
Tęsiame redakcijos projektą GYVENIMAS BE…
Jauna, 2 dukreles auginanti vilniečių šeima pasakoja, kaip jiems sekasi gyventi be… (televizoriaus, sauskelnių, kosmetikos priemonių ir pan.)
Esu Asta, su vyru Vakariu auginame dvi dukrytes – 4 metų Barborą ir 2,5 metų Mortą. Gyvename nuomojamame bute Vilniuje. Mūsų dukros auga be vienkartinių sauskelnių, be čiulptukų ir buteliukų. Mūsų namuose nerasite tradicinės buitinės chemijos, sintetinės kosmetikos. Stengiamės valgyti paprastą maistą, kuris kiek įmanoma natūralesnis. Rūšiuojame šiukšles. Taupome vandenį ir elektrą. Be tikslo neperkame. Be reikalo neišmetame. Neturime televizoriaus. Neperkame žaislų.
Kodėl taip darome? Nes norisi gyventi sveikiau, pigiau, paprasčiau. Be to, tai nedidelis iššūkis sau ir kitiems, o labiausiai – savo įpročiams ir rutinai. Nuo šiol kas mėnesį jums pasakosiu istorijas, kaip man seksi „Gyventi be…“. Be kai kurių dalykų aš ir mano šeima gyvename jau seniai, todėl mielai pasidalinsiu savo atradimais ar nesėkmėmis. Taip pat ieškosiu naujų iššūkių: visus eksperimentus išbandysiu savo kailiu, o vėliau – aprašysiu.
Vietoje prologo
Prieš daugiau kaip 4,5 metų pirmą kartą sužinojau, kad laukiuosi. Nėštumo testą jau buvau pasidariusi prieš porą savaičių ir apie dvi raudonas juosteles džiaugsmingai pranešusi artimiausiems žmonėms. Bet tąkart aš tikrai sužinojau, kad esu nėščia, nes pajutau, kaip šlykščiai dvokia klozeto valiklis (jau nekalbu apie gaiviklį). Dar supratau, kad geriau jau pakęsiu murziną vonią, nei šveisiu ją dusdama nuo neaiškių garų, kuriuos skleidžia valymo emulsija.
Ką ir kalbėti – jeigu dėl nėštumo pasikeitus kvapų ir skonių pojūčiams net mėgstami patiekalai (ar kvepalai) ėmė kelti pykinimą, nieko nuostabaus, kad organizmas tarė griežtą NE visai įmanomai buitinei chemijai. Norėjosi tą pat akimirką visas namų švarinimo priemones sumesti į šiukšlių kibirą. Bet kas tada? Kas toliau? Kuo iššveisti vonią, dezinfekuoti tualetą, nuvalyti langus?
Taip prasidėjo iki šiol trunkančios paieškos – kaip sveikai, saugiai ir nebrangiai švarinti namus.
Apie (ne)švaros ypatumus
Sunku rašyti apie švarą ir namų tvarkymą, kai aplink mane namai anaiptol neblizga. Dirbu namuose, tačiau bandau įsivaizduoti, kad dabar esu ne namie. Nuo tos minutės, kai pamojuoju pro langą į darželį su tėčiu iškeliaujančioms dukrytėms, privalau ignoruoti pusryčių likučius ant stalo, išmėtytus žaislus ant grindų ir kalkių nuosėdas ant vonios lentynėlės bei dulkių tumulą, besivartantį po lova. Jei neignoruočiau, taip ir neprisėsčiau prie kompiuterio ir visa diena prabėgtų – ne, tikrai ne veltui – bet tikrai ne tam, kam yra skirtas mano laikas, mergaitėms būnant darželyje. Ateis vakaras, dukrytės grįš namo, griebsime dulkių siurblį, šluosčių, ir imsimės darbo. Na, gal kokią dulkę nubrauksiu per pertraukėles tarp darbų, kai norėsiu smegenis pailsinti nuo rašymo.
Nesu pedantė. Tvarkymosi srityje nemėgstu režimo. Namų švarinimas man tarsi kokia meninė saviraiška – turiu tam susikaupti ir pagauti įkvėpimą. Tada jau sunku sustoti. Tiesa, kartais sutvarkyti po namus išsidraikiusius niekniekius ar tvarkingai surūšiuoti (ne sumesti į dėžę!) vaikų žaislus man tampa gyvybiškai svarbu, nes atrodo, kad būtent ta netvarka trukdo nuosekliai mąstyti.
Švaros kartelė nuolatos kinta. Priklausomai nuo metų laikų, nuo vaikų amžiaus ir nuo mano užimtumo.
Atsimenu, laukdama jaunėlės Mortelės (o ji į savo gimtadienį vėlavo dvi savaites), kasdien šveičiau klozetą, vonią bei viso vonios kambario grindis. Iš dalies buvo kaltas nėščiosioms būdingas „lizdo sukimo instinktas“. Slapta vyliausi, kad ši įmantri mankšta padės prišaukti taip laukiamus sąrėmius – juk su didžiuliu pilvu tekdavo atlikti labai įdomių judesių siauručiuose kambariukuose sovietinio tipo bute.
Daugiausia šis begalinis švarinimasis gelbėjo nuo nuobodulio ir įkyrių minčių – juk energingai trindama vonią ar klozetą galiu įsivaizduoti, kad laukiu gimdymo visai jo nelaukdama (šią būseną žino ir supras visos mamytės, kurių kūdikėliai per ilgai užsisėdėjo pilve). Žinoma, vos gimus Mortai, nauji rūpesčiai kaip mat nustūmė buities darbus į kažkelintą planą.
Kita vertus, vaikų atsiradimas privertė mane šiek tiek mobilizuotis tvarkymosi klausimu. Kai namuose šliaužioja viską į burną dedantis mažas ropliukas, grindis tenka plauti kasdien. Kai mažieji žmogeliukai mokosi valgyti košes, pastalę tenka šluostyti taip dažnai, kad ji pasidaro kone švaresnė už patį stalą. Kai paaugusios pradeda lakstyti – dėl grindų galima kiek atsipalaiduoti, bet atsiranda kitų užkaborių ar kampų, kuriuos smalsuolės atranda ir priverčia sutvarkyti.
Laimei, mano vyras nuoseklus ir stabilus. Jam nebūna nuotaikų svyravimų, ir namų valymui jis įkvėpimo neieško – tiesiog kas kelios dienos išplauna grindis. Ir kantriai priima visus mano eksperimentus valymo priemonių srityje. Tad pagaliau – apie jas.
Gausa=švara?
Valiklių būna skirtų voniai, tualetui, virtuvei, grindims, baldams, kilimams, metalui, medžiui, odai, stiklui, marmurui ir dar daug kam, net viskam (t.y. universalių). Jų būna skystų ir tirštų, su muilu ir be muilo, kremo ar miltelių pavidalo, purškiamų arba tepamų, nuplaunamų arba ne ir dar visokių kitokių.
Jų taip pat būna ekologiškų arba ne. Kainuoja nuo kelių iki keliasdešimties litų.
Jie balina, žudo mikrobus, naikina nuosėdas ir purvą, o kai kurie – net neleidžia jiems vėl atsirasti. Be to, jie visi, be abejo, išvaduoja iš daugybės rūpesčių – vienu perbraukimu, vienu purkštelėjimu, vienu mostu.
Ką gi – kažkada mano spintelės lūžo nuo daugybės buitinės chemijos buteliukų, dėžučių ir pakuočių. Ir žinote ką? Tvarkytis vis tiek reikėjo. Pačiai. Ir lygiai taip pat dažnai, kaip dabar, kai neturiu nė vienos iš tų stebuklingų priemonių.
Tai neatsitiko per vieną dieną. Nuo to laiko, kai mano nėščias kūnas atsisakė toleruoti tradicinę buitinę chemiją, išbandžiau daugybę ekologiškų valiklių, ploviklių, purškiklių ir kitokių namų švarinimo priemonių.
Iš pradžių tiesiog tas pačias valymo priemones pakeitė naujos (ir, žinoma, gerokai brangesnės) pakuotės su „eko“ ženklu. Be abejo, tai buvo gana skausminga piniginei. Be to, jautriai nėščiosios, o vėliau – ir žindyvės, uoslei ne visada įtikdavo net ir ekologiškų valymo priemonių kvapai. Kad sutaupytume, rinkomės universalius ekologiškus valiklius, ieškojome vis naujų gamintojų, bandydavome apskaičiuoti kainos ir skalsumo santykį. Viskas veltui.
Net jei įsigijai universalų purškalą visokiems paviršiams valyti, kuris (ekologiškas) kainuoja nuo dešimties iki keliolikos litų – tai ką: pavalei apmusijusį veidrodį, purkštelėjai šveisdama kriauklę, nubraukei klozeto dangtį ir, žiūrėk, per savaitę jo jau ir neliko. Ypač kai kelis kartus per dieną tenka valyti panaudotą naktipuodį (nevalyti negali, nes mažosios, bandydamos su juo susidraugauti, ir ant galvos dedasi, ir vaizduoja, kad geria tarsi iš puoduko – visko nesužiūrėsi, o higienos norisi).
Tad ekologiškas priemones naudoti per brangu, bet atsisakyti įvairių valymo priemonių atrodo tikra katastrofa – juk tuoj namai apaugs kalkėmis ir kitomis neišvalomomis nuosėdomis, prisiveis tokių mikrobų, kurių net pavadinimų nežinai.
Kas gi norėtų gyventi antisanitarinėmis sąlygomis?
Paprasta. Genialu. Amžina.
Nors tai gal nuskambės kiek senamadiškai, bet švarai daug nereikia – pirmiausia pakanka vandens ir šluostės. Na, o jei dar pridedi šiek tiek, kad ir paprasto muilo, sodos, druskos ar acto – su šiomis keliomis paprastomis priemonėmis galima atlikti visus namų ruošos žygdarbius.
Visų valymo receptų čia nevardinsiu, patarimų, kaip šiomis priemonėmis valyti namus, pilna spaudoje ir internete. Nuo jų gausos net akys raibsta. Tik nereikia sutrikti. Tereikia išbandyti. Ir netrukus jau galima improvizuoti. Na, gerai, jei jau labai baisu ir nesuprantama, tai gal padės, jei prisiminsime pačius paprasčiausius principus iš savo vaikystės. Kuo mama valydavo veidrodį ir langus? Skiestu actu. Kuo šveisdavome kriauklę, vonią ar viryklę? Soda arba druska. Štai jums ir „gyvenimo be buitinės chemijos“ pagrindai.
Žinote, kuo man patinka šios priemonės? Ne tik tuo, kad yra labai pigios ir labai universalios. Man nereikia ieškoti specializuotų parduotuvių, nereikia svarstyti dėl kainos ir kokybės santykio. Druskos, sodos ir acto galiu surasti bet kurioje parduotuvėje tada, kai man jų prisireikia.
Nors puikiausiai galima išsiversti vien su šiais paprastais produktais, esu pamėgusi ir keletą naujovių.
Pavyzdžiui, visada turiu muilo riešutų nuoviro. Jį supilu į purkštuką ir naudoju visokiausiems paviršiams valyti. Kartais į jį įpilu ir šiek tiek acto ir kelis lašus eterinio aliejaus (pavyzdžiui, arbatmedžio, kuris yra antibakterinis ir antigrybelinis). Šis muilo riešutų purškalas irgi labai pigus, todėl negailėdama naudoju jį naktipuodžiui plauti, jis tinka ir veidrodžiams blizginti, o valydama kriauklę mėgstu juo papurkšti prieš berdama sodą. Vyras jo įpila į vandenį, kuriuo plauna grindis, o dėl malonaus aromato namuose, įlašina eterinių aliejų, pavyzdžiui, citrinų.
Beje, eteriniai aliejai (EA) gelbsti ir nuo blogų kvapų tualete. Tiesiog turiu nedidelį dailų purkštuką, kuriame – paprasčiausias vanduo su mėtų EA. Eteriniai aliejai vandenyje netirpsta, tačiau buteliuką truputį suplakus ir papurškus (galima tiesiai į atidarytą klozetą, nes EA dar ir naikina mikrobus) – gaivus ir malonus kvapas pasklinda ne tik tualete, bet ir visame bute.
Beje, jei jau prakalbome apie tualetą, kaip žinia, klozetas – viena opiausių temų. Juk ten tiek mikrobų, tiek nešvarumų. Ar juos tikrai išnaikina paprasčiausias actas? Prisipažinsiu, kartais, pagauta švarumo manijos, dar nusiperku klozeto skysčio, kokio nors ne labiausiai viską naikinančio, bet tokio, kuris ir valo, ir gamtai nelabai kenkia. Tačiau sunaudojus vieną buteliuką – vėl pertrauka. Paskui vėl grįžtu prie acto, sodos ir muilo riešutų nuoviro variacijų.
Taip nenukenčia nei švara, nei piniginė. Be to, nereikia jaudintis, kad žudydamas mikrobus, pribaigsi ir savo ar savo vaikų sveikatą. Juk jei vaikas ropinėja ant nešvarių grindų – blogai. Bet kai jis šliaužioja ant ką tik „superdezinfekuojančiu“ valikliu nušveisto paviršiaus ir jį ragauja – man atrodo, kad tai dar blogiau. Ir, žinoma, nemalonu būtų žinoti, jog klozetas – nevalytas ir nehigieniškas, bet argi norėtumėt, kad jūsų vaikutis savo mažu nuogu užpakaliuku sėstųsi ant stipria chemija nuvalyto paviršiaus?
Be to, kartais mūsų įsivaizdavimas, kas švaru ir kas nešvaru, šiek tiek skiriasi nuo realių faktų.
Pavyzdžiui, neseniai mokslininkai atskleidė, kad ant virtuvinių šluosčių, kempinėlių ir net ant pjaustymo stalo, knibžda gerokai daugiau mikrobų, nei ant klozeto dangčio. Nemanau, kad dėl to kaltas per retas švarinimasis. Belieka pasvarstyti, kad gal tų keistų mikrobų XXI a. tiek daug atsiranda kaip tik dėl to, kad žmonės naudoja per daug ir pernelyg stipriai dezinfekuojančias priemones. Juk gamta prisitaiko.
Dažniausiai mutuodama. O kaip prisitaikysime mes?
Na, pakaks – laikas padaryti pertraukėlę. Ir šiek tiek apsitvarkyti.
Svarbu:
Jei jūsų namai įrengti naudojant brangias ar ypatingos priežiūros reikalaujančias apdailos medžiagas, galbūt šiame tekste išvardintos priemonės ir patarimai jums netiks, sekite gamintojų nurodymus.
Išbandykite: ir švara, ir pramoga – šeštadienio ryto atrakcija „Šnypščianti kriauklė“
Kartais šeštadienio ryte ar kitu laiku, kai rimčiau tvarkomės, ir tėtis nusprendžia profilaktiškai pasirūpinti kriauklių, dušo ir klozetų nuotėkų vamzdžiais (pavyzdžiui, mechaniškai pašalina susikaupusius nešvarumus), visa šeimyna susigrūda pažiūrėti „Šnypščiančios kriauklės“. Tai labai paprasta. Reikia saujos sodos ir maždaug pusės stiklinės acto. Pirmiausia į kriauklės (arba vonios, dušo, klozeto) nutekamąja angą suberiame sodą, tada užpilame acto. Pasibaigus vaizdiniam chemijos eksperimentui, galima nuskalauti vandeniu. Puikiai naikina blogus vamzdžių kvapus, profilaktiškai juos išvalo.
Asta Buitkutė
„Mamos žurnalas“