
Tęsiame redakcijos projektą GYVENIMAS BE…
Jauna, dvi dukreles auginanti vilniečių šeima pasakoja, kaip jiems sekasi gyventi be… (televizoriaus, sauskelnių, kosmetikos priemonių ir pan.)
Apie projektą
Esu Asta, su vyru Vakariu auginame dvi dukrytes – ketverių metų Barborą ir dvejų su puse metų Mortą. Gyvename nuomojamame bute Vilniuje. Mūsų dukros auga be vienkartinių sauskelnių, be čiulptukų ir buteliukų. Mūsų namuose nerasite tradicinės buitinės chemijos, sintetinės kosmetikos. Stengiamės valgyti paprastą maistą, kuris kiek įmanoma natūralesnis. Rūšiuojame šiukšles. Taupome vandenį ir elektrą. Be tikslo neperkam. Be reikalo neišmetam. Neturim televizoriaus. Neperkam žaislų.
Kodėl taip darome? Nes norisi gyventi sveikiau, pigiau, paprasčiau. Be to, tai nedidelis iššūkis sau ir kitiems, o labiausiai – savo įpročiams ir rutinai. Nuo šiol kas mėnesį jums pasakosiu istorijas, kaip man seksi „Gyventi be…“. Be kai kurių dalykų aš ir mano šeima gyvename jau seniai, todėl mielai pasidalinsiu savo atradimais ar nesėkmėm. Taip pat bandysiu ieškoti naujų iššūkių: visus eksperimentus išbandysiu savo kailiu, o vėliau – aprašysiu.
Kam mums šampūnas
Prieš kelias savaites viename iš prekybos centrų nusipirkau šampūno. Be jokių kenksmingų priedų ar konservantų. Ekologiškas sertifikuotas. Suderintas pH ir hipoalerginis. Nebandytas su gyvūnais ir tinkantis net veganams. Jame daugybė puikių ekologiškų žolelių ekstraktų ir maitinamųjų aliejų.
Švelnaus, natūralaus kvapo. Skalsus ir tirštas. O ir kaina prieinama, ypač kai pasitaikė proga įsigyti, pritaikius nemažą nuolaidą. Žodžiu, idealus šampūnas visai šeimai.
Bet sykį-kitą išsitrinkusi juo galvą supratau, kad tai nėra tas tobulas šampūnas, kokio tikėjausi.
Ar aš ieškau kažko ypatingo? Ne, visai priešingai – ieškau ko nors paprasto. Nuo ko plaukai nepasidaro nenatūraliai purūs. Nuo ko jie nei per greitai susiriebaluotų, nei per ilgai liktų sausi. Ko nors, nuo ko mano plaukai nei išsitiesintų, nei imtų garbanotis. Kad nepasikeistų jų spalva, neatsirastų daugiau blizgesio, netaptų lengviau šukuojami. Kad tai nestabdytų jų slinkimo ir nepuoselėtų „nuo šaknų iki galiukų“. Norisi, kad šampūnas apskritai nieko nežadėtų, tiesiog išplautų mano plaukus tada, kai man reikia, bet leistų jiems būti tokiems, kurie jie yra – natūralūs.
Per daugelį paieškos metų puikiai žinau, kad tas paprastumas, kurio ieškau, yra labai daug. Vieną šampūną nuolat keičia kitas, vieni užsibūna ilgėliau, kiti niekada negrįžta į mano vonios lentyną. Tad po paskutiniojo lyg ir sėkmingo, bet tikrai nedžiuginančio pirkinio prisiminiau visus bandytus ir nebandytus būdus, kaip išsitrinkti galvą be šampūno, ir jau kelias savaites sėkmingai gyvenu be jo.
Nepakeičiamų nėra
Ilgą laiką buvau įsitikinusi, kad galima išsiversti be daugelio dalykų, išskyrus šampūną. Jis visada būdavo būtiniausių pirkinių sąraše. Buvau tikra, kad gražūs plaukai – daug pastangų, laiko ir pinigų kainuojantis malonumas.
Todėl galite įsivaizduoti, kaip įsižeisdavome, kai močiutė mus su sese pašiepdavo, stebėdama, kiek visko krauname ant plaukų: „Na štai, ką tik švariai išsiprausėte, o ir vėl plaukus ištepate“.
Sykį viešėdama užsienyje sutikau jauną „pankuojančią“ serbę, kuri mano močiutės žodžius buvo įkūnijusi tam tikru savitu būdu. „Anksčiau ir aš plaudavau plaukus šampūnu, kondicionieriumi, o paskui formuodavau juos įvairiausiomis priemonėmis, kol vieną dieną supratau, kad nieko daryti nereikia“, – kalbėdavo ji kedendama savo pačios rankomis iškarpytus plaukus, kurie madingai raitėsi kiekvienas vis į kitą pusę. Jiems formuoti ji nenaudodavo nei lako, nei putų, nei vaško, nei žėlės. Ir plaudavo juos be šampūno – tiesiog vandeniu.
Ką gi, toks požiūris galbūt tinka ne visoms šukuosenoms ir ne kiekvieno žmogaus gyvenimo būdui. Bet šampūnas – tikrai nėra nepakeičiamas. Pabandom?
1 bandymas: MUILAS
Vaikystėje girdėdavau, esą labai sveika trinkti galvą senuoju ūkišku muilu, tik kažkodėl niekas, kiek man žinoma, nenorėdavo išbandyti to praktiškai. Dabar pati namuose gaminu muilą. Jau daugiau kaip ketverius metus, suradusi laiko, maišau vis naują stebuklingą receptą – su odą maitinančiais aliejais ir sviestais, su medumi ir įvairiomis žolelėmis, su moliu ar prieskoniais, ir būtinai – su kvapniausiais eteriniais aliejais. Visi jie labai malonūs odai, todėl drąsiai išbandau juos ir plaukams. Tačiau muilas, kaip ir šampūnas, turi tikti būtent tam žmogui ir jo plaukams. Tai priklauso ir nuo paties muilo savybių, ir nuo odos tipo, nuo vandens kietumo ir net – nuo šukuosenos. Štai kai kurios pažįstamos trenka galvą mano virtu muilu ir baigia pamiršti šampūną. Tuo tarpu aš pati to tobulo muilo, kurį galėčiau naudoti kaskart – dar nesukūriau. Ir ne dėl to, kad plaukai nuo muilo taptų sausi ar pasišiaušę. Priešingai – kadangi kurdama receptus daugiausia galvoju apie kūno ar veido odą, muilas būna toks maitinantis, kad plaukams jis paprasčiausiai per riebus, jie atrodo apsunkę, greitai susiriebaluoja. Tik neseniai pradėjau domėtis, kaip kuriami tikri šampūniniai muilai. Pasirodo, jų sudėtis kiek kitokia, reikia net specialių sudėtinių dalių. Kol to tikro muilo-šampūno nesukūriau, mėgstu kaimo pirtyje, kur vanduo gerokai minkštesnis, palepinti plaukus savo pačios virtu muilu su pelargonijų ar šalavijų eteriniais aliejais, ypač jei po to dar praskalauju galvą beržų lapų nuoviru ar kita žolelių arbata. Tačiau mieste jį naudoju retokai.
2 bandymas: ALIEJUS PLAUKAMS
Gaila, kad jo dabar neturiu, nes tai – puikus šampūno pakaitalas. Beje, tai ne tas pats aliejus, kuris naudojamas kaip plaukų kaukė ar vietoje kondicionieriaus. Tai – specialus plaunamasis aliejus. Susidūręs su vandeniu, jis virsta baltu pieneliu ir tampa labai lengvai nuskalaujamas.
Jis išplauna, bet nesausina, nebereikia jokių kondicionierių ar balzamų. Plaukai neatrodo nei riebaluoti, nei per sausi.
Deja, kaip pačiai pasigaminti tokio aliejaus, nežinau. Esu bandžiusi tik pirktą parduotuvėje. Tikrai mielai naudočiau jį vietoje šampūno, bet sustabdo nemaža jo kaina. O juk man norisi ne tik įrodyti, kad galima gyventi be šampūno, bet pabandyti pakeisti jį ir kuo paprastesnėmis bei pigesnėmis priemonėmis. Tad bandome toliau.
3 bandymas: GASULO MOLIS
Paprasčiausias gasulo (ghassoul – Maroko molis iš Atlaso kalnų, arabiškai ghassala – „prausti“) molio šampūnas – tai tiesiog vandens ir molio košelė. Užtepi, palaikai, nuskalauji. Aš išbandžiau su keliais lašais šalavijų eterinio aliejaus (jis vienas tų, kurie stiprina plaukus). Rezultatas – labai geras. Plaukai lieka švarūs, bet neišsausėję, minkšti, lengvi. Puikiai atrodo tiek džiovinti natūraliai, tiek ir plaukų džiovintuvu. Kitą dieną atrodo vis dar neblogai, taigi galima atidėti kitą plovimą. Trūkumas – prireikia laiko, kol atrandi tinkamą konsistenciją, nes per kietą košelę bus sunku paskirstyti, per skystą sunku suvaldyti, ji greitai nuteka. Reiktų atrasti, kokiame inde patogiausia molį maišyti ir naudoti. Pasigaminti verta tik nedidelį kiekį, nes molis greitai vėl džiūsta, prikepdamas prie indelio kraštų.
Variacijos: gasulo molio košelę dar galima praturtinti medumi, žolelių arbatomis, muilo riešutų nuoviru ar kitais priedais. Laisvė eksperimentams ir fantazijai!
4 bandymas: KITI MOLIAI
Kitam galvos trinkimui gasulo molio buvo likęs tik arbatinis šaukštelis, tad sumaišiau jį su raudonuoju moliu, praskiedžiau vandeniu ir įsilašinau truputį rozmarinų bei citrinų aliejų. Raudono molio spalva tokia intensyvi, kad buvo baugu, ar nenusidažys plaukai, tad norėjosi kruopščiai nuskalauti galvą. Kaip ir dušo kabinos sieneles ir viską aplinkui. Mat skystoka molio košė labai jau taškėsi, kraupiai raudonai nuspalvindama viską aplinkui. Laimei, molis yra tik molis, ir nesunkiai nusiplauna. Užtat supratau, kodėl būtent gasulas yra garbinamas kaip puiki priemonė plaukams. Raudonasis molis, palyginus su juo, atrodė toks stambus, tarsi tai būtų grūstos raudonos plytos. Išplauti plaukai nebuvo tokie pat lengvučiai ir švarūs. Todėl jau kitą dieną vėl norėjosi trinkti galvą.
Daviau moliui dar vieną šansą ir susimaišiau žaliojo molio košelę. Palyginus su raudonuoju, žaliasis molis pasirodė labai švelnus ir smulkus. Bet akivaizdu, kad per švelnus. Mano plaukų jis visai neišplovė, jie atrodė riebaluoti ir sunkūs, o šukuosena – sugadinta.
5 bandymas: KIAUŠINIS
Kiaušinį ne kartą esu naudojusi pirtyje – ir kaip kaukę plaukams, ir vietoje šampūno. Nusprendžiau dar kartą išbandyti jo savybes prausdamasi mieste. Po paskutinės nelabai sėkmingos procedūros su žaliuoju moliu akys taip ir krypo į šampūno buteliuką. Svarsčiau, gal pirma išsiplauti galvą muilu, o kiaušinį panaudoti tik kaip minkštinamąją kaukę. Et, bet ko nepadarysi dėl eksperimento. Plaku kiaušinį ir pilu jį tiesiai ant sudrėkintų, bet neplautų plaukų. Gerai įtrinu, pamasažuoju. Atrodo, kad kiaušinis visas susigėrė į plaukus. Sunku pasakyti, ar jo užteko visai galvai. Tačiau išskalavus ir išsidžiovinus, rezultatas – pritrenkiantis. Plaukai lengvi, purūs, o svarbiausia – švarūs. Jaučiu, kad atsigavo ir galvos oda, jokio niežulio ar perštėjimo. Kitą dieną plaukai atrodo vis dar puikiai, net šukuosena labai gerai išsilaikiusi.
Hmmm, beveik tobulas variantas? Bet ar ne per brangus? Ypač jei perki kaimiškus kiaušinius. Visiškai netinka vegetarams ir veganams. Sunkoka suvaldyti plakto kiaušinio masę, kad ji visa pakliūtų ant galvos. Išsiplovus per karštu vandeniu, plaukuose gali likti vienas kitas „išviręs“ kiaušinio baltymo siūlelis. Vis dėlto, privalumai nusveria, dedu didelį pliusą ir pažadu sau šią procedūrą pakartoti bent kas 10 dienų.
6 bandymas: SAUSASIS ŠAMPŪNAS
Kai internete užtikau keletą naminių receptų, kaip sausai išsivalyti plaukus, nė vienas jų man nesukėlė pasitikėjimo. Tad leidžiuosi į avantiūrą vien tik dėl sportinio intereso. Receptų daugybė – su įvairiausiais miltais, žolių milteliais, soda, druska, krakmolu, moliu. Kadangi nė vienam receptui neturiu visų reikiamų sudedamųjų dalių, sumiksuoju savą versiją iš kukurūzų miltų ir druskos. Kaip mokėdama virš praustuvės beriu mišinį į galvą. Užvynioju sausą rankšluostį ir palaikau apie pusvalandį. „Patrinkite rankšluosčiu ir pašalinkite“, – rašoma straipsnyje apie tai, kaip pasigaminti ir naudoti sausąjį šampūną namuose. Tačiau lengviau pasakyti, nei padaryti. Vos pakedenus plaukus, miltų ir druskos mišinys pažyra visur, tik ne į praustuvę, virš kurios laikau galvą. Bandau purtytis kaip šuo, įkišusi galvą į dušo kabiną. Šukuoju šepečiu ir mažomis tankiomis šukomis. Kiek laiko tai turi užtrukti? Kaip žinoti, kad jau baigei procedūrą? To recepto autoriai nenurodė. Mano plaukai nebuvo labai smarkiai riebaluoti, bet jau buvo atėjęs laikas juos trinkti. Po procedūros nepasakyčiau, kad jų vaizdas pasikeitė. Užtat likusią eksperimentinės dienos dalį jaučiausi taip, lyg grįžusi iš pajūrio – tarsi smėlį vis valiau iš galvos savo sausąjį šampūną. Gali būti, kad toks šampūnas turi prasmės, jei plaukai ilgi ir greitai susiriebaluojantys.
Bet kuriuo atveju, akivaizdu, kad tam reikia ir įgūdžių, ir laiko, kol atrastum savo mėgstamą receptą.
7 bandymas: MUILO RIEŠUTŲ ŠAMPŪNAS
Trinkti galvą muilo riešutų nuoviru? Tuo pačiu, kurį naudoju langams blizginti? Prisipažinsiu, reikėjo laiko, kad prisijaukinčiau šią mintį. Bet dabar tai mano mėgstamiausias ir dažniausiai naudojamas variantas. Tiesa, tai nėra tikras pakaitalas, kadangi į nuovirą pilu ir šiek tiek pirkto šampūno. Kam reikia tokio skiedinio? Kuo jis pranašesnis? Pirmiausia, tokiu skiestu šampūnu išsiplovus galvą, bent man, tikrai nebereikia kondicionieriaus. Plaukai lieka minkšti, purūs, švarūs, neapsunkę, nesielektrina, nesausėja. Į mišinį lašinu savo mėgstamų eterinių aliejų – tai puikus būdas juos įtrinti į plaukus. Toks šampūnas mažai putoja, yra gana skystas (dėl to nuovirą patartina virti kuo tirštesnį, su nedaug vandens), prie jo reikia priprasti, užtat poveikis ir rezultatas mane kaskart pavergia savo paprastumu.
Tad kuo dažniau jį naudoju, tuo mažiau norisi grįžti prie tikro tiršto šampūno.
Lengvų plaukų, sveikų garbanų!
Asta Buitkutė
„Mamos žurnalas“