Visų pamėgtame projekte „X faktorius“ dalyvavo ir dviejų vaikučių – 3,5 metų Upės ir 1,5 metų Prano – mama Monika Juškevičiūtė. Kaip iš motinystės atostogų nerti į vieną didžiausių gyvenimo nuotykių ir dalyvauti šitiek jėgų ir laiko reikalaujančiame televizijos projekte?
Apie tai, kas iš tiesų gyvenime svarbu, kalbamės su Monika.
Ar šeima pritarė, kai nusprendėte užpildyti „X faktoriaus“ dalyvio anketą?
Monika. Tiesą sakant, kai pildžiau anketą pavasarį, tai atrodė kaip linksmas žaidimas. O paskui jau buvo burtas mestas, ir neliko nieko kito, kaip eiti iki galo patiriant viską, ką šis nuotykis duoda.
Daug laiko praleidau namuose su vaikais. Mano nepertraukiamos motinystės atostogos tęsiasi jau ketvirtus metus, nes augindama dukrą, pradėjau lauktis antrojo. Kadangi mėgstu prieraišiąją tėvystę, tas buvimas namuose užpildė visą mano gyvenimą, muzikai ar kitokioms veikloms neliko laiko. Jaučiau ir pilnatvę, bet ir nuovargį. Norėjosi bent kelioms valandoms kažkur ištrūkti.
Kadangi gyvename užmiestyje, toliau nuo močiučių, vaikų priežiūrą teko dalintis su vyru. Karolis dailininkas, jo darbo grafikas lankstus, kai man reikia išvažiuoti, vaikais pasirūpina jis. Šiemet susiradome dienos centrą „Vėjo vėjo“, kur galima vaikus palikti kelioms valandoms, tik reikia susitarti iš anksto. Mums tokia laisva forma labai tinka.
Kur dirbote iki tapdama mama?
Monika. Esu baigusi anglų filologiją ir 3 metus dirbau mokykloje anglų kalbos mokytoja. Bet aš visą laiką labiau linkau prie muzikos ir turėjau prieš tai visokių muzikinių veiklų, kurios, deja, užsidarė sukūrus šeimą. Su vyru perėjome prie muzikos klausymo…
Kaip dažnai jūsų namuose skamba muzika?
Monika. Vaikams dainuoju lopšines. Aš nemoku groti jokiu instrumentu, nors mama yra pianistė. Kai buvau visai maža, lankiau pianino pamokas, o paskui mano mokytoja išėjo motinystės atostogų, mokymą parėmė mama. Ji „nurašė“ mane kaip negabią ir pasiūlė lankyti šokius, taigi neturiu jokio supratimo apie muzikinį raštą. Vėliau, jau užaugusi, truputį lankiau pamokas pas dainavimo mokytoją, bet šiais laikais youtube visagalis, ten yra daugybė informacijos, kaip valdyti balsą.
Dainavimas – kaip sportas, jei žinai, kuriuos raumenis judinti, viskas sekasi gerai. Dabar mano asmeninis treneris šitame „sporte“ yra Saulius Prūsaitis. Jis nuostabus mokytojas.
Mes auginame savo vaikus truputį platesnėje bendruomenėje, ne vien namuose. Turime labai daug draugų, kurie leidžia laiką gamtoje ir tipiuose (indėniškose palapinėse). Tipiuose vyksta būgnų ratai, mes keliaujame į gongų maudynes, muzikos festivalius. O namuose vaikų žaislų krepšyje turime daug tamburinų, barškučių, metalofonų, nuvažiavę pas močiutę, vaikai mėgsta pažaisti pianinu.
Esate šeima, kuri daug laiko leidžia gamtoje. Kuris kurį tuo uždegėte?
Monika. Pradininkas ir skautas – vyras. Jo močiutė sportiška ir tikra buvimo gamtoje entuziastė, gal iš jos atėjo ta meilė gamtai? Bet, manau, žmogus, kuris daug keliauja po pasaulį (o Karolis tikrai daug keliavęs), ilgainiui pradeda vertinti tikrus dalykus. Gamta yra vienintelė vieta, kur mes galime natūraliai būti, nes esame gamtos dalis.
Pavyzdžiui, man mišką Karolis parodė iš naujo, nes tėvų šeimoje miškas buvo suprantamas tik kaip verslo reikalai – uogų, grybų rinkimas. Kol neprirenki puslitriuko uogų, tol nevalgai sumuštinio arba nevažiuoji namo. Karolis parodė, kad miške galima tiesiog vaikščioti, o jei nenori, gali niekur neiti, tik atsisėsti ir žiūrėti, kas vyksta aplinkui. Galima plaukti baidarėmis, bet jei nenori, gali neplaukti arba plaukdamas sustoti tiek kartų, kiek nori širdis. Kuo daugiau miške praleidi laiko, tuo labiau jis tau atsivėrinėja, parodo visokių stebuklų – gyvatėlę, užaugusią pelkę ar pasislėpusį ežerą. Miškas yra tarsi atskira valstybė.
Tipių ratas – kas tai per kompanija?
Monika. Labai sunku apibrėžti, iki šiol pabusk.lt bendruomenė niekaip savęs neįvardina – ar tai asociacija, ar tiesiog bendraminčių būrys, kuris kartu kuria namus gamtoje. Jeigu važiuojame į festivalį, paprastai vykstame visa savaite anksčiau, negu numatytas renginys, statome krosnį, kurioje būtų galima kepti duoną, iš plutelių darome girą, maistą gaminame su šaltinio vandeniu ir ant ugnies. Visas maistas gimsta iš to, kas yra aplinkui. Pasistatome tipius, kuriuose vyksta ceremonijos, – nuo tabako iki arbatos gėrimo. Tipiai gali būti iki 9 metrų skersmens, juose telpa labai daug žmonių, viduryje dega ugnis. Ir ta bendrystė per ugnį, per būgnų muziką neįtikėtinai glaudi. Tokie pasisėdėjimai vyksta be alkoholio, viena iš esminių sąlygų – tik per švarią energiją ir gyvą maistą gali įvykti stebuklas.
Tikriausiai žavitės ir lauko darželiais, žaliosiomis mokyklomis?
Monika. Buvome gavę valstybinį darželį jau šiais metais, bet nukeliavome rugsėjo pirmąją ir nebegrįžome. Supratome, kad tiek daug laiko ir jėgų skyrėme tam, jog vaikams parodytume laisvesnį gyvenimą, jog nenorime visa tai nubraukti.
Standartiniame darželyje per mažai būnama lauke. Gyvenant gamtoje, kiekvienas veiksmas turi savo atoveiksmį, jei susiduri nesėkmėmis, niekas nebaudžia. Nusprendėme, kai reikės keliauti į darželį, galbūt geriau rinksimės privatų, brangų, bet, turintį panašią filosofiją, kokia priimtina ir mums.
Praėjusiais metais keliavome dviračiais po Kuršių Neringą, Smiltynėje pamatėme pastatytą panašią palapinę į tipius.
Pasirodė, kad ten įsikūręs lauko darželis. Man lauko darželiai patinka, nuolatinis buvimas lauke yra būtina sąlyga vaikui, kad jis neaugtų destruktyvus. Pati pastebiu, jei su vaikais visą dieną būname namie, jie ima viską versti, griauti, laužyti, o lauke energija pasiskirsto kitaip, ir miega po lauko ne valandą, o tris.
Žaliosios mokyklos moko būti žmogumi, o ne kažkokiu specialistu. Žaviuosi žaliąja mokykla, norėčiau kada nors tokioje mokykloje dirbti. Bet manau, kad būtų didesnė prasme likti tradicinėje mokykloje ir po truputį skleisti žalio gyvenimo idėjas.
Išeiti į kolektyvą, kuris visas kvėpuoja ta pačia idėja, yra paprasta ir lengva. O įprastoje mokykloje parodyti alternatyvą būtų labai prasminga. Bet dar turiu metus laiko spręsti, ką toliau veiksiu, nes esu vaiko auginimo atostogose.
Kas neramina, žiūrint į dabartinius vaikus?
Monika. Man atrodo, didžiausia grėsmė – susvetimėjimas tarp tėvų ir vaikų, o gal ir tarp žmonių bendrąja prasme. Nei kompiuteriniai žaidimai, nei televizorius žiūrėjimas taip nežlugdo asmenybės, kaip neturėjimas ryšio su kitais žmonėmis. Mes namuose nevengiame animacinių filmukų, bet žiūrime juos visi, daug kalbame, ką ten matome, net sukišę nosis į televizorių, būname kartu. Tas buvimas kartu visose situacijose yra nepaprastai sudėtingas darbas.
Vaikas yra sąmoningesnis negu mes. Per daugelį metų nutolstame nuo tų tikrųjų tiesų, kurias gražiai mato vaikas. Visi psichologai sako: pažadink vaiką savyje. Tas „vaikas“ ir yra pati žmogaus esencija.
Turite laisvą dieną. Ką smagaus kartu nuveikiate su šeima?
Monika. Mėgstame leistis į keliones. Nesvarbu, net jei viena laisva diena, galime važiuoti į Druskininkus pasimaudyti baseine ar aplankyti kokius draugus. Upei buvo 10 dienų, kai išvažiavome aplankyti Karolio močiutės į Kuršėnus. O su mėnesio Pranu keliavome su palapinėmis po Lietuvos ir Latvijos pajūrį. Mes labai propaguojame nešynę, tai pats mobiliausias vaikų nešiojimo būdas. Su 7 mėnesių Upe skridome į Gruziją – 75 litrų kuprinė ant mano pečių, tokia pat ant Karolio pečių, dar vaikas ant pilvo… Kuo mažesni vaikai, tuo lengviau su jais keliauti. Kūdikiui nieko nereikia, tik mamos artumo. Jam nesvarbu, Kinijoje ar Afrikoje.
Kol neturėjome vaikų, su Karoliu buvome išvykę į gyvenimo kelionę, kuri sustatė viską į savo vietas. Iki mums susitinkant, Karolis jau buvo apkeliavęs Indiją, Himalajus. Mano kelioninė patirtis buvo kuklesnė. Nusprendėme dviese keliauti į Prancūzijos Alpes, po to skridome susipažinti su Karolio tėvais Anglijoje, o dar vėliau jau aš viena tęsiau kelionę Santjago de Compastelos keliu iki Ispanijos. Taip išėjo, kad toje kelionėje išbuvau visas mokytojams skirtas vasaros atostogas –apie du mėnesius. Susidėliojo labai daug svarbių gyvenimo dalykų. Eidama piligrimų keliu po 30 kilometrų per dieną, prašiau Dievo, kad atsiųstų man kūdikį. Tuomet dar nežinojau, kad keliauju nebe viena, o su Upe pilvelyje. Tik grįžusi į Lietuvą sužinojau, kad laukiuosi.
Mes su Karoliu nekeliaujame „viskas įskaičiuota“ būdu. Suplanuotos kelionės atima labai daug žavesio. Praėjusią žiemą praleidome Tenerifėje, prabuvome beveik 5 mėnesius. Pranukui buvo pusė metų, jis ten išmoko sėdėti ir ropoti. Aš pirmą kartą žiemojau pietų šalyje, kur šilta, daug saulės, mažai rūpesčių, vien ką reiškia praleisti kombinezonų sezoną! Grįžome visai kitokie.
Kadangi nereikalaujame didelio komforto ir prabangos, galime keliauti po daugybę šalių ir jas pažinti.
Ar jūsų vaikai dažnai serga?
Monika. Šiais metais Upė susirgo pirmą kartą, būdama 3,5 metų – šioks toks laimėjimas! Gal dėl to, kad nesėdime prie 25 laipsnių temperatūros namuose, mėgstame vėsesnį orą ir grūdiname vaikus. Tikrai neaikčioju, jei vaikas kur paliko pirštinę ar rugsėjo vidury išėjo į balkoną.
Esate vegetarų šeima?
Monika. Karolis nevalgo mėsos jau 7 metus. Kai susipažinome, aš dar valgiau, nors ir nebuvau didelė mėsos mėgėja. Nusprendžiau, kad turiu priimti vieną ar kitą poziciją. Sunku, kai namuose žmonės maitinasi skirtingai, nes kepant mėsą sklinda kvapai. Nusprendžiau priimti iššūkį ir matau, kad man patinka tas lengvumas, kurį jaučiu maitindamasi vegetariškai.
Vaikams mėsos valgyti nedraudžiame, pavyzdžiui, jei važiuojame pas senelius, o jie išvirę ar iškepę vištytę, mes nesakome, kad nevalgytų. Jei Upė paprašytų mėsos, iškart nupirkčiau kulšį.
Žinoma, reikėjo išmokti gaminti vegetariškai skaniai.
Man maisto skonis labai svarbu, iš tiesų vegetariška ar veganiška virtuvė yra gana prėskos. Patinka indiški prieskoniai, bandau receptus kurti pati. Pavyzdžiui, balti miltai nesveiki, o grikių miltai nėra labai skanūs, tai vis ieškau, ką sugalvoti, kad būtų skanu ir sveika. Buvo atradimų: man labai patinka košės, skaniausia košė su avokadais ir kepintomis saulėgrąžomis.
Vaikai yra nuostabūs, jie apdoroto ar sumaišyto maisto nevalgo, geriau atskirai morką, avokadą ar bulvę. Pranas mėgsta mėsą, jis toks drūtas vyrukas, net troškinius valgo apsilaižydamas. O Upei patinka pienas ir medus, ji mėgsta košes.
O saldumynai?
Monika. Žinau, kad jei nupirksiu sausų pusryčių, tai jie labai gretai išgaruos, ir juos suvalgysim ir aš, ir Karolis. Bet tai vienas nesveikiausių dalykų, ką galima pasiūlyti šeimai. Nusprendžiau gaminti naminę granolą, sumaišyti avižas su kitais ingredientais, ji ne tokia saldi, kaip pirktinė, todėl namuose nyksta pamažu. Stengiuosi vietoj šokolado pirkti hematogeną ar riešutų sviestą, džiovintų vaisių.
Baltojoje Vokėje, kur mes gyvename, yra vienintelė parduotuvė, neturime problemos, kad prekybos centre galima gauti visko, tai apsipirkimas nėra sunkioji darbų dalis. Jei nueiname į parduotuvę su vaikais, pasiima po kinder siurprizą. Jei vieną kartą per mėnesį suvalgys, nieko neatsitiks. Stengiamės pirkti ūkininkų produktus – kaime turime savo kiaušinių tiekėją, kažkada pirkome ožkos pieno.
Apie ką pirmiausia svajojate, pasibaigus projektui?
Monika. Labai laukiu laiko, kada vėl atsiras šeštadieniai ir sekmadieniai, pasiilgau visų giminaičių ir draugų, kuriuos apleidau, dalyvaudama projekte. Sėsime į automobilį ir važiuosime jų visų aplankyti.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
