Dienoraščius apie savo vaikus dažniausiai rašo mamos. Laiškus – taip pat.
Užtat akis nepraslydo pro knygą „Laiškai sūnui vegetarui“, kurią parašė tėtis.
Pokalbiui pakvietėme knygos autoriaus Dario Martinelli žmoną lietuvaitę.
Muzikologė Lina, gyvendama Suomijoje, pamilo mokslininką italą Dario ir dabar su juo augina sūnų Elmį (7 m.). Šeima grįžo gyventi į Lietuvą, Dario tapo semiotikos profesoriumi, parašė knygą, skirtą sūnui, ir dar daug daug visko nutiko. Tad malonaus skaitymo.
Lina, su Dario susipažinote Suomijoje. Ar Elmis ten ir gimė?
Sūnaus gyvenimas išties prasidėjo Suomijoje, nors jis pats to neprisimena. Laukiausi gyvendama Helsinkyje, ten praleidome ir pirmuosius dvejus Elmio gyvenimo metus. Tačiau man buvo svarbu grįžti gimdyti į Lietuvą. Vėliau tam tikri su sveikata susiję niuansai parodė, kad intuicija neapgavo, ir tasai mano „namų sienų“ pasirinkimas buvo teisingas. Tuometinių mūsų darbų pobūdis leisdavo gana dažnai mėnesiui ar porai atvykti į Lietuvą, Vilniuje turėjome kur apsistoti. Tad grįžome čia praleisti paskutiniųjų poros nėštumo mėnesių, o atgal į Helsinkį skridau rugpjūtį, jau su dviejų mėnesių kūdikiu ant rankų. Kai buvo mažas, jam šie du pasakojimai – apie gimimą Lietuvoje ir pirmuosius gyvenimo metus Suomijoje – susipynė.
ravažiuodamas pro Antakalnio ligoninę, kurioje išvydo pasaulį, jis vis sakydavo: „Čia mano Suomija“.
Visi bėga iš Lietuvos, o jūs sugrįžote. Kaip priviliojote vyrą į šią šaltą šalį?
Labai vilioti nė nereikėjo. Tuo metu (grįžome 2012-aisiais) į pabaigą ėjo mano doktorantūros studijos Helsinkio universitete, o Dario jau irgi norėjosi kažko stabilesnio nei nelabai reguliarus darbas dėstytoju Suomijoje ir savotiškas „laisvo mokslininko“ statusas, kai esi priklausomas nuo nuolatinių projektų paraiškų ir jų (ne)finansavimo. Aš Helsinkyje buvau praleidusi aštuonerius, jis – dvylika metų, ir buvo akivaizdu, kad, gimus vaikui, arba visiškai „nusėsime“ Suomijoje, arba reikia kelti sparnus ir įsitvirtinti terpėje, kurioje bent vienas mūsų jaustųsi visiškai savas.
Be to, norėjome, kad sūnus augtų trikalbėje (o ne keturkalbėje, kaip tai būtų nutikę, jei būtume likę Suomijoje) terpėje. Su vyru mes kalbamės angliškai, aš su Elmiu – lietuviškai, o Dario – itališkai, tad pamanėme, kad tiek kalbų vaikui kol kas pakaks…
Dar viena iš paskatų važiuoti gyventi į Lietuvą buvo noras suteikti vaikui ryškesnę tapatybę, nei tai būtų įmanoma gyvenant šalyje, kur visi trys esame užsieniečiai.
Elmis daugiau lietuviukas ar italiukas?
Kai nuvykstame pasisvečiuoti į Italiją, man be galo gera žiūrėti, kaip Elmis puikiai ten jaučiasi, kaip drąsiai bendrauja italų kalba. Pernai buvo itin ryški patirtis: Dario kelis mėnesius dirbo vizituojančiu profesoriumi Turino universitete ir šešioms savaitėms išsivežė kartu Elmį. Nuvykusi jų ten aplankyti, kone su grauduliu stebėjau, kaip svarbu vaikui buvo patirti ir tą savo tapatybės aspektą. Jis tas šešias savaites lankė itališką darželį, bendravo su italų vaikais, parsivežė begalę įspūdžių. Kita vertus, darželyje Elmis niekaip negalėdavo užmigti popietės miego, mat, anot jo, „auklėtojos čia per garsiai kalba“. Tad, matyt, tuo atžvilgiu jis jautėsi esąs labiau lietuvis, sunkiai susitaikantis su temperamentinga italų kalbėjimo maniera.
Kaip Dario sekėsi pritapti Lietuvoje nemokant kalbos?
Pritapti Lietuvoje, tiek metų pragyvenus Suomijoje, negalėjo būti labai sunku: čia ir šilčiau, ir visuomenė mažiau uždara, ir net kalba lengvesnė nei suomių. Grįžome žinodami, kur važiuojame: mane pakvietė dirbti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kurią prieš studijas Helsinkyje ir baigiau, o Dario tapo Kauno technologijos universiteto profesoriumi. Vėliau jis ėmė vadovauti ir į KTU iš Suomijos perkeltam Tarptautiniam semiotikos institutui, tad galima sakyti, kad integracija buvo gana sklandi. Nors dar ir dabar, kai nuvažiuojame aplankyti mano senelių, Dario juos kaskart nuramina, kad jam „iš tokios gražios šalies atvažiavusiam“ ir čia yra gana gražu ir gerai…
Italai dievina vaikus. Kaip su sūnumi bendrauja Dario?
Elmis pirmąsyk apsilankė Italijoje būdamas dvejų, ir turbūt labiausiai mus sužavėjo italų neapsimestinis dėmesys vaikams. Tarkime, jei nueini pavakarieniauti su mažu vaiku, tai po kiek laiko gali ir pamiršti, kad su juo atėjai (ypač jei vaikas – mėlynakis šviesiaplaukis). Padavėjai ar virėjai su didžiausiu malonumu vaikus kalbina, užima ir tikrai niekad neparodytų, kad mažylio keliamas triukšmas jiems trukdo. Maži vaikai ten su tėvais lieka viešumoje kad ir iki vidurnakčio (mūsų vaikų auginimo supratimas diktuotų, kad vaikas tokiu metu jau turėtų miegoti).
Pietiečių laisvė ir atvirumas reiškiant savo jausmus, juos nuolat išsakant, tapo neatsiejama mūsų bendravimo su Elmiu dalimi. Labai noriu tikėti, kad šiuo metu iš žaidžiančio vaiko lūpų nuolat atskriejantį „myliu“ girdėsiu ir jam augant.
Apie tėvo ir sūnaus ryšį galiu kalbėti tik pasiremdama savo šeimos modeliu. Nemanau, kad Dario yra tipiškas italas, ir jo ypač stiprus ir šiltas nuo pirmų gimimo valandų užsimezgęs ryšys su sūnumi galbūt yra net savotiškas jo pasipriešinimas kai kurioms itališkoms tradicijoms. Pavyzdžiui, italai fizinį artumą su vaiku visų pirma priskiria mamai, o tėvas laikomas kiek tolesne figūra. Aš esu iš tų mamų, kurios įmanydamos savo vaikui pagalvėles po kojomis klotų, bet su vyru nuo mažens sūnų palieku visiškai ramia širdimi: esu tikra, kad vaikas bus tinkamai pamaitintas, užimtas ir pamigdytas. Na, gal nebent aprengtas ne visuomet pagal mano apsaugos nuo vėjo ar šalčio standartą (juokiasi).
Dario knyga vadinasi „Laiškai sūnui vegetarui“. Jūsų šeima – visi vegetarai?
Turbūt tai netipiškiausia mūsų istorijos dalis: Dario vegetaras nuo 20 metų, aš nesu vegetarė, o sūnų auginame vegetaru nuo gimimo. Beje, šį sprendimą priėmėme abu. Mūsų namuose mėsos galima rasti tik ypač retais atvejais, bet galiu patikinti, kad net ir mėsėdžiai gali labai nesunkiai ištisomis savaitėmis (tarkime, jei man atostogos ir visuomet valgome kartu su šeima) išgyventi be mėsos.
Oficialusis šeimos virėjas yra Dario: jo įgūdžiai šioje srityje kur kas lenkia manuosius, tad tuo, kaip esame maitinami, tikrai negaliu skųstis.
Pastaruoju metu sūnaus vegetarizmas vis labiau sąmoningėja. Jis ėmė mane pamažu spausti atsisakyti mėsos: kartkartėmis vis priekaištingai paklausia: „Na kada gi tu nustoti valgyti mėsą?“. Nežinau, ką jam atsakyti, nes vienintelis mano argumentas yra „aš taip įpratusi“, bet ir nepagrįstų pažadų tapti vegetare kol kas nedaliju. Tas „įpratusi“ vis dėlto gana stiprus…
Nors vidinė mano pačios paskata atsisakyti mėsos dar nėra tiek stipri, kad žengčiau tą žingsnį, viešojoje erdvėje visuomet labiau palaikau vegetarų ar veganų nei mėsėdžių argumentus.
Standartinių klausimų auginantiems vaiką-vegetarą – daug. Ką sakydavote pediatrei, kuri paklausdavo, kuo maitinate Elmį?
Kad auginsime vaiką be mėsos, žinojome jam dar negimus. Esu tikra – tai patvirtina ir Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijos – kad net ir veganinė suderinta mityba vaikui būtų tinkama. Mūsų pasirinktas mitybos variantas yra labai nuosaikus: Elmis nevalgo tik mėsos, tačiau bent kol kas jam duodame žuvies. Neabejoju, kad ilgainiui jis pats jos atsisakys, jau dabar ryškėja jo suvokimas, kad žuvis yra toks pat gyvūnas, ir kaip čia taip gali būti, kad gailime vienų, o valgome kitus. Paliekame tai jo pasirinkimui, kaip ir apskritai visą jo mitybą ateityje, kai pats galės tai spręsti.
Elmį žindžiau iki dvejų metų, tačiau nuo pusės metų, kaip įprasta, pradėjome maitinti papildomai ir savo planus išdėstėme suomei gydytojai. Ši paklausė, ar neketiname atsisakyti pieno produktų ir kiaušinių, – tokiu atveju, matyt, būtų patarusi, kokias alternatyvas rinktis. Tačiau išgirdusi, kad ne tik šių produktų, bet ir žuvies iš vaiko valgiaraščio neišbrauksime, tik tarstelėjo, kad tokiu atveju apskritai „nėra apie ką kalbėti“.
Dabartinė Elmio gydytoja irgi nėsyk nėra priekaištavusi dėl tokio pasirinkimo, gal tik kraujo tyrimus jam atlieka dažniau nei kitiems vaikams.
Ar pavyksta išlaikyti gerą hemoglobino lygį?
Kol kas jokių problemų nėra buvę. Beje, mano pačios hemoglobinas, pagal suaugusiųjų normas, yra mažesnis nei Elmio, taigi mėsos valgymas ar nevalgymas čia menkai kuo dėtas. Dar juokingiau, kad Dario, sykį (tuo metu jau bene dešimtį metų buvo vegetaras) išsityręs kraują, sužinojo, kad jo hemoglobino kiekis net per aukštas, ir gydytojas jam patarė valgyti mažiau mėsos.
Pastebiu tendenciją bet kokią sveikatos problemą, kad ir vaiko peršalimus, „nurašyti“ jo vegetarizmui. Savo vaikystėje sirgau kur kas daugiau nei Elmis, nors valgiau ir mėsą, ir, palyginti su mūsų dabartine mityba, gerokai ekologiškesnį maistą. Tačiau, kai suserga mėsėdis, jo sveikatos problemų ieškoma kituose veiksniuose, o štai vegetaro ligos atveju tarsi tampa „akivaizdu“, esą jis, vargšelis, nevalgydamas mėsos negauna kažkokių esminių medžiagų…
Jei nedavėte kūdikiui mėsos, kuo ją pakeitėte?
Mėsos valgymas savaime neužtikrina suderintos mitybos. Nelabai aišku, kodėl nuolat nėra moralizuojama tiems, kurie maitina savo vaikus dešrelėmis ar mėsainiais, užuot nukreipus strėles į pasirinkusius „radikalią“ mitybą be mėsos. Gruzdintos bulvytės irgi yra veganiškas patiekalas…
Žinoma, stengiamės įtraukti į Elmio racioną kuo daugiau lęšių, pupelių, avinžirnių, skatiname neatsisakyti nelabai jo mėgstamų grikių, pratiname prie bolivinių balandų ar kitų sveikesnių produktų. Ir, kaip bet kurie kiti tėvai, turime kovoti su didžiuliu noru valgyti saldumynus.
Kaip išsprendėte darželio mitybos problemą? Ten kažin ar kas bus girdėjęs apie bolivines balandas…
Elmio vegetarizmas buvo pagrindinė priežastis, kodėl nuo 2 metų leidome jį į privačius darželius. Jų jis pakeitė kelis, ir visuomet be problemų sutardavome, kad jam atskirai bus pagamintas patiekalas be mėsos. Viename darželyje net pasistengdavo pagaminti kažką, kas išvaizda primintų tai, ką valgo kiti draugai (kukuliai, troškinys ar pan.).
Kiek kebliau buvo jo priešmokyklinės klasės metais, kai Elmis lankė Vilniaus tarptautinę mokyklą, kurioje yra centralizuotas, visiems vaikams bendras maitinimas. Gal kiti tėvai tuo ir džiaugėsi, bet man kasdienis vaikų maitinimas mėsa atrodė perteklinis (juk ne paslaptis, kad ir namuose vakarienei daugelis jų gauna kažką mėsiško). Kartą per savaitę, o kartais dar rečiau, pietums būdavo patiekta žuvis, bet tądien pusryčiams būdavo dešrelės…
Tad visus metus turėjome patys gaminti sūnui pietus, kuriuos mokykloje virėjos jam pašildydavo. Tiesa, metams baigiantis, buvo jau beveik sutarta, kad galbūt mokykloje rasis ir vegetarinės pietų alternatyvos. Manau, kad tai būtų tikrai civilizuotas sprendimas, nes Elmis toli gražu nebuvo vienintelis mėsos nevalgantis vaikas.
Kaip elgiatės per vaiko draugų gimtadienius?
Vaikų gimtadieniai nėra sveikiausio maisto oazė (juokiasi). Tad bent jau pica „Margarita“, kurią Elmis valgo, paprastai ten būna. Stengiamės sūnui įdiegti suvokimą, kad būti kitokiu nėra blogai. Nei tai, kad jo tėvelis italas, o ne lietuvis, nei mėsos nevalgymas, nei, tarkime, akinukų nešiojimas, neturėtų versti jo jaustis nejaukiai tarp tų, kurie sudaro „daugumą“.
Vaikiškų patyčių pasitaikė tik kartą, kai du bendraklasiai ėmė juoktis iš Elmio valgomų veganinių dešrelių (tądien pusryčiams kiti vaikai valgė mėsiškas dešreles). Be abejo, jis buvo labai nuliūdęs. Tačiau gražioji istorijos pusė buvo ta, kad kiti du draugai kaipmat ėmėsi jį ginti.
Sunku taip maitintis? Rasti produktų, ruošti platų valgiarštį?
Ne paslaptis, kad pastaruoju metu vegetarinė ar veganinė mityba sparčiai plinta visame pasaulyje. Didžiulius pokyčius pastebėjome Suomijoje, kurioje apsilankėme prieš porą metų, ir apstulbome nuo veganinių produktų pasirinkimo: tokios gausos tuo metu, kai mes ten gyvenome, dar nė iš tolo nebuvo. Tokio skanaus „Alpro“ kompanijos sojų jogurto (išties vien dėl skonio ir nuostabios kreminės tekstūros jį rinkčiausi vietoje įprasto pieniško!), kokį teko ragauti Helsinkyje, čia neteko matyti. Ką jau kalbėti apie galybę įvairiausių skonių mėsos pakaitalų, kurių pas mus kol kas dar irgi nėra.
Reikalai gerėja ir Lietuvoje. Kai Dario pirmąsyk čia apsilankė prieš 12 metų, jo racionas buvo, kaip juokaujame, bulvės, varškė ir įvairios šių dviejų produktų variacijos. Dabar jis, net važiuodamas iš darbo namo, Kauno traukinių stotyje gali apsilankyti pamėgtoje veganinių patiekalų kavinėje ir kelionės metu smagiai sau kramsnoti tortiliją.
Knygos anotacijoje rašoma, kad ji nėra apie vegetarizmą. Papasakokite, kaip dar puoselėjate meilę gyvūnams. Auginate augintinį?
Knyga išties ne apie vegetarizmą, kuris yra tik vienas iš žmogaus santykio su kitais gyvūnais (mes juk taip pat gyvūnai!) aspektų. Šie laiškai sūnui – tai tarsi savotiškas moralinis gidas vaikui ir sau pačiam, paaiškinimas, kodėl priimti tam tikri sprendimai, ko galima iš gyvūnų pasimokyti, kaip galime su jais sugyventi, neprimesdami jiems savo tariamos viršenybės.
Viena iš tokios viršenybės rūšių, mūsų supratimu, yra ir augintinių laikymas. Nė kiek neabejojame, kad šunis, kates ar kanarėles auginantieji juos nuoširdžiai myli. Tačiau toji meilė – savininko meilė. Man kur kas priimtinesnis variantas būtų benamio kačiuko ar šuniuko iš prieglaudos priglobimas, nei specialus veislinių augintinių veisimas, jų rengimas parodoms ir panaši meilė gyvūnams.
Kita vertus, viena iš Dario idėjų yra tai, kad norint prisidėti prie gyvūnų teisių ir jų gerovės nėra būtina tapti šios idėjos auka. Didžiulis pokytis įvyktų jau tuomet, jei visi žmonės prie to prisidėtų bent minimaliai. Na kad ir religinis penktadienio pasninkas (Dario siūlo jį keisti Paulo McCartney’o pasiūlytu visuotiniu „pirmadieniu be mėsos“). Kailinių atsisakymas (juk šiais laikais esama tokios gausos šiltesnių ir patogesnių alternatyvų!). Dirbtinės odos rankinių ar piniginių pasirinkimas (jų esama daugybės ir puikių). O štai batai – kol kas problema, bent suaugusiesiems. Geros kokybės dirbtinės odos batai dar retenybė, ir nepigi. Tad šiuo atveju Dario savo principams nusileidžia. O vaikams juk beveik visa rudeninė ar žieminė avalynė šiuo metu gaminama iš neperšlampančių gore-tex ar panašių medžiagų, tad čia nė netenka sukti galvos, kaip reikėtų apsieiti be gyvūnų odos.
Kaip dėl zoologijos sodų, cirkų? Esate prieš? Kaip tuomet vaikui parodote gyvūnus?
Zoologijos sodas ar cirkas man pačiai nuo vaikystės yra liūdniausios vietos, tad čia mūsų su Dario pažiūros visiškai sutapo. Nematau jokios tragedijos, jei Elmis ir per visą gyvenimą neišvys gyvo dramblio. Su vaiku esame be jokių diskusijų sutarę, kad gyvūnus gražiausia regėti laisvėje, o ne narvuose ar akvariumuose. Visai neseniai padarėme klaidą, pamanę, kad galbūt Palangoje veikiantis insektariumas nebus tokia baisi vieta, o Elmis, kaip tyčia, labai domisi visokiausiais vabzdžiais. Nebūčiau nė pagalvojusi, kad gali būti taip liūdna žiūrint į uždarytus tarakonus ar vorus… Ir nepadėjo nė tai, kad insektariumo prižiūrėtoja tikrai nuoširdžiai myli savo augintinius, šerdama paglosto iguanas. Joms ten vos yra kur apsisukti…
Tą pačią dieną miško takelyje atrastas ir gelbėtas apsivertęs elniaragis Elmiui tapo tikrai labiau įsimintinu įvykiu.
Kodėl Dario ryžosi tokiai knygai? Koks nors atvejis su gyvūnais jį „pribaigė“?
Pagrindinis knygos siunčiamas pranešimas yra tai, kad, ugdydami savo vaikus pagarbos gyvūnams dvasia, mes darome pasaulį geresnį daugeliu atžvilgių. Tad ši knyga – intymus, asmeniškas tėvo pokalbis su sūnumi ir tuo pat metu vieši žmogaus, kuriam rūpi, laiškai visuomenei. Virsmas, patirtas gimus Elmiui, Dario paakino darsyk persvarstyti kai kuriuos savo pasirinkimus, šįsyk jau galvojant, kaip juos reikės paaiškinti savo vaikui. Ir kartu, kaip užbėgti už akių tam, kad tuos klausimus kas nors neišvengiamai pateiks ir pačiam Elmiui, nors jis ir nekaltas dėl mūsų nuostatos auginti jį vegetaru (ar „gyvūnų teisių gynėju“, kaip nurodo originalus knygos pavadinimas italų kalba).
Laiškai sūnui vegetarui
Dario Martinelli
„Kai Elmis pradėjo maitintis ne tik motinos pienu, bet ir kietu maistu, į jo mitybą neįtraukėme mėsos. Ir taip bus tol, kol jis pats kada nors galbūt nuspręs ją valgyti“, – sako italų semiotikos profesorius ir mylintis tėtis Dario Martinelli. Jis trejus metus rašė laiškus sūnui, pradėjęs, kai jam sukako pusė metų. Autorius atskleidžia Lietuvoje dar gana naują požiūrį į vaikų auginimą be dviveidiškumo: dažnai meilę gyvūnams skiepijantys tėvai čia pat vaikui paduoda maltos mėsos kotletą, lengvai atskirdami mylimus gyvūnus nuo tų, kuriuos valgome.
„Mamos žurnalas“
