
Tęsiame redakcijos projektą GYVENIMAS BE…
Jauna, 2 dukreles auginanti vilniečių šeima kas mėnesį pasakos, kaip jiems sekasi gyventi be… (televizoriaus, sauskelnių, kosmetikos priemonių ir pan.)
Apie projektą
Esu Asta, su vyru Vakariu auginame dvi dukrytes – ketverių metų Barborą ir dvejų su puse metų Mortą. Gyvename nuomojamame bute Vilniuje. Mūsų dukros auga be vienkartinių sauskelnių, be čiulptukų ir buteliukų. Mūsų namuose nerasite tradicinės buitinės chemijos, sintetinės kosmetikos. Stengiamės valgyti paprastą maistą, kuris kiek įmanoma natūralesnis. Rūšiuojame šiukšles. Taupome vandenį ir elektrą. Be tikslo neperkam. Be reikalo neišmetam. Neturim televizoriaus. Neperkam žaislų.
Kodėl taip darome? Nes norisi gyventi sveikiau, pigiau, paprasčiau. Be to, tai nedidelis iššūkis sau ir kitiems, o labiausiai – savo įpročiams ir rutinai. Nuo šiol kas mėnesį jums pasakosiu istorijas, kaip man seksi „Gyventi be…“. Be kai kurių dalykų aš ir mano šeima gyvename jau seniai, todėl mielai pasidalinsiu savo atradimais ar nesėkmėm. Taip pat bandysiu ieškoti naujų iššūkių: visus eksperimentus išbandysiu savo kailiu, o vėliau – aprašysiu.
Priešistorė

Kai laukiausi savo pirmagimės, su vyru pradėjome domėtis ekologija, rūšiavome šiukšles, rinkomės švelnesnius skalbiklius ir mažiau kenksmingas buitinės chemijos priemones. Todėl gana natūraliai kilo klausimas, kaip auginti savo būsimąjį kūdikį. Sveika logika sakė, kad sauskelnių krūvos šiukšlynuose tikrai nėra „nieko tokio“, ypač jei suvoki, kad iš tavo namų iškeliavusios šiukšlės nedingsta kaip į vandenį, o kažkur vis dėlto kaupiasi.
Viena ausimi buvome girdėję apie tai, kad net šiais laikais žmonės augina kūdikius, naudodami daugkartinius vystyklus, tačiau asmeniškai tokių dar nepažinojome, o ir apskritai tarp pažįstamų nebuvo daug auginančių vaikus.
Vieną daugkartinį vystyklą buvau mačiusi ekologiškų prekių parduotuvėje. Jis buvo dailiai pasiūtas, toks „importinis“, panašus į apatines kelnytes, tik daug storesnis, putlus, raukiniuotas, su patogiais užsegimais.
Atsimenu, net šilta ir saldu pasidarė pagalvojus, kaip gražiai su tokiu vystyklu atrodytų mažas kūdikėlis. Tiesa, tuomet dar nebuvau nėščia. Net ir planų tokių nebuvo, tačiau tas vystyklas paliko gilų įspūdi. Kaip, beje, ir jo kaina – apie 60 litų. Tuomet pagalvojau, kad toks vaikų auginimo būdas, ko gero, labai brangus ir tikriausiai nelabai patogus, juk vis dėlto tokius vystyklus reikia skalbti.
Taip, ekologija, sveikata – viskas gražu ir suprantama. Bet aš nė neketinau užsikrauti sau pernelyg didelio vargo. Juolab kad visi aplinkiniai uoliai tuo gąsdino – net tie, kurie dar patys neturėjo vaikų.
Baimės – tik akys didelės
Dabar turiu jau daugiau kaip 4 metų „vystyklystės“ patirties. Nors nakčiai ar keliaujant į lauką dar tenka užsegti vystyklą mažajai dukrytei, likęs asortimentas vis dažniau naudojamas lėlėms ir meškinams. Žodžiai „vystyklas“, „pervystyti“ – vieni populiaresnių mano dukrų žodyne. Jos žino ir tai, kad mama kartais skaito paskaitas kitoms tetoms apie vystyklus ir kartais pačios dalyvauja tokiuose mamų susitikimuose.
Dabar net truputį juokinga prisiminus, kaip rimtai mes su vyru „priiminėjome sprendimą“ – naudoti vystyklus ar ne. Naršėme internete, skaičiavome biudžetą, klausinėjome tėvų, kurie savo kūdikiams naudoja vystyklus arba sauskelnes, lyginome gautus atsakymus, svarstėme, kaip tai paveiks mūsų kasdienybę.
Pagaliau gavau vyro pažadą, kad jis padės ir skalbti, ir pervystyti, tad iškilmingai „priėmėme nutarimą“: pabandysime, o jei nepavyks, visada spėsime pereiti prie vienkartinių sauskelnių.
Brangu, sudėtinga, nepraktiška – tos baimės mus kamavo, kaip ir kitus tėvelius, kurie svarsto, rinktis sauskelnes ar vystyklus, tačiau visi gąsdinantys įsivaizdavimai netruko subliūkšti vos pradėjome naudoti vystyklus praktiškai.
Net ir tomis akimirkomis, kai jautėmės pavargę, gal nuo vystyklų, o gal tiesiog nuo tėvystės rūpesčių, jei kas būtų pasakęs – štai pakuotė sauskelnių, su jomis paprasčiau – nebūtume tuo patikėję. Tiesiog neįsivaizduojame, kad galima daryti kažką kitaip.
Nuo to laiko daug kas pasikeitė. Atsirado ne tik daugiau pasiūlos ir daugiau informacijos apie vystyklus, bet ir aplinkinių požiūris pasidarė kur kas palankesnis – tampa vis labiau įprasta, kad mamos renkasi vystyklus, deja, ar naudojančiųjų skaičius auga ir kaip – neturiu statistikos.
Vis dėlto keli įsitikinimai apie vystyklus, atrodo, tiesiog amžini – nuolat sulaukiu tų pačių klausimų per paskaitas ir iš pažįstamų žmonių. Nesistengsiu šių mitų kaip nors ypatingai paneigti. Visi esame skirtingi, skiriasi mūsų gyvenimo būdas ir požiūris į daugelį dalykų, todėl tai, kas tinka vienam, kitam paprasčiausiai gali nepatikti. Tiesiog pasidalinsiu savo požiūriu apie tai.
Vystyklai – didelis vargas.
„Kam jums tokia našta? Ar verta tiek aukotis dėl ekologijos? Vaikus auginti ir taip sunku – kam dar papildomas vargas?“ – šitokiomis ir panašiomis frazėmis aplinkiniai nuoširdžiai stengėsi apsaugoti mus, žalius ir nieko nesuprantančius tėvelius, nuo, jų galva, tiesiog beprotiško žingsnio. Kai kurie stengėsi spėti tuo įtikinti dar iki gimstant vaikeliui, todėl greitai nustojome aplinkiniams pasakoti apie savo planus išbandyti vystyklus. Juolab kad patys dar nežinojome, ar tai mums tikrai pavyks. O kai iš visų pusių atakuoja tokie „įkvepiantys“ pastebėjimai, tikrai darosi sunku būsimos vystyklystės laukti pozityviai nusiteikus.
Buvo šiek tiek kvaila, kad tokį paprastą dalyką turime saugoti kaip valstybinę paslaptį, tačiau tik taip įmanoma išvengti tų absurdiškų diskusijų, kurias neretai keldavo tie, kurie patys ne tik kad neaugina vaikų, bet jų dar net neplanuoja ir nesilaukia.
Gimus dukrytei, aplinkiniai replikuodavo: „Kelis mėnesius pažaisite ir mesite“.
Ką gi, teko pripažinti – vaikus auginti tikrai nėra lengva. Kur kas sunkiau, nei tikėjausi. Bet tikrai ne dėl vystyklų. Sakiau ir sakysiu: jeigu pasaulyje viskas būtų taip lengva, kaip sumesti kelis nešvarius vystyklus į skalbimo mašiną ir vėliau juos padžiauti, turbūt mirčiau iš nuobodulio.
Ir jei motinystė apsiribotų skalbinių lankstymu bei dėliojimu į lentynas, galėčiau išauginti nors ir visą futbolo komandą! Niekas manęs neįtikins, kad segėdami vienkartines sauskelnes mano vaikai bus ramesni, o aš – labiau pailsėjusi. Bandžiau. Jokio efekto.
Lengviausiai priimame tokią informaciją, kuri paremia mūsų išankstinius įsitikinimus. Jei šeima nuoširdžiai įsitikinusi, kad vystyklai – „sunku“, o sauskelnės – „lengva“, jų niekas neįtikins priešingai. Visada geriausia tiesiog išbandyti ir įsitikinti, kad naudoti vystyklus – tikrai kur kas lengviau nei atrodo.
Vystyklai – tai atgyvena
Mano mama gyveno name be patogumų, vystyklus virindavo didžiuliame katile, skalaudavo dažniausiai prie šulinio, lediniame vandenyje. Per naktis lygino, lankstė. Ir pavydėdavo savo draugėms, kurios daugiabučiuose turėjo bent jau šilto tekančio vandens iš čiaupo ir vonią.
Į kiekvieną vystyklą būdavo įdėta tiek daug rankų darbo ir laiko! O jis per kelias minutes vėl sušlapdavo kartu su visais kitais kūdikio drabužėliais.
Pasiklausius tokių istorijų, apie vystyklystę nesinorėtų nė pagalvoti. Bet už lango – XXI a. Dabar, kai didžiąją vystyklų priežiūros naštą nudirba skalbimo mašina, tikrai nesugalvočiau dejuoti, kad skalbimas atima daug laiko. Juk vienkartinių sauskelnių maišą irgi reikia nunešti į šiukšlių konteinerį. Ar ne paprasčiau išskalbtus vystyklus padžiauti?
Tikrų tikriausias mitas, kad su vystyklais vaikas bus šlapias nuo galvos iki kojų. Žinoma, jei nelaikysi kūdikio kiaurą dieną su vienu ir tuo pačiu vystyklu. Dabar galima nusipirkti arba perpus pigiau pačioms nusimegzti ir pasisiūti vilnonių arba sintetinių viršutinių kelnyčių. Užmautos ant vystyklo jos nepraleidžia drėgmės.
Abiems dukrytėms pirmosiomis savaitėmis naudodavau tik medžiaginius vystyklus ir vilnones kelnytes ant jų. Sulankstyti vystyklai tinka kaip papildomi įklotai iki pat vystyklystės pabaigos. Jų verta turėti kiekvienai „vystyklinei“ mamai, nes tai – klasika.
Jei nepatinka toks būdas – prašom, yra pilna modernių vystyklų, kurie panašūs į vienkartines sauskelnes (o gal sauskelnės panašios į šiuos vystyklus?). Kai kurie vystyklai turi kartu ir neperšlampamą sluoksnį, taigi nereikia nieko lankstyti ir dėlioti, tiesiog vieną pakeiti kitu, o suteptus išskalbi ir vėl naudoji.
Yra vadinamųjų „sausųjų“ įklotų, kurie neleidžia vaikučiui jaustis šlapiam, jie pasiūti iš fliso audinio, patys nieko nesugeria, užtat greitai praleidžia skystį ir lieka sąlyginai sausi. Jei gąsdina faktas, kaip reikės nuskalauti tirštą vystyklo turinį, galima naudoti specialų vystyklų popierių – jį su visais vaiko kakučiais reikia išmesti į šiukšlių dėžę, o vystyklas lieka kur kas švaresnis.
Trumpiau tariant, yra tiek įvairiausių vystyklų rūšių, kad kiekviena šeima gali išsirinkti tinkamus: pagal vaikelio poreikius, pagal gyvenimo būdą. Reikia tik pasidomėti ir nuoširdžiai atsakyti į klausimą, ko reikia, kad mano vystyklystė būtų kuo paprastesnė ir džiugintų visą šeimą.
Vystyklai – brangu
Tokį įspūdį ir aš pati buvau susidariusi, kai pamačiau tą vieną brangų ekologišką užsegamą vystyklą. Iš tiesų vystyklai gali nekainuoti nieko – jeigu pasiraususios mamų ar močiučių spintose užtiksite užsilikusios marlės ir flanelės. Patikėkite – tai didelis turtas, nes sovietmečiu šie audiniai buvo tikrai kokybiški. Nesibodėkite tuo pasinaudoti! Vystyklai gali kainuoti kelis šimtus litų, jei nusipirksite naujo audinio vystyklams, įsigysite porą vilnonių kelnyčių ir dar nebrangiai nugriebsite keletą dėvėtų vystyklų iš pažįstamų. Vystyklų komplektas gali kainuoti ir porą tūkstančių litų, jeigu pasirinksite naudoti vien tik brangius užsegamus vystyklus, įsigysite keletą vilnonių kelnyčių ir dar įvairių priedų. Net ir toks pirkinys visiškai atsipirks per 2–3 metus, kol mažylis juos išaugs. Juk ir vienkartinėms sauskelnėms per tą patį laiką išleistumėte maždaug 3–4 tūkstančius litų (jei naudosite ekologiškas vienkartines sauskelnes, ši suma gali siekti ir iki 6–7 tūkst. litų). Ir tai tik vienam vaikui. Kai tuo tarpu naudojant tą patį vystyklų rinkinį galima užauginti ir kitus šeimos vaikus arba pardavus kitoms mamoms susigrąžinti bent simbolišką dalį pinigų.
Išlaidos vystyklams skalbti irgi neretai gerokai pervertinamos. Nors pirmaisiais mėnesiais tenka skalbti vystyklus kasdien, tai tikrai radikaliai nepadidina išlaidų nei komunaliniams mokesčiams, nei skalbimo priemonėms.
Mano vystyklų kolekcijoje yra visko – ir daugybė palučių, ir įvairių modelių vystyklų, todėl tikrai esu ta, kuri už vystyklus paklojo gana apvalią sumą. Man buvo smalsu išbandyti skirtingus vystyklus, kad galėčiau pasidalinti su mamomis savo patirtimi. Būčiau galėjusi išsiversti ir turėdama kur kas paprastesnį arsenalą. Kita vertus, su šiais vystyklais užaugo abi mano dukrytės, todėl nesijaučiu pinigų išmetusi į balą. Kai kurie vystyklai dar puikiai atrodo, todėl jų gyvenimas dar nesibaigė. Kiti po ketverių metų nuolatinio naudojimo keliauja į tekstilės perdirbimo konteinerį arba užbaigia savo dienas šluostydami langus ir grindis.
Vystyklai – įmanoma, bet tik kartais
Auginau su vystyklais pametinukes, todėl mano išvada tokia – auginant vieną vaikelį tikrai įmanoma naudoti vystyklus visą parą, ištisus metus, visose gyvenimo situacijose. Vienkartinių sauskelnių esu naudojusi tik po vieną per dieną, tik žiemą ir tik einant į lauką. Iš viso buvo dvi kritinės žiemos. Pirmoji, kai jau laukiausi antrosios dukrytės – buvo per sunku, vis didėjant pilveliui, kuprinėje nešiotis ir vystyklus, ir žaisliukus, ir košes, ir dar savo vyresnėlę ant rankų. Vienkartinės sauskelnės tiesiog užimdavo mažiau vietos. Antroji kritinė žiema buvo, kai abi mano gražuolės dar naudojo vystyklus, tad kur nors išvykdama tiesiog užsegdavau joms vienkartines sauskelnes. O štai dar kitą žiemą, kai vyresnioji buvo jau „išlipusi“ iš vystyklų, taip ir nebeprisiruošiau nusipirkti nė vienos sauskelnių pakuotės – kur kas paprasčiau buvo naudoti vystyklus.
Nakčiai visada naudojome vystyklus ir dėl to tikrai neišsimiegame prasčiau. Jau įgudau pervystyti taip, kad vaikai neprabustų. Be to, miegantys žmogučiai šlapinasi kur kas mažiau. Su vystyklais keliaujame ir prie ežero vasarą, ir į viešbutį per atostogas žiemą. Su vystyklais esame apkeliavę šimtus kilometrų automobiliu. Visada yra sprendimas, kaip gyventi patogiai su vystyklais, reikia tik nebijoti tų išeičių paieškoti.
Viskas priklauso vien tik nuo mūsų požiūrio. Kai žinai, kodėl ir kam tai darai, kai supranti, jog vystyklai yra ir gražu, ir malonu vaikeliui, ir sveika, ir pigu, ir ekologiška, visus kitus klausimus išsprendžia tiesiog praktika. Reikia tik išdrįsti.
Nesitikiu, kad kada nors visi tėveliai, augindami savo kūdikius, naudos tik vystyklus. Džiaugiuosi, kad mamos, kurios renkasi vystyklus, jau nesijaučia baltos varnos.
Asta Buitkutė
„Mamos žurnalas“