
Jauna, 2 dukreles auginanti vilniečių šeima pasakos, kaip jiems sekasi gyventi be… (televizoriaus, sauskelnių, kosmetikos priemonių ir pan.)
Iš pradžių – susipažinimas.
Tikriausiai kur kas dažniau savęs ar kitų paklausiate: „Be ko savęs neįsivaizduoji? Be ko nebūtų tikrų atostogų? Be ko negali nė žingsnio žengti iš namų? Be ko tavo diena tiesiog neprasideda?“. O aš klausiu – be ko gyventi galima? Ir be ko gyventi galbūt net lengviau ir paprasčiau? Jei norite – pigiau ar ekologiškiau. Tai nedidelis iššūkis sau ir kitiems, o labiausiai – savo įpročiams ir rutinai. Nuo šiol kas mėnesį jums pasakosiu istorijas, kaip man seksi „gyventi be…“. Be kai kurių dalykų aš ir mano šeima gyvename jau seniai, todėl mielai pasidalinsiu savo atradimais ar nesėkmėmis. Mėginsiu ieškoti naujų iššūkių: visus eksperimentus išbandysiu savo kailiu, o vėliau – aprašysiu.
Susipažinkime. Esu Asta, dviejų dukryčių – 4 metų Barboros ir 2,5 metų Mortos – mama. Mamos pareigos mano gyvenime – vis dar pačios svarbiausios. Dar esu žurnalistė, Prieraišiosios tėvystės centro savanorė, išprotėjusi dėl žirgų, įnikusi į muilo virimą. Kai nuotaika – mėgstu ir virtuvėje pasisukioti (bet vyriausiuoju šeimos virėju išlieka tėtis), kartais į rankas papuola vienas kitas rankdarbis ar knyga. Su šeima gyvename nuomojamame bute Vilniuje, savaitgaliais nueiname pažiūrėti vaikiškų spektaklių, vasarą mėgstame stovyklauti. Man atrodo, kad esame labai paprasta ir eilinė šeimyna.
Tik aplinkinių reakcija kartais priverčia susimąstyti: „Hmmm, gal tikrai kažką darome kitaip negu kiti?“.
Mūsų dukros auga be vienkartinių sauskelnių, be čiulptukų ir buteliukų. Mūsų namuose nerasite tradicinės buitinės chemijos ar konservantais pritutintų sintetinės kosmetikos buteliukų. Stengiamės valgyti paprastą maistą, kuris kiek įmanoma natūralesnis.
Rūšiuojame šiukšles. Taupome vandenį ir elektrą. Be tikslo neperkame. Be reikalo neišmetame.
Neturime televizoriaus. Neperkame žaislų (tiesa, jų ir taip pridovanoja dėdės, tetos ir seneliai), užtat visada mielai papildome vaikų lentynas naujomis knygutėmis ar piešimo bei lipdymo priemonėmis. Bet ir čia neverta persistengti: pavyzdžiui, dar niekas nesugebėjo pakeisti malonumo tamsiais rudens ir žiemos vakarais lipdyti iš paprasčiausios miltų ir druskos tešlos.
Bet ir vėl – man atrodo, kad šitaip ar panašiai gyvena dauguma šiuolaikinių vaikus auginančių šeimų.
Tik kartais, kad ir parduotuvėje užmetusi akį į kitų žmonių pirkinių krepšius, supranti – tikrai ne visi.
Pradinė stotelė. Kažkada pirkdavau skalbimo miltelius tik tuos, kurie, anot reklamos, skalbia geriausiai. Per daug nesirūpinau dėl to, kiek atliekų maišų išnešu išmesti per savaitę. Valgiau tai, kas suviliodavo pakuote. Tepiau ant savo veido ir kūno viską, kas, anot gamintojų, labiausiai stangrina, gaivina ir puoselėja.
Viskas pasikeitė, kai pradėjau lauktis savo pirmagimės. Tiksliau – keitėsi po truputį, gana natūraliai ir dėsningai. Pasikeitę kvapų ir skonio pojūčiai kvietė ieškoti „draugiškesnių“ aplinkai ir sau skalbimo bei namų valymo priemonių. Mintys apie tai, kad nauja trapi gyvybė, taip godžiai trokšdama augti ir gyventi, per mane siurbia į save šio pasaulio gėrybes, privertė susimąstyti, ką valgau, ką geriu ir net kokią kosmetiką naudoju.
Apskritai, pradėjau galvoti ne tik apie tai, kas geriausia man, bet ir kas bus geriausia tam mažam padarėliui, kuris ateis į šį pasaulį visiškai nuo mūsų, tėvų, priklausomas ir kartu mumis pasitikėdamas, kad tai, ką jam duodame – ir yra geriausia. Visai nemenka atsakomybė, ar ne?
Todėl tikrai natūralu bei dėsninga buvo tai, kad susidomėjau viskuo, kas ekologiška. Tas gražus žodis man tapo tiesiog panacėja, visų klausimų atsakymas, siekiamybė ir kasdienybė.
Tapau aistringa daugybės gražių ir jaukių sostinės parduotuvyčių lankytoja ir dosni pirkėja. Išbandžiau kone visus įmanomus ekologiškus skalbiklius ir valiklius, veido ir kūno kremus, ragavau išskirtinio, ypatingu būdu užauginto, kruopščiai atrinkto ir tobulai ekologiškai suderinto maisto.
Mano namų lentynose visas tradicines priemones pakeitė analogiškas buteliukų, indelių ir pakuočių skaičius, tik su stebuklinguoju „eko“ ženklu.
Žinoma, kad išmokau skaityti produktų sudėtį, todėl viską, ką net ir įprastoje parduotuvėje sudėdavau į pirkinių krepšelį, pirma kruopščiai „perfiltruodavau“. Be abejo, kad mano kritikos filtrą lengviausiai pereidavo tai, kas turėjo nors kokį nors ekologiškos kokybės ženklą. Nepraleisdavau nė vieno ekologiško ūkininkų turgelio, kur prisikraudavau pilnus krepšius daržovių, naminės duonos, sūrių ir visko, kas tik patraukdavo akį.
Ką gi, netrukus galėjau džiaugtis: gyvenu ekologiškai. Ir taip pat drąsiai galėjau trimituoti: ekologiškas gyvenimo būdas – be galo brangus malonumas. Juk visi tie „ekoproduktai“ kainuoja nuo kelių litų iki kelių kartų brangiau už neturinčius tokių sertifikatų.
Taip, pirkdamas brangiau, perki mažiau, o kokybė suteikia skalsos. Bet kaip ilgai? Ką daryti, kai, augant šeimynai ir plintant ekonominei krizei, supranti, kad ta skalsi kokybė darosi ne tavo nosiai? Dar daugiau – ar ne per didelis pasipūtimas valgyti ir vartoti tik tai, kas slepiasi po burtažodžiu „ekologiška“, kai daugybė žmonių net ir visai šalia mūsų išvis neturi ką valgyti? Ir ar tai, kas yra sertifikuota, būtinai yra taip jau besąlygiškai tobula? Gal yra paprastesnis ir pigesnis būdas saugoti savo sveikatą ir kuo mažiau kenkti žemei?
Iššūkis. Ką gi, būti „ekologišku vartotoju“ – smagu, bet prabangu. Gyventi ekologiškai ir taupiai – štai kur iššūkis! Keli perskaityti straipsniai apie žmones ne Lietuvoje, kurie atliko įdomių eksperimentų (pavyzdžiui, gyveno be pinigų arba nepirkdami nieko, kas supakuota), visiškai apvertė aukštyn kojom mano supratimą apie tai, kas gi yra ekologiška, o kas – ne.
Supratau, kad: 1) visas mano įsivaizdavimas, kad kažką darau dėl gamtos ir žemės, yra tiesiog niekinis; 2) tikroji ekologija nieko nekainuoja arba kainuoja labai mažai. Juk viena yra tiesiog viską, ką vartoji, pakeisti ekologiškais produktais ir priemonėmis. Visai kitas kelias – atsisakyti daugybės nereikalingų daiktų ir priemonių, kuriuos kartais perkame ir naudojame tiesiog iš įpročio, net nesusimąstydami, ar jų mums tikrai reikia. Be to, paieškojus galima rasti visai nemažai paprastesnių ir pigesnių alternatyvų.
Viena – rūšiuoti atliekas. Visai kas kita – gyventi taip, kad nepaliktumei jokių šiukšlių.
Arba jeigu gyvenimo tikslu tampa uždirbti kuo daugiau pinigų vien tam, kad galėtumei vis daugiau ir daugiau vartoti, įsigyti – įsisuki į pavojingą „dirbk-pirk-mirk“ karuselę. Iš jos ištrūkti padeda tik suvokimas, jog pilnatvė ir džiaugsmas tuo, ką turi, nepriklauso nuo piniginės storio.
Motyvacija. Trumpai tariant, beveik visų mano „eksperimentų“ tikslas – panašus: siekti sau sveikesnio ir aplinkai palankesnio gyvenimo minimaliomis sąnaudomis. Ir čia turiu minty ne vien „pigiausią ekologiškiausią“ variantą, bet tiesiog blaiviu protu įvertintą tinkamiausią pasirinkimą.
Jau seniai neturiu vieno apibrėžimo, ką galima vadinti ekologišku gyvenimo būdu. O ir apskritai šį skambų pavadinimą vis rečiau norisi vartoti. Juk jis neretai gali privesti prie labai klampių diskusijų.
Na, pavyzdžiui, gal ir norisi valgyti tik ekologišką sūrį, bet ar tikrai verta trenktis į kitą miesto galą, kad gautum jo nusipirkti? O paskui dar kitur – kad sumedžiotum norimų daržovių ar įsigytum būtent to skalbiklio? Kiek degalų, laiko sunaudojama? Kartais susimąstau, kad prekybos centras per kelis žingsnius nuo mano namų šiuo atžvilgiu nėra pats blogiausias pasirinkimas – juk organizuotas prekių tiekimas – visomis prasmėmis pigiau.
Arba, jei naudoji vien tik ekologiškas buitinės chemijos priemones. Taip, jų sudėtis – puiki, tausojanti gamtą. Bet kiek pakuočių, kurias vis išmeti? Kiek transporto priemonių kasdien zuja žemės paviršiumi, kol jas pristato tau iš tolimų kraštų?
Kartais tokie pamąstymai veda į neviltį. Atrodytų, viskas, ką bedarytumei, kenkia aplinkai, o vargšė planeta jau ir taip dūsta nuo mūsų veiklos pašalinio poveikio, ir nieko nebeįmanoma padaryti. Gal geriau į viską spjauti ir vartoti dar daugiau, daryti, kas šauna į galvą, ir nebesirūpinti dėl žemės sveikatos?
Mane visada palaiko mintis, kad net jei nebeįmanoma kai kurių padarinių atstatyti, tai bent jau nereikia bloginti situacijos. Be to, visada išlieka motyvas tiesiog egoistiškai saugoti savo ir savo šeimos sveikatą arba – dar pragmatiškesnis motyvas –sutaupyti bent šiek tiek pinigų.
Ir dar. Man taip patinka paprastumo ir laisvės jausmas. Panašiai kaip atsikračius nereikalingų daiktų. Ar valgant duoną su sviestu prie arbatos. Arba išeinant iš namų be skėčio, kuprinės ir piniginės. Toks jausmas užplūsta ir atsikračius priklausomybės vartoti.
Pagaliai į ratus. Deja, tą laisvės jausmą dar tik jaukinuosi. Iš tiesų, vis dar esu gana godi vartotoja. Kažką naujo nusipirkti – smagu ir malonu. Manyje dar gyvas jau visų komedijų kliše tapęs moteriškas instinktas „nusipirkti kažką gražaus ar skanaus, kai labai liūdna“. Tad tos „nieko nevartojančių“ žmonių istorijos mane ne tik įkvėpė, bet ir suglumino: „Nejau šiame gyvenime turėsiu atsisakyti visų pasaulio malonumų? Rinkti maistą iš konteinerių (kaip tai daro „fryganai“) ir niekada daugiau neužsukti į šviesius prekybos centrus?“. Ką gi, nebūtina visko priimti taip radikaliai. Galima pradėti nuo mažų žingsnių, pavyzdžiui, iš pradžių atsisakyti to, ko atsisakyti tau lengva.
Vėliau iššūkių atsiranda vis daugiau. Galbūt be kažko išvis nebus lengva išsiversti. Pavyzdžiui, aš niekaip nesugebu gyventi be šokolado, automobilio, prekybos centrų, indų ploviklio ir pieno iš parduotuvės. Dar niekada nebandžiau išsiversti be pinigų, elektros, ledų ir dantų pastos. Kaskart, kai, praūžus mažosioms išdykėlėms, nebesimato grindų, tą pat akimirką norisi pradėti „gyvenimą be žaislų“, bet suprantu, kad dėl šio projekto jau truputį pavėluota. Belieka stengtis mokyti savo gražuoles gyventi be netvarkos. Ir kaip glumina nuolatiniai naivūs jų pareiškimai (apie viską, ko neturi): „reikia nusipirkti“, tarsi neribotas vartojimas šiais laikais būtų iš anksto užprogramuotas kiekvieno naujo planetos gyventojo galvelėje.
„Man reikia“ ir „aš noriu“ – nenuilstanti komanda, kuri vis pakiša koją, nusprendus „gyventi be…“, tačiau ir juos įmanoma apgauti. Tereikia pasakyti sau, jog tai tik laikinas eksperimentas, kad bet kada galėsi sugrįžti prie senų įpročių. O įpročiai netyčia ima ir pasikeičia.
Ant svarstyklių. Tad susumavus visus už ir prieš, kai kas prigyja, kai kas – ne. Kartais gyvenimas be kažko pasirodo ne visai tikslingas, ir anksčiau ar vėliau gyvenimo tempas priverčia grįžti prie senų įpročių. Nevadinčiau to pralaimėjimu. Tai vertinga pamoka, savo galimybių praplėtimas. Išbandęs daugybę kokios nors priemonės pakaitalų, nors ir neprigijusių visam laikui, jautiesi nebe toks priklausomas nuo to daikto. Pavyzdžiui, net jei kasdien kur kas patogiau naudoti plaukų šampūną, jaučiuosi sąlyginai laisva nuo jo, nes žinau, kad jei kokią dieną jo neturėčiau, jei leisčiau laiką gamtoje ar ruoščiausi maudynėms kaimo pirtyje, žinau ne vieną priemonę, kuo jį pakeisti nė trupučio neaukodama estetinio savo šukuosenos vaizdo.
Na, o jei nauji eksperimentai ir bandymai pasiteisina ir tampa įpročiu – tuo geriau. Kaskart kažko atsisakius, daugiau vietos pasidaro ir lentynose, ir kažkur krūtinėje.
Post skriptum. Nedideles senamiesčio parduotuves, kuriose viskas iš tiesų kokybiška, gražu ir sveika, mėgstu ir gerbiu iki šiol, užsuku ten, kai ieškau artimiesiems dovanų. Vis dar tikiu ekologiškais ūkininkų turgeliais. Priešingai, nei kai kurie skeptikai, manau, kad verta stengtis auginti, gaminti ir vartoti ekologiškus produktus. Liežuvis nesiverčia savo gyvenimo vadinti „ekologišku“, nes kažin ar tai apskritai įmanoma. Tiesiog stengiuosi gyventi be to, kas iš tiesų nėra reikalinga.
Mama Asta Buitkutė
„Mamos žurnalas“