Tęsiame redakcijos projektą GYVENIMAS BE…
Jauna, dvi dukreles auginanti vilniečių šeima pasakoja, kaip jiems sekasi gyventi be… (televizoriaus, sauskelnių, kosmetikos priemonių ir pan.)
Apie projektą
Esu Asta, su vyru Vakariu auginame dvi dukrytes – ketverių metų Barborą ir dvejų su puse metų Mortą. Gyvename nuomojamame bute Vilniuje. Mūsų dukros auga be vienkartinių sauskelnių, be čiulptukų ir buteliukų. Mūsų namuose nerasite tradicinės buitinės chemijos, sintetinės kosmetikos. Stengiamės valgyti paprastą maistą, kuris kiek įmanoma natūralesnis. Rūšiuojame šiukšles. Taupome vandenį ir elektrą. Be tikslo neperkam. Be reikalo neišmetam. Neturim televizoriaus. Neperkam žaislų.
Kodėl taip darome? Nes norisi gyventi sveikiau, pigiau, paprasčiau. Be to, tai nedidelis iššūkis sau ir kitiems, o labiausiai – savo įpročiams ir rutinai. Nuo šiol kas mėnesį jums pasakosiu istorijas, kaip man seksi „Gyventi be…“. Be kai kurių dalykų aš ir mano šeima gyvename jau seniai, todėl mielai pasidalinsiu savo atradimais ar nesėkmėm. Taip pat bandysiu ieškoti naujų iššūkių: visus eksperimentus išbandysiu savo kailiu, o vėliau – aprašysiu.
Ir kodėl neturime televizoriaus?
Lenkiu galvas prieš mamas, kurios sugeba dirbti namuose, kai aplink zuja net keli mažyliai. Esu pati ne kartą tai išbandžiusi. Įmanoma. Bet vienas Dievas težino kiek nervinių ląstelių tai kainuoja. Atrodo, juk tereikia parašyti kelis sakinius, laukia tik vienas skambutis, tereikia atsakyti į kelis elektroninius laiškus.
Nejau negaliu viso to atlikti, kol dukros piešia ar žaidžia? Deja, vos tik pakeliu prie ausies telefono ragelį, visi tylūs žaidimai kaip mat užsibaigia, mergaitės būtinai susipeša dėl žaislo, arba kuri nors išpila pieną, arba prireikia mano pagalbos tualete – tad tenka arba atsiprašius baigti pokalbį, arba nerti į kitą kambarį tikintis, kad kai iš jo vėl išlįsiu, likusi buto dalis dar nebus nušluota nuo žemės paviršiaus.
Vos tik prisėdu prie kompiuterio parašyti „tų kelių sakinių“ ir atsakyti į „tą trumpą laiškelį“, pasipila klausimų lavina, palydima primygtinais „mama pažiūrėk“, „mama, man ji trukdo…“. Po to: „Mama, gal galiu tau ant kelių?“, „Mama, gal galime įsijungti dainelių?“, „Mama, o tu jau padirbėjai?“, „Kada eisime į lauką?“ Ir paskutinis koziris: „Mama, norime valgyti“, kuris kone visais atvejais pakelia mamą nuo darbo stalo, rezultatu 0:2 eilinį kartą pralaimėjusią šioje nelygioje kovoje.
Todėl kai po dienos darbų, pasivaikščiojimų, vakarienių ir žaislų tvarkymosi ateina užtarnautas filmukų laikas ir abi nenumaldomos išdykėlės valandėlei nutyla, staiga pasijuntu lyg kažkur pametusi ilgai nešiotą nešulį – rankos tokios tuščios, kad nežino, ko griebtis. Atrodo – pagaliau, štai ta minutė, kada galėčiau nors kažką nudirbti: parašyti tuos sakinius, atsakyti į tuos laiškus, bet… kompiuteris užimtas, jis rodo filmukus. „Ir kodėl mes neturime televizoriaus?“, – tada klausiu savęs.
Kai mes turėjome televizorių
O televizorių mes kažkada turėjome. Paprastą, su dvišake kambarine antena, ne itin kokybiškai „traukiančia“ vos kelis pagrindinius lietuviškus TV kanalus. Stovėdavo jis kur nors ne pačioje garbingiausioje vietoje – kartais net ant žemės, ir būdavo naudojamas ypač retai – pavyzdžiui, kai rodydavo tėčiui svarbias futbolo varžybas.
Kol neturėjome vaikų ir gyvenome kitame bute, televizorių žiūrėdavome gulėdami lovoje. Vakare įsijungdavome jį kaip „migdytuvą“, o savaitgalio rytais žiūrėdavome animacinius filmukus. Turėjome ir vaizdo grotuvą, pirkau jį laukdamasi – maniau, pagausėjus šeimynai bus patogu filmus žiūrėti namuose, juk į kino teatrą ne taip lengva ištrūkti.
Deja, ir per nėštumą, ir po gimdymo filmų žiūrėti nebuvo didelio noro. Dieną veiklos ir taip pakako, o vakare neretai užsnūsdavau anksčiau už visus. Kokie ten dar filmai! Kol vyresnėlė Barbora buvo dar visai maža, kartais priešais TV ekraną įsitaisydavau ją žindyti, tačiau mielai televizorių pakeisdavau knyga.
Kad vaikams nereikia per daug žiūrėti televizijos, žinojau seniai, kažkada apie tai buvau rašiusi straipsnį, kalbėjusi su psichologais. Tad dukrytei augant, pirmąjį jos filmuką, kaip ir pirmąjį saldainį, vis stengiausi atidėlioti. Juk kol nežino – nereikia. Todėl tikrai nesuprantu, kodėl tąsyk nieko nesakiau, kai vieną savaitgalio rytą vyras nusprendė supažindinti mūsų pirmagimę su televizoriumi. Kaip tik rodė filmukus patiems mažiausiems. Barborai tada buvo metukai ir gal 4–5 mėnesiai.
Ne, tikrai nesakau, kad tai buvo tragedija ir tikrai nekaltinu dėl to savo vyro. Mane žavi tai, kaip tėčiai trokšta vaikeliui parodyti visokių gerų dalykų – duoti palaižyti šokolado ar ledų (kai mama nemato), vedasi į atrakcionus, moko važinėti dviračiu. Mamos duoda daug savęs – jos yra gyvybiškai susijusios su savo vaikais per įsčias, kuriose išnešioja, per pieno pilnas krūtis. Tuo tarpu tėčiai tampa vaikams išorinio pasaulio gidais. Mama, ramindama vaikelį, dažniausiai glaudžia jį prie krūtinės. Tėčiai rodo paukščiukus pro langą. Dėl šių skirtumų vaikiukai gauna kur kas daugiau ir įvairesnio dėmesio bei meilės.
Taigi tąsyk tėtis džiugiai ir ypatingai pasisodino vyresnėlę priešais TV ekraną, kartu žiūrėjo filmuką, aiškino, kas vyksta, klausinėjo, ar patinka. Aišku, kad jai patiko! Bet mes, žinoma, nesitikėjome, kad nuo to laiko televizorius taps ne tik malonia ir ramia valandėle šeštadienio rytais, bet ir kasdienių ašarų, barnių ir nevilties objektu. Juk mažoji Barborytė iškart suprato, kad ta dėžė ne šiaip sau stovi kambaryje, o rodo linksmus judančius paveikslėlius.
Natūralu, kad kai vaiko amžiui būdingas „noriu dabar ir iškart“, jis nepajėgia suprasti jokių „reikia palaukti“ arba „dabar filmukų nerodo“. Reikia pripažinti, kad ir mes, visai jauni ir žali tėveliai, nežinojome, kaip ramiai, be pykčių nubrėžti ribas. Mus glumino, kad net ir „mylinčios ribos“ sukelia didelę mažylės jausmų audrą, su kuria, švelniai tariant, nėra lengva susidoroti. Tad nuolat blaškėmės tarp nenoro virkdyti dukrytės ir nenoro, kad ji per ilgai žiūrėtų televizorių. Jausdama mūsų netvirtumą, ji kas rytą reikalavo „zi-zia“ (jos kalba – televizijos). Tai būdavo vien tik principo reikalas, nes neretai pasitaikydavo, kad jį įjungus, dukrytė paprasčiausiai užsiimdavo savo reikalais ir jo nė nežiūrėdavo, bet audringai sureaguodavo, jei kas bandydavo jį išjungti.
Kaip mes atpratome nuo televizoriaus
Vasaros pabaigoje susilaukėme Mortos. Taip prasidėjo mano „didysis pametinukių maratonas“. Kai ant rankų – dviejų savaičių kūdikis, po namus bėginėja pusantrų metų išdykėlė, o vyras nuo ankstaus ryto iki vėlyvo vakaro – darbe, nekeldavau savo dienai jokių užduočių ar reikalavimų, nebent vienintelį – kaip nors IŠGYVENTI.
Privalumas – kuo pozityviau, kuo mažiau konfliktų. Tai nereiškia, kad puoliau nuolaidžiauti vaikų įgeidžiams, bet ir kartelės nebekėliau jokios.
Rytais įsijungdavome serialą „Namelis prerijose“, kurį pati dar prisimenu iš savo vaikystės. Vakare išžiūrėdavome visokius komisarus reksus, iš bėdos net žymusis „Teksaso reindžeris“ tikdavo. Nuo ryto iki vakaro zujant su mažylėmis, televizorius tam tikra prasme atstovaudavo tam tikrą suaugusiųjų gyvenimo dalį, kurios man kartais trūkdavo. O žiemą, kai būdavo sunku išsikrapštyti į lauką, tai tapdavo visai neblogu laiko žudiku.
O štai kai mažylės paaugo, ir atėjo pavasaris, supratau, kad televizorius ima rimtai trukdyti mūsų grafikui – jeigu ryte įsijungiame kad ir mielą serialą, gerokai susivėliname išeiti į lauką, tada vėluojame grįžti pokaičio, o ir vakare kur kas labiau norėtųsi pasidžiaugti bundančia gamta ir susodinus savo gražuoles į dvivietį vežimą pasivaikščioti paupiu nei kiurksoti prie ekrano.
Tad šįkart nusprendžiau būti tvirta. Atsikėlus – pusryčiai, greita namų ruoša, audringas ašarų lietutis, kad nebus „zi-zia“, kurį tuoj pat numalšiname ištrūkdamos į saulėtą ir pradedantį žaliuoti kiemą.
Kasdien ašarėlių buvo vis mažiau. O po geros savaitės pastebėjau, kad įprotis rytais žiūrėti TV visai dingo. Liko tik vakarinis filmukų ritualas, griežtai reglamentuotas ir apibrėžtas, iš anksto susitarus, kiek ir ko žiūrėsime bei su nenuginčijamu, jokių ašarų nepaveikiamu mamos verdiktu „šitas bus paskutinis“.
Pati buvau nustebusi, kad vaikai taip greitai mokosi, taip lanksčiai keičia savo įpročius ir kad tik mes, suaugusieji, bijodami laikinų ašarų ir zirzimo, vengiame kažką keisti, net jei tai naudinga visai šeimai.
Turbūt keista ir juokinga, bet būtent ši televizoriaus istorija mane išmokė ir kitose situacijose būti „meiliai griežta“, t.y. be pykčio sakyti vaikui „ne“ ir tvirtai laikytis. Be to, pastebėjau, kad tik tokios ramios, bet tvirtos ribos nuramina ir mažylių aistras – jie jaučiasi saugesni, kai žino, kiek, ko ir kada galima, nors ir nevengia patikrinti, ar ta „apsauginė tvorelė“ vis dar tvirta.
Kodėl mes gyvename be televizoriaus?
Sugedus vaizdo grotuvui, filmukus ėmėme žiūrėti kompiuteryje, o vargšas televizorius vienišas rinko dulkes kampe, kantriai laukdamas nebent „Čempionų lygos“ finalo. Todėl vieną dieną nusprendėme geriau surasti jam kitą šeimininką ir nuvežėme mano mamai. Štai jau daugiau kaip dvejus metus ne tik kad nežiūrime televizijos, bet neturime ir paties televizoriaus.
Žinių klausomės per radiją, jei reikia – peržiūrime TV naujienas internetu, kaip ir kai kurias laidas, jei tik norisi. Bet taip nutinka nebent tada, kai kurioje nors iš jų dalyvauja pažįstami arba kalbama aktualia tema.
Tėtis futbolą irgi žiūri „online“ arba tiesiog seka rungtynių rezultatus tam skirtuose puslapiuose. Jeigu varžybos tikrai svarbios ir įdomios, tai tampa puikia proga susitikti su draugais.
Dukrytės puikiausiai pasitenkina filmukais iš kompiuterio, beje, mūsų prioritetas – pačių nusipirktos vaizdo plokštelės: tiesiog kaupiame mėgstamų filmukų kolekciją, juk vaikams taip patinka tą pačią istoriją žiūrėti ir žiūrėti dešimtis kartų – jiems niekada nepabosta.
Man patinka, kad kurdami savo dukrų „videoteką“ mes tiksliai žinome, kokius filmukus jos žiūri. Be to, juos galima pasiimti į kelionę, galima žiūrėti patogiu laiku.
Kartais, kaip jau sakiau, susimąstau – kaip lengva būtų jas patupdyti prie TV ekrano, kad pati galėčiau prisėsti prie kompiuterio. Bet puikiai žinau ir tai, kad tada greitai kiltų pagunda tuo piktnaudžiauti ir įkalinti vaikus netikrame pasaulyje, kol mama nudirbs savo nesibaigiančius darbus. Laimei, mažylių instinktas viską patiems pažinti bei reikalauti nuoširdaus, tikro ir absoliutaus suaugusiųjų dėmesio – tiesiog nesunaikinamas. Nesinori jo gadinti. Geriau jau atidėsiu savo darbus, kai matysiu, jog joms nuobodu ir tuos „du sakinius“ parašysiu jas užmigdžiusi. O visus rimtus reikalus tvarkysiu, kai jos linksmai leis laiką savo „mokyklėlėje“ (taip jos vadina darželį).
Beje, visą pavasarį, kol medžiai dar nebuvo sužaliavę, pro savo daugiabučio langą stebėdavome medžiais liuoksintį voveriuką. Po kelių savaičių jis susirado draugę, tad liuoksėdavo jau dviese. Kas rytą pusryčiaudami matydavome, kaip mūsų voveriukai tiesiog skraido nuo šakelės ant šakelės, kol pasiekia savo „pusryčių maumedį“. „Mes dabar žiūrime savo televizorių, stebim voveriukus pro langą“, – girdavosi mergaitės, paskambinusios močiutei. Kas gali būti geriau?
Asta Buitkutė
„Mamos žurnalas“
