nuo rytojaus“ arba „po Naujųjų“ valgyti mažiau saldumynų, maitintis reguliariau, nebepirkti vaikams sūrelių, laikytis pasninko dienų ir daugiau judėti kasdien. Bet suprantu ir tai, kad tikriausiai niekada neturėsiu tiek valios, kad tapčiau, jei jau taip visai idealiai – besimaitinančia tik vietine ir tik ekologiška produkcija, pageidautina, kuo mažiau termiškai apdorota.

Beje, tai nėra neįmanoma, tik kainuoja nemažai laiko ir pinigų. Be to, kaip ir visi, turiu silpnybių. Ir šiaip gyvenime turiu įdomesnių tikslų, nei skirti jį nuolatiniam savo mitybos tobulinimui. Ir vis dėlto tikiu, kad tai, ką valgau šiandien, gali turėti įtakos tam, kaip jausiuosi rytoj. Tad pirmyn į paieškas tos plonytės ribos tarp sveiko maisto manijos ir visiško aplaidumo!

Kai mes valgėme be „E“

Net neprisimenu, kada pasklido informacija apie baisiuosius „E“, bet žinau, kad nuo to laiko bent dalis žmonių ėmė visai kitaip skaityti etiketes, o kai kurie gamintojai pakeitė sudėtį. Ir nors netrukus atplūdo kita banga, aiškinanti, kad raidė „E“ savaime dar nereiškia nuodo – tiesiog skirtingi numeriai gali žymėti net ir visai nekaltus ingredientus (pvz., citrinų rūgštį ar kepimo miltelius) – kilęs erzelis puikiai pasitarnavo rinkodaros tikslais: produktų „be E“ pridygo kaip grybų po lietaus. Tai iš dalies palengvina sveikesnio maisto paieškas prekybos centrų džiunglėse – juk kaskart perskaityti visų perkamų produktų sudėtį – nemenkas darbas.

Niekad nebuvau labai atidi, todėl nesugebu prisiminti, kurie „E“ – kenksmingi, kurie – nelabai, todėl buvo laikas, kai nepirkdavau nieko, kas sukeldavo įtarimą.

Dar viena gairė, kurios laikydavausi – koks nors ekologinis sertifikatas. Na taip, gal jie ne visi vienodai patikimi, tačiau man tai jau būdavo pakankamas garantas, jog produkte nebus agresyvių konservantų, dažiklių, kvapiklių.

Kai tik finansai leisdavo, mielai išbandydavau jaukius eko turgelius. Tikro, natūralaus, ekologiško, biodinaminio maisto ieškodavau nedidelėse senamiesčio krautuvėlėse. Skeptikai piktinasi, esą tai viso labo pinigų švaistymas, pigus masalas jautruoliams, be jokios garantijos, kad tikrai gauni kažką ypatingo. Bet jeigu žmogus gali sau tai leisti – kodėl gi ne. Juo labiau kad kai kurie ekologiški produktai atrodo tiesiog kokybiškesni, skanesni. Be to, kur kas smagiau remti verslą žmonių, kurie ieško sveikesnio gyvenimo ne tik sau ir vaikams, bet ir bando iš to pragyventi.

Nepasakyčiau, kad valgant be „E“ būtų labai sumažėjęs produktų pasirinkimas. Įvairaus „šlamštinio“ maisto ir taip abu su vyru nemėgome. Stengdavomės pirmiausia apsipirkti turguje ir tik tada, ko pritrūksta – parduotuvėje, kur irgi jau turėdavome prekių sąrašą, kad nereikėtų iš naujo skaityti etikečių.

Naminė duona be mielių, krepšys sezoninių daržovių, kaimiški kiaušiniai ir sūriai, ekologiškos kruopos, vytinta mėsa ir paprasti mažų kepyklėlių sausainiai. Maždaug toks būdavo mūsų pagrindinių pirkinių krepšelis. O ko daugiau žmogui reikia? Pavasarį stengdavomės prisigerti sulos, vasarą išragauti visas uogas, žiemą energijos ir vitaminų teikė medus, žiedadulkės ir bičių duonelė.

Atrodytų, jei jau maitiniesi be „E“, viskas turi eitis kaip iš pypkės – vaikai niekada neserga, pati visada trykšti neišsenkama energija ir visai nereikia bijoti senatvės. Tik kaip ir visus gerus dalykus, sprendimą „maitinuosi ekologiškai, be jokių „E“ galima suprasti visai netinkamai ir taip sulaukti priešingo efekto.

Ekologiško maisto pinklės

Eglės Gelažiūtės pieš,

Eglės Gelažiūtės nuotr.

Kaip jau sakiau, šiais laikais sunku susigaudyti, kas sveika, o kas ne. Buvau besusižavinti žaliavalgyste, bet kai pamačiau, kad jų puslapiuose internete nuolat dalinamasi „žalių“ tortų receptais, o kažkoks žinomas vyrukas spaudoje aiškino, kaip pasigaminti žaliavalgiško šokolado, man viduje kažkas sukirbėjo. Žaviuosi žmonėmis, kurie tikrai sugeba būti gyvi keliais vaisiais ir sauja riešutų, tikiu, kad jie yra nuėję ilgą ne tik mitybos, bet ir dvasinio tobulėjimo kelią. Tačiau vegetariškos dešrelės, veganiški sūriai ir žaliavalgiški tortai man skamba truputėlį ironiškai.

Norėčiau ir aš atsisakyti saldumynų, bet iš tikrųjų, kad nereikėtų nuolat ieškoti, kuo patenkinti beprotišką jų alkį.

Jau treji metai, kaip nevalgau mėsos. Ji man pasidarė neskani per nėštumą. Ir kol kas to skanumo dar neatsirado. Neieškau jos pakaitalų – tiesiog valgau kalnus daržovių, kruopų, mėgstu pupeles ir riešutus.

Beje, neatsisakau kiaušinių, pas uošvius suvalgau vietiniuose ežeruose sugautos žuvies.

Nemanau, kad maitinuosi ypač sveikai. Pastebėjau keistą dalyką – kartais sučiumpu save mąstančią, kad jeigu jau nevalgau mėsos, vadinasi, galiu sau leisti prisišveisti šokolado. Bet kažkur spaudoje viena dietologė labai taikliai pastebėjo, kad šiais laikais, kai visi kaip pamišę saugosi „E“, kažkodėl pamirštama, kad nesaikingas cukraus ir druskos vartojimas – ne ką mažiau (o gal net daugiau) kenksmingas.

Tada ir supranti, kad pakliūti į „eko“ pinkles ne taip jau ir sunku: pakanka ryte suvalgyti kelias ekologiškas bandeles su ekologišku šokoladiniu sviestu, per pietų pertrauką sukrimsti (laiko juk neturi, reikia dirbti) plytelę ekologiško šokolado, o vakare, prisikirtus cepelinų iš ekologiškų bulvių, dar prie televizoriaus pasimėgauti ekologiškais traškučiais, vis pamirkant juos ekomajoneze. Na taip, ieškantiems sveikesnio gyvenimo, irgi norisi valgyti, o kartais – tiesiog patenkinti vieną kitą savo silpnybę, neaukojant savo įsitikinimų. Tik negaliu atsikratyti įtarimo, kad už tų visų ekologiškų pusgaminių ir veganiškų paštetų slypi tiesiog ne visai sąžiningas pažadas, kad galima nusipirkti geresnę sveikatą, visai nekeičiant savo gyvenimo įpročių, neįdedant jokių pastangų, tiesiog prie visko, ką darai, prilipinant „eko“ etiketę.

Beje, tiek ekologiškuose turgeliuose, tiek mažose parduotuvėse kainos nėra mažos. Net ir įprastuose prekybos centruose viskas, kas turi ekologišką sertifikatą, yra kur kas brangiau, todėl, kad ir kaip žavėčiausi tikrai sveiku ir ekologišku maistu, atėjo laikas, kai nebegalime sau leisti aklai šluoti į pirkinių krepšelį viską, kas turi tą stebuklingą ir nuo visų negerovių apsaugantį sertifikatą. Ką daryti?

Maistas yra maistas

Taip, vis dar skaitau produktų etiketes ir neperku tokių, kur vien man nepažįstami priedai. Jau seniai nebesistengiu, kad maistas būtų tik ekologiškas, bet nesiliauju ieškoti tikro. Tiesa, tai ne visada paprasta. Parduotuvėje nėra lengva rasti duonos, kuri būtų tik iš miltų, vandens, druskos ir raugo, o sausainiai – iš sviesto, miltų ir cukraus. Iki absurdo kartais tenka domėtis, ar sviestas tikrai iš grietinėlės, o dešros – iš mėsos. Tačiau visas įmanoma. Mėgstame paprastą, „gryną“ maistą. Pvz., tiesiog kruopos ir daržovės. Ir dukroms patinka, kai jos gali matyti, iš ko patiekalas pagamintas. Beje, kai ruošiame troškinį ar sriubą, savo dalį jos mėgsta suvalgyti nevirtą. Tiesiog taip: po pusę svogūno, po bulvę, po morką…

Rinkdamasi produktus įvertinu kainos ir kokybės santykį. Pasitaiko, kad brangesni grikiai būna nešvarūs ir sutrupėję, o visai nebrangaus šokolado nei sudėtis, nei skonis nenusileidžia prabangaus, ir pan.

Vis dar mėgstu apsilankyti ekologiškuose turgeliuose, bet puikiausiai mūsų poreikius patenkina bet koks ūkininkų turgus. Kai pradėjau dirbti (o dar norisi skirti laiko ir vaikams, ir pomėgiams), nuo ryto iki vakaro medžioti geresnį maistą tapo per didelė prabanga, tad kasdienių pirkinių nesibodime paieškoti tiesiog nedideliame prekybos centre šalia namų. Kad ir kaip norėčiau kaimiškų kiaušinių ir naminės duonos, vien dėl jų man tikrai neverta belstis per visą miestą – šitiek laiko ir kuro sąnaudų tikrai nekvepia ekologija. Kaip ir negaliu sau leisti kaimiško pieno, nes kitą dieną jį prarūgusį tenka išpilti, kai tuo tarpu parduotuvinio (nors ir ne tokio sveiko) pieno pakelis sąžiningai suvartojamas per 2–3 dienas – užtat iki paskutinio lašo.

Ir dar – vis prisimenu porą linksmų taisyklių iš vieno straipsnio apie gero maisto pasirinkimą:

1)Nepirkti produktų, kurių sudėtyje yra man visiškai nežinomų ingredientų arba jų pavadinimo negaliu ištarti.

2)Nepirkti produktų, kurie nepanašūs į maistą ir neįmanoma suprasti, iš ko „tai“ pagaminta.

Prie jų neseniai pridėjau dar vieną – svarbu galvoti ne tik apie tai, ko nevalgau, bet stengtis kasdien suvalgyti ką nors vertingo. Ypač dabar, kai „tikros“ daržovės ir uogos skleidžia tikrą, su niekuo nesupainiojamą saulės kvapą.

Asta Buitkutė

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


+ 3 = septyni

Kitos temos: