
Tęsiame redakcijos projektą GYVENIMAS BE…
Jauna, dvi dukreles auginanti vilniečių šeima pasakoja, kaip jiems sekasi gyventi be… (televizoriaus, sauskelnių, kosmetikos priemonių ir pan.)
Apie projektą
Esu Asta, su vyru Vakariu auginame dvi dukrytes – ketverių metų Barborą ir dvejų su puse metų Mortą. Gyvename nuomojamame bute Vilniuje. Mūsų dukros auga be vienkartinių sauskelnių, be čiulptukų ir buteliukų. Mūsų namuose nerasite tradicinės buitinės chemijos, sintetinės kosmetikos. Stengiamės valgyti paprastą maistą, kuris kiek įmanoma natūralesnis.
Rūšiuojame šiukšles. Taupome vandenį ir elektrą. Be tikslo neperkam. Be reikalo neišmetam. Neturim televizoriaus. Neperkam žaislų.
Kodėl taip darome? Nes norisi gyventi sveikiau, pigiau, paprasčiau. Be to, tai nedidelis iššūkis sau ir kitiems, o labiausiai – savo įpročiams ir rutinai. Nuo šiol kas mėnesį jums pasakosiu istorijas, kaip man seksi „Gyventi be…“. Be kai kurių dalykų aš ir mano šeima gyvename jau seniai, todėl mielai pasidalinsiu savo atradimais ar nesėkmėm. Taip pat bandysiu ieškoti naujų iššūkių: visus eksperimentus išbandysiu savo kailiu, o vėliau – aprašysiu.
Pavasarinė preliudija
Gegužė man – ypač moteriškas mėnuo. Ir dėl to, kad pirmąjį sekmadienį – Motinos dienos šventė, ir todėl, kad pagaliau ateina tikrasis spalvų ir lengvumo metas, kai norisi puoštis, pakeisti šukuoseną, užsisegti naują sijoną ar bent jau margesne šilkine skarele apsivynioti kaklą.
Mielai visą žiemą vaikštau su ta pačia storo pilko lino suknele ir mamos megztu grubiu rudos vilnos megztiniu, savo žiemos išvargintą veidą pagyvindama nebent linksma raštuota kepure, įsigyta amatų mugėje. Tačiau saulei kylant vis aukščiau, paprastumui ir praktiškumui ištikima mano širdis gausiai sulapoja moterišku troškimu puoštis ir gražintis. Gana duoklės patogumui! Gana dėmesio vyrui ir vaikams! Šį mėnesį būtinai sau ką nors pasidovanoju. Kažką moteriško, kažką nepraktiško, kažką tokio, be ko tikrai galėčiau apsieiti, bet kas kutena iš vidaus ir kelia nenusakomų sentimentų ar tylaus džiaugsmo, kad priklausai moterų giminei.
Tad šįkart nupūsiu dulkes nuo savo kosmetinės dėžutės. Dabar ji itin retai varstoma ir beveik tuščia. Bet ten neabejotinai slepiasi kelios istorijos.
Trys mano prisilietimai prie kosmetikos
1. Iki šiol atsimenu savo močiutės išsukamą sodrios rudos spalvos lūpdažį ir kitą – rausvą blizgesį lūpoms mažame plokščiame indelyje, kurio ir mums su sese kartais leisdavo pamėginti pirštų galiuku.
Dar buvo lūpų ir antakių kontūriniai pieštukai. Visi jie net ir tuo metu atrodė „nenusakomo prekinio ženklo“ ir aštriai kvepėjo, kaip vėliau iš patirties sužinojau, jau pasenusios kosmetikos kvapu.
Net nežinau, kodėl močiutės, o ne mamos, kosmetinis krepšelis man paliko tokį stiprų įspūdį. Gal dėl to, kad jis buvo kuklus ir kartu toks antikvarinis. Jausdavausi išskirtinė, kai gaudavau jį apžiūrėti – tai tarsi prisiliesti prie jau praėjusio laiko. Tie pasenę dažai lūpoms kvepėdavo nenusakomu patyrimu, kad moterys ir šiandien, ir gyvenusios prieš šimtus metų, turi labai daug bendro. (Beje, lygiai taip pat ir mano dukrytės – tiesiog pamišusios dėl mano mamos kosmetikos krepšelio. Turbūt tai kažkoks ypatingas močiučių ir anūkių bendravimo būdas.)
2. Atsimenu, kaip mama su sese nupirko man pirmąjį blakstienų tušą. Man buvo gal 12 ar 13 metų. Kiek pamenu, iki to laiko man vis dar nebuvo leidžiama eiti kur nors pasidažiusiai. Ta dovana ir tai, kad jos – mama ir mano didžioji sesė, kuriai tiek visokių „moteriškų privilegijų“ pavydėdavau – pagalvojo apie mane, man buvo tikrų tikriausias įšventinimas į moteris.
3. Kai man buvo 18 metų, be makiažo tiesiog neišeidavau iš namų! Dabar man pačiai sunku tuo patikėti.
Naudojau ir kreminę pudrą, ir vokų šešėlius, ir blakstienų tušą, ir net skaistalus skruostams, o lūpų blizgesys buvo daugiau nei būtina detalė. Nesuprantu, iš kur turėdavau tiek kantrybės kas rytą visą šį gėrį ant savęs užtepti, o vakarais – nusivalyti. Įtariu, kad tai buvo labai svarbus mano moteriškumo formavimosi etapas ir didelė bendravimo su draugėmis dalis.
Dar daugiau stebiuosi savo mamos tolerancija – nepamenu, kad ji būtų man priekaištavusi dėl tokio perdėto gražinimosi. Ir tai buvo išmintinga pozicija – galiausiai ši manija, kaip žinia, ne tik praėjo, bet ir persivertė į priešingą pusę: dabar ne tik nesidažau kasdien, bet ir ypatingomis progomis ne visada atveriu savo kuklią natūralių dažų kraitelę. Labai gerbiu tas moteris, kurios moka gražiai pasidažyti.
Suprantu, kad kai kurioms tai – saviraiškos būdas, įvaizdžio dalis ar tiesiog saldi moteriška silpnybė, nes ir pati ją kartais jaučiu. Ir vis dėlto galiu sakyti, kad gyvenu be kosmetikos. Kodėl?
Penkios mano priežastys gyventi be kosmetikos
1. Pradėsiu nuo pragmatiškosios priežasties – taip tiesiog pigiau. Geros kokybės kosmetikos priemonės tikrai nemažai kainuoja, be to, jos turi tendenciją daugintis – kai tik įsigydavau vieną, tuoj pat prireikia dar kelių: juk tam, kad pasidarytumei tikrą makiažą, vien veido odai naudojamos mažiausiai 3–4 priemonės, o kur dar spalvų įvairovė, kurias norisi derinti prie skirtingų drabužių ir progų. Taip, galima dažytis visai „ne pagal taisykles“, pvz., kartais naudodavau tik makiažo pagrindą arba tiesiog turėdavau mėgstamus lūpų dažus. O kai supratau, kaip retai man jų prireikia, tiesiog nebematau prasmės nuolat kartu su vos pradėtos naudoti, bet jau pasenusios kosmetikos buteliukais išmesti į šiukšlių dėžę ir visai nemažus pinigus.
2. Atsikratai priklausomybės nuo kosmetikos ir dažymosi. Jau ne sykį patyriau – kuo mažiau turi, tuo mažiau reikia, ir priešingai – pavyzdžiui, įsigijus vienus lūpų dažus, paaiškėja, kad jie visai nedera prie kitos tavo palaidinės, tad prireikia dar kelių spalvų, ir taip be galo.
Kosmetika sukelia ir subtilesnę priklausomybę: kai būdama paauglė dažiausi kasdien, tai sykį atėjusi be makiažo, sulaukiau klausimų, gal man kas negerai, gal sergu. Pusiau juokais sykį pasvarsčiau, kad jei nuolat slėpsiuosi po kosmetikos sluoksniu, rizikuoju, kad nepasidažiusios manęs kokį kartą neatpažins ne tik kaimynai, bet ir šeimos nariai. O gal net aš pati pamiršiu, kaip atrodau?
3. Kai nenaudoji kosmetikos, nelieka pavojaus iš(si)tepti: tiesiog nekenčiu pudros žymių ant šaliko ar apykaklės, nutekėjusio blakstienų tušo sningant ar lūpų dažų žymių ant stiklinės. Nepasidažiusi jaučiuosi laisva elgtis kur kas spontaniškiau – nerti visa galva į ežerą, išsiprausti netikėtai užklupusiame lietuje, pabučiuoti kūdikio galvytę ar savo mylimo vyro akis. Didelis privalumas ir tai, kad jei nesidažai, tai vakarais nereikia ilgai valyti veido. Niekada nemėgau tos procedūros.
4. Be kosmetikos oda atsigauna ir išgražėja, tad nebelieka priežasčių dažytis, juk ir taip atrodai graži. Esu pastebėjusi, kad ir kokia kokybiška, natūrali ar ekologiška būtų dekoratyvinė kosmetika, ji vis tiek yra svetimkūnis. Kai kasdien dažydavau savo veidą – net ir kruopščiai jį nuvaliusi, atgaivinusi ir pamaitinusi, oda atrodydavo sudirgusi, paraudusi, tad natūralu, kad kitą rytą vėl norėdavau šiuos trūkumus paslėpti po nauju pudros sluoksniu. Sunkiausias – pereinamasis laikotarpis, kol oda visiškai atgauna savo spalvą ir pati susitvarko su visais netobulumais, bet svarbu pasitikėti šiuo natūraliu procesu. Užtat vėliau, kai jau įvertini gyvenimo be kosmetikos privalumus, nė ranka nebekyla gadinti šių gamtos dovanų.
5. Susidraugauji su savo tikruoju „aš“. Sakoma, kad yra trys skirtingi būdai patirti gyvenimą: turėti, atrodyti ir būti. Kiekvieno iš mūsų gyvenime vienas jų dominuoja. Bet man atrodo, kad jų valdymo laikotarpiai gali keistis, priklausomai nuo mūsų gyvenimo tarpsnių.
Sykį su ne po vieną kartą gimdžiusiomis mamomis kalbėjome apie natūralumą, kuris atėjo kartu su vaikais. Prisiminėme, kiek kosmetikos, papuošalų ir aksesuarų dėvėdavome kasdien, kai buvome visai jaunos merginos (panašu, kad tuomet „gyventi“ mums reiškė „atrodyti“). Ir kad visiškai nejaučiame poreikio visu tuo apsikrauti dabar, kai vaikai mus išmokė tiesiog „būti“. Nėštumas, gimdymas, vaiko auginimo rūpesčiai ir džiaugsmai mus išgrynino, nuprausė ir nugludino. Tai nebuvo lengvas procesas: susitikti su savimi tokia, kokios nepažinojai iki šiol, reikia drąsos. O susitikus su tikrąja savimi dar ir susigyventi – prireikia laiko ir kantrybės (ir nežinia, ar kada tas procesas bus baigtas). Užtat kiek nereikalingų sluoksnių nukrenta!Koks lengvumas po to ateina! Tad nieko keista, kad dingus vidiniams varžtams ir šarvams dingsta ir išorinės kaukės, po kuriomis seniau slėpėmės ne tik nuo aplinkinių, bet gal ir nuo savęs pačių.
Ar tai reiškia, kad išrovėme savo moterišką instinktą puoštis? Ne, tik išmokome būti savimi, žinome savo privalumus ir trūkumus, ne taip bijome, kad visa tai pamatys aplinkiniai. Kita vertus, visos sutikome, kad, eidamos į mažiau pažįstamą aplinką, kartais dar jaučiame poreikį „užsimaskuoti“ trupučiu pudros ir lūpų dažų – juk ne visiems ir ne visada gali rodytis nuoga.
Ir vis dėlto, nepaisant visų argumentų nesidažyti, tais kartais, kai pajuntu nenumaldomą norą nusipirkti naujutėlaitį, blizgantį, kvepiantį dekoratyvinės kosmetikos dažų indelį, suprantu, kad tai ne šiaip sau užgaida – manyje šnabžda ištisos moterų kartos, kažkokia grupinė sąmonė, gal genai, instinktai – vadinkite tai, kaip norite, bet juk akivaizdu: savaip dažosi net ir laukinių genčių moterys. Galbūt kažkoks pirmykštis rituališkumas gyvas ir šiais laikais? O kad galėčiau ranką prie širdies pridėjusi pasakyti, jog dažytis mane skatina ne šiuolaikiniai reklamos burtai, visada ieškau sveikų ir natūralių alternatyvų, kaip patenkinčiau tą savo pirmykštį troškimą pasigražinti. Štai!
Keturios mano priežastys rinktis natūralią kosmetiką
1. Nors bet kokia kosmetika ant odos – svetimkūnis, vis dėlto, jei ji ekologiška ar natūrali, tai tikiu, kad daro kur kas mažiau žalos sveikatai – mažiau dirgina odos paviršių, o svarbiausia – joje nėra kenksmingų konservantų ar kitų priedų, kurie gali sukelti net ir rimtas ligas.
2. Žavi savo paprastumu – pavyzdžiui, smagu žinoti, kad mano lūpų blizgesys pagamintas iš paprasto pigaus akmenėlio žėručio, o švelnią spalvą suteikia burokėlių sulčių ekstraktas. Ir priešingai – mane gąsdina kosmetikos produktai, kurių sudėtinių dalių sąrašas netelpa ant jų pakuotės.
3. Natūrali kosmetika bent iš dalies puoselėja grožį. Kai kurie ekologiškos dekoratyviosios kosmetikos produktai daugiau primena maitinamuosius, drėkinamuosius tepalus ir atrodo, kad dažomosios savybės – tik kaip papildomos. Pavyzdžiui, esu turėjusi ekologišką blakstienų tušą, kurio sudėtyje buvo migdolų, ricinų aliejų – tokį vienas malonumas teptis. Mano draugė namuose pasigamina ir man vis duoda išbandyti natūralios kreminės pudros ar lūpų blizgesio. Visų jų pagrindas – natūralūs aliejai, kurie maitina odą, o spalvą jiems suteikia natūralios ochros ar oksidai. Beje, pavyzdžiui, gintaro savybių žinovai tikina, kad jo milteliai apsaugo nuo žalingo aplinkos poveikio. Ir nors jie neturi tokio maskuojamojo poveikio, kaip tikra pudra, jau vien žinojimas, kad tavo veidas padengtas pajūrio aukso dulkėmis, priverčia aukščiau pakelti galvą.
4. Visai nebaisu, jei tokią natūralią kosmetiką uosto, paragauja ar ja pasitepa vaikai. Juk ypač mažoms dukrytėms taip norisi išbandyti mamos grožybes. Nors specialiai neskatinu savo mažųjų žavėtis grožio industrija, vis dėlto taip smagu, kai tuo pačiu blizgančiu lūpų balzamu galime pasitepti visos trys, kai ruošiamės į teatrą ar puošiamės kokiai nors šventei.
Žinoma, paradoksalu – moterys tiek laiko praleidžia prie veidrodžio, kad pasidarytų „natūralų makiažą“, kurio beveik nematyti, ir antra tiek renkasi drabužius, kad atrodytų nerūpestingai ir valiūkiškai. Kad ir kaip tai atrodytų keista, vis dėlto tenka pripažinti, kad ypatingai vidinei nuotaikai sukurti kartais prireikia pagalbos iš išorės – šventiško drabužio, ypatingo tepalo ant odos ar lašelio kvapiojo aliejaus, net jei jį užuodi tik tu pati.
Ir vis dėlto tikrasis grožis šviečia iš vidaus. Kad ir kokia banali ši frazė – ji teisinga. Ir tai ne tik išgertos morkų sultys, suderinta mityba ir pasivaikščiojimai gryname ore. Sako, kad, pavyzdžiui, Barbora Radvilaitė ar paskutinė Egipto karalienė Kleopatra – visai nebuvo gražuolės, vertinant pagal kokius nors veido simetrijos ar kitus objektyvius parametrus, bet apie jų grožį iki šių laikų giedamos odės. Linkiu kiekvienai atrasti tą savo vidinį grynuolį, kurio švytėjimo negalėtų užgožti niekas!
Asta Buitkutė
„Mamos žurnalas“