Galiu daugiau, nei tu manai – fotografės Laimos Druknerytės sukurtas stebuklas

Fotografė Laima Druknerytė

Fotografės Laimos Druknerytės nuotraukas žurnalo skaitytojai jau seniai įsidėmėjo. O mes vadiname Laimą „Lietuviškuoju šuterstoku (garsiausias fotobankas), nes fotografės archyvuose randame tokių emocingų kadrų tekstams iliustruoti, kurie verti parodų.

Vieną tokių parodų Laima neseniai surengė.

Atsibodo nuotraukos „ant suoliuko“

Fotografė Laima, kaip ir dauguma jos kolegų, daug metų fotografavo vestuves, rengė šeimų fotosesijas. „Bėgo metai ir supratau, kad labiausiai man patinka „atsarginės“ nuotraukos, skirtos neva ne spaudai. O tos nuotraukos, kuriose šeimos susėsdavo ant suoliuko (nes tokias nuotraukas paskui siųsdavo močiutei), būdavo pačios nuobodžiausios“, – pasakoja fotografė. Taip natūraliai atsirado naujas žanras – šeimos dokumentika. Laima ateina į šeimą ir tiesiog stebi jos gyvenimą, užfiksuodama įdomiausias akimirkas. Pasak Laimos, kai fotografas tik stebi gyvenimą, visi atsipalaiduoja ir būna savimi. Tada pavyksta geriausi kadrai.

Kitokių vaikų kasdienybė

Būtent tokio žanro (kasdienybės dokumentikos) idėja tiko Žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų asociacijos sumanymui – sukurti nuotraukų ciklą apie tai, kokie ypatingi iš šaunūs yra vaikučiai, turintys Dauno sindromą. Jų nereikia bijoti, nereikia varžytis ar vengti – tie vaikai nuostabūs, gyvi ir labai daug gali.

Laima ėmėsi iššūkio, per pusmetį aplankė 6 šeimas, ir štai rezultatas – nuotraukų paroda „Galiu daugiau, nei tu manai“.

Grožis yra žiūrinčiojo akyse

Laima Druknerytė pasakoja: „Asociacijos veiklos esmė nėra surinkti pinigų ir paremti šeimas, susilaukusias vaikučių su Dauno sindromu, o pasakoti visuomenei apie tokius vaikus. Nuotraukomis norėjome parodyti tokių vaikų kasdienybę. Norėjome dokumentikos, o ne sustatyti šeimas ir liepti šypsotis. Projekte ieškojome kiekvieno vaiko temos – kuo jis ypatingas.

Prisipažinsiu, nebuvo drąsu, bet kai pamačiau tų vaikų jaukumą, emocijas, buvau sužavėta. Vaikai mane vadino savo drauge, apsikabindavo. Susibičiuliavau su šeimomis. Šeima, susilaukusi tokio vaiko, tampa tvirtove. Kovoti už savo šeimą, savo vaiką yra didelis pasiaukojimas ir atsakomybė. Gal aš viską matau per rožinius akinius? Man tos šeimos buvo nuostabios.

Šeimos pasakojo, kiek daug jausmų apima susilaukus kitokio vaiko. Kyla pyktis ant Dievo, savęs, net ant vaiko. Visi prisipažino, kad pereina daug stadijų: pažinimo, susivokimo, susitaikymo“.

Parodos nuotraukos:

Parodoje visi šypsojosi

Į parodą dauguma ėjo nuogąstaudami: matyt, reikės gailėtis? Riedės ašaros? Ir kokie buvo nustebinti, kai pamatė nuotraukose ryškų, spalvingą, pozityvų gyvenimą. „Asociacijos vadovė Neringa Šalugienė labai pozityvus žmogus. Ji stengiasi tą pozityvą skleisti, ji užkrėtė ir mane. Bet labiausiai nuotraukų energetiką sukūrė patys vaikai.

Šiuo fotoprojektu stengėmės ištransliuoti žinutę, kad vaikai, turintys Dauno sindromą, yra tokie patys, kaip visi, – jie gali šokti, užsiimti gimnastika, plaukioti, jodinėti. Mums tik reikia jiems padėti“, – pasakoja fotografė.

Susiję straipsniai