Gustė Naruševičienė, 1,5 metų Vyčio mama
Ne viena šeima susidūrė su problema, kad vaikas vieną dieną ėmė ir tapo vegetaru – tiesiog atsisakė mėsos, nors tėvai nėra vegetarai. Ką tokiu atveju daryti? Gudrauti ir slėpti mėsą troškiniuose ar visai šeimai pereiti prie vegetariškos virtuvės?
Žaidėme net slėpynes su mėsa
Pasakoja Gustė Naruševičienė, 1,5 metų Vyčio mama:
Mūsų Vytis niekada nepasižymėjo dideliu apetitu. Nuo pat primaitinimo pradžios valgė nedaug, po kelis šaukštelius, nedaug jo valgymo įpročiai pasikeitė per metus. Kai košė buvo tyrelės konsistencijos, mėsos neišsirinkdavo. Tačiau pradėjus maistą duoti gabaliukais, pastebėjau, kad mėsos dažniausiai atsisako. Žinoma, mes jam jos nuolat pasiūlome ir būna, kad suvalgo 3 kąsniukus, bet tik tiek.
Kadangi Vytis valgo mažai, daržovėmis irgi nesižavi, tačiau kur kas daugiau suvalgo kruopų, tad stengiamės kasdien valgyt vis skirtingas kruopas, jų troškinius. Stengiuosi pasiūlyti maistingesnių ir naudingesnių kruopų – žalių grikių, sorų, burnočio sėklų. Taip pat ankštinių daržovių – avinžirnių, lęšių (visų spalvų), bet dėl pilvuko bėdų jais nepiktnaudžiaujame. Tiesa, kartais mano pastangos paįvairinti meniu lieka neįvertintos…
Sūnui atsisakius mėsos, iš pradžių maniau, kad tai toks etapas, gal praeis? Vis dėlto stengiuosi, kad mityba būtų visavertė ir, manau, kad mėsa tam nėra ypač reikalinga. Stengiuosi duoti produktų, kurie turi vitamino C – jis mėgsta natūraliai spaustas apelsinų sultis ir apelsinus. Rytais gaminame žalius kokteilius, į kuriuos dedu lapinių kopūstų, įvairių vaisių ir uogų, chia sėklų, šviežių datulių ir pan. Dažniausiai kokteiliams naudojame augalinį pieną. Pieno produktus stengiuosi duoti atskirai nuo kito maisto ir jais nepiktnaudžiauti. Mitybą praturtinti stengiuosi kanapių, linų sėmenų aliejais, kuriuose gausu Omega 3 ir Omega 6 rūgščių. Patys nesame vegetarai, tačiau tikrai nevalgome mėsos kasdien. Stengiamės, kad mūsų mityba būtų sveika, įvairi, kad vaikas matytų gerą pavyzdį.
Kartais bandau smulkus gabaliukus paslėpti troškinyje ar tarp makaronų, tačiau kažkaip stebuklingai jie mažojo burnos nepasiekia!
Koks Vyčio valgiaraštis? Kadangi mažylis valgo nedaug, o lesioja kaip žvirbliukas, tai pusryčiams siūlau žalią kokteilį arba vaisių, o kartais tiesiog viso grūdo duonos su sviestu. Kartais išsirenka, kad nori kiaušinio, neretai jį išvirus persigalvoja. Dažniausiai po pusryčių praėjus kelioms valandoms pasiūlau dar kokių nors kruopų su padažu. Pietums paprastai irgi troškinys. Vakarienė įvairi – dažniausiai tai, ką valgo ir tėveliai. Bet pagrindą sudaro kruopos, daržovės, kartais miltiniai patiekalai. Stengiuosi naudoti pilno grūdo spelta, avižų miltus, grikių miltus. Ar iškepti blynų iš nepatikusios košės, saldžios bulvės, cukinijos ir pan. Į darželį bandysime pradėti eiti tik rudens viduryje, tikiuosi, matydamas kitų vaikų pavyzdį, valgys daugiau.
Sakoma, kad vegetariškai maitinantis reikia stebėti hemoglobino kiekį kraujyje. Bendrą kraujo tyrimą sūneliui kartojame kas kelis mėnesius. Kol kas hemoglobinas normos ribose, o ir kiti rodikliai mažakraujystės nerodo. Rugsėjį vėl kartosime kraujo tyrimą, papildomai padarysime ir feritino tyrimą, kad būtų ramu. Vytis – tikras nenuorama, visur bėga, lekia, bando visur užlipti, yra sveikai aktyvus vaikas. Svoris ir ūgis – didesni nei vidurkis. Tad jokie požymiai nerodo, kad vaikui ko nors trūktų. Gydytojai tik kraipo galvas ir sako, kad jis tiesiog toks vaikas. O man svarbiausia, kad vaikas sveikas ir žvalus.
Mūsų aplinkoje yra vegetarų, juos labai palaikau. Pati irgi pasidomiu tokia mityba, tuomet atsiranda daugiau idėjų, ką pagaminti valgyti, kokie produktai sveikesni, naudingesni ir pan.
Anksčiau Vyčiui gamindavau atskirai, tačiau jau pusmetis, kaip valgome kartu. Stengiamės sau maistą gaminti taip, kad tiktų ir sūnui. Vengiame aštrių prieskonių, druskos. Mėgaujamės natūraliu skoniu, maistą gardiname svogūnais, česnakais, įvairiomis žolelėmis.
Jurgita Liaugminė, Simono (6 m.) ir Gabrielės (3 m.) mama
Atsisakė mėsos – ir nusilpo
Pasakoja Jurgita Liaugminė, Simono (6 m.) ir Gabrielės (3 m.) mama:
Po ilgų motinystės atostogų grįžau į darbą ir pastebėjau, kad vyresnysis nebeturi apetito, lėkštėje atsirenka tik tuos kąsnelius, kurie jam patinka. Iš pradžių dar mėsos šiek tiek valgydavo, bet, jeigu leisdavome, geriau rinkdavosi tuno konservus. Sunku buvo sužinoti, kiek jis suvalgo, nes didysis valgymas juk būna darželyje.
Auklėtojos sakydavo, kad išrankus.
O rimtas signalas, kad jo racionas vis siaurėja, buvo per Velykas, kai atsisakė valgyti kiaušiniu, motyvuodamas tuo, kad „kiaušinyje yra sušaldytas viščiukas, o mėsos aš nevalgau“. Tada pradėjome klausinėti: „Kodėl tu, Simonai, nevalgai?“ Atsakymas buvo paprastas: „ Nenoriu. Ir dar aš nevalgysiu gyvuliukų“. Kalbėjome su auklėtojomis, galbūt darželyje yra vegetarų vaikų, kurių šeimose laikomasi nuostatos „nevalgyti gyvuliukų“?
Pasirodo, ne, nėra nė vieno vegetaro.
Mes patys esame mėsėdžių šeima, mažoji sesutė mieliau valgo kumpį negu bandelę. Niekada nesame kalbėję, kad valgyti gyvūnus yra negerai. Tad kur tas mūsų Simonas išgirdo vegetarizmo idėjas? Tiesa, jo tėtis vaikystėje irgi vienu metu buvo atsisakęs mėsos. Gal tai paveldima?
Po kelių mėnesių Simonas pradėjo blykšti, pajuodo paakiai, tapo neatsparus virusams – vis susirgdavo.
Paskiepijus privalomais skiepais, susirgo skarlatina, teko ilgai gerti antibiotikus. Tuo metu nebenorėjo valgyti net daržovių, liko tik košės: ryžiai, grikiai, manai. Dar suvalgydavo kokį bananą, sūrelį ir jogurtą.
Iš pradžių dar bandėme versti valgyti tai, kas pagaminta, bet kadangi yra geras artistas, Simonas prie stalo žiaukčiodavo. Vaidindavo vemiantį net nuo pieniškų dešrelių, kurias anksčiau taip skaniai kirsdavo ir kuriose nėra grynos mėsos. Bandėme įvairius psichologinius metodus – kad neatsikels nuo stalo, kol nesuvalgys to, kas įdėta. Kartais tas sėdėjimas užtrukdavo ir dvi valandas. Bandydavome aiškinti, įkalbinėti.
Nerimo šiek tiek buvo, bet atrodė logiška, kad pablyškęs, – po žiemos, trūksta vitaminų, mažai būna lauke, mažai saulės. Laukėme vasaros atostogų, kada galės visą dieną būti lauke ir valgyti šviežias uogas, daržoves. Bet vasarą ligos neatstojo. Vėl prikibo sloga, vėl paraudo gerklė.
Nuėjome pas gydytoją pasitarti, ką daryti. Ir sužinojome, kad pilvuke daug kirmėlių, pirmiausia reikia išnaikinti parazitus. Homeopatinius lašiukus nuo kirmėlių vartojome visa šeima. Sutapimas ar ne, bet po to apetitas pamažu pradėjo grįžti. Išvažiavome atostogų į kaimą, miegodavome tiek, kiek norėdavome, lauke – nuo ryto iki vakaro su dviračiu, su draugais, ir Simonas pamažu atgavo spalvą. Kiekvieną dieną pasiūlydavome bent po porą gabaliukų mėsos. Kai konsultavausi su gydytoju, klausiau, ar gali tikrą mėsą atstoti sojos mėsa. Pasakė, kad ne. Kaip baltymų šaltinis soja tinka, tačiau augalinėje „mėsoje“ nėra tų medžiagų, kurios būtinos augančiam organizmui. Sugalvojome gudrybę Simoną su savimi pasiimti į prekybos centrą, kad išsirinktų, ko nori pats. Jam skaniausia būdavo vytinta mėsa, ypač iš mėgstamos pakuotės. Nuo vytintos mėsos pamažu perėjome ir prie šviežios, prie šilto maisto. Pradėjo valgyti grilio dešreles, susitarėme, kad per savaitę suvalgys vieną kiaušinį. Mūsų vaikas pripažįsta tik gryną mėsą – ar tai būtų kulšelės, ar krūtinėlė. Kotletų jam neįsiūlysi. Dar ir mėsos spalva svarbi, nes kartą iškepėme ant grilio baltųjų dešrelių, tai jų neėmė net į burną.
Kai pagaminu pietus, kartais Simonas klausia: čia kiaulytė ar vištytė? Nedetalizuoju, sakau: „Čia mėsa“, ir viskas. Kad vaizduotė nepieštų jokių paveikslų.
Gydytoja dietologė Lina Barauskienė
Komentuoja valgymo įpročių koregavimo centras valgymas.lt gydytoja dietologė Lina Barauskienė
Nevalgymo etapai. Būna etapų, kai vaikas atsisako kokių nors produktų ar patiekalų. Tokie etapai dažniausiai būna laikini ir niekuo vaikui nepakenks, jei tėvai sugebės suderinti mitybą.
Kadangi „atsisakymo“ periodai retai kada būna ilgi, vaikui kartkartėmis reikia pasiūlyti to produkto, kurio jis atsisakė. Gal vakar buvo neskanu, o rytoj jau bus skanu? O jei ir rytoj bus neskanu, nereikia dramatizuoti, kad vaikas to nebevalgys visą gyvenimą. Skonio pasikeitimo trukmė būna labai įvairi – mėnuo, trys mėnesiai, metai, o kartais net keleri metai. Žmogaus skonis keičiasi kas 7 metus. Jeigu vaikystėje mes mėgome vienus produktus, tai po 7 metų mes galime jų visai nebenorėti. Lūžis gali įvykti bet kada.
Vaikas nenori mėsos. Kadangi vaikai ir prievarta yra nesuderinami dalykai, tad maistą siūlyti visaip manipuliuojant (jei suvalgysi kotletą, nusivesiu į kiną) ar slėpti mėsą po bulvių koše tikrai nereikia. Jeigu vaikas nemėgsta, tai jis tikrai iškapstys tą mėsą, ras net žirnio dydžio gabaliuką! Esu pasakojusi, kaip vaikui, kuris nemėgsta daržovių, galima jas kiek pasaldinti. Daržovių turime skatinti valgyti kuo daugiau, nes tai mitybos pagrindas, ir kai vaikas nevalgo daržovių, dažniau tai būna tėvų tingėjimas jas patiekti. Kalbant apie mėsą, yra kiek kitaip – nors augančiam organizmui jinai svarbi, tačiau daug maisto produktų gali mėsą kompensuoti (daržovių, deja, nekompensuos niekas).
Kai vaikas atsisako mėsos, kai kurios šeimos ieško vis kitos mėsos rūšies, kurią vaikas galbūt pamėgs. Jeigu tokie eksperimentai baigiasi sėkme, vaikas pasirenka vieną rūšį (tarkime, vištieną), tada puiku –gaminkite iš jos, bet laikykitės taisyklės retkarčiais pasiūlyti kitą rūšį.
Jeigu vaikui, nemėgstančiam mėsos, vietoje šviežios mėsos gaminių duodame pakaitalų, reikia pasverti, ar didesnė nauda, ar žala. Tarkime, vaikas nemėgsta mėsos, bet valgo vytintą dešrą, kuri irgi yra ta pati mėsa. Duoti ar ne? Vytinta dešra pirmiausia yra termiškai neapdorotas produktas, o tokių mažam vaikui išvis nepatariama duoti, kitas dalykas – joje gausu druskos, konservantų. Tad duodami vaikui vytintų, rūkytų ar kitaip perdirbtų mėsos gaminių, gerai pagalvokite, ar nepakenksite dar labiau.
Studijos G-foto nuotr.
Tėvai neduoda vaikui mėsos. Kol kas kalbėjome apie vaiką, kuris pats nenori mėsos. Gana dažnai vaikas mėsą mielai valgytų, bet tėvai nenori jos duoti. Tuomet pirmasis klausimas, kurį pateikiu, – ar patys tėvai žino, kodėl jie taip daro? Jeigu tėvai svariai argumentuoja, kodėl neduoda mėsos, jei šeimoje tokios tradicijos, jei tokie tėvai kreipiasi į dietologus, kad sužinotų, kuo ir kaip pakeisti mėsą, tada šaunu. Tačiau jei tėvai neduoda mėsos „šiaip sau“, pasakoju, kad mėsa yra pagrindinis visaverčių baltymų ir geležies šaltinis augančiam organizmui. Augantis organizmas nėra suaugusiojo organizmas! Suaugę mes galime eksperimentuoti, o vaikui reikia gauti visas mitybines medžiagas, kad nepadarytume jam žalos. Bėda ta, kad nesuderintos mitybos padarinius mes pamatome ne taip greitai.
Kodėl reikia specialisto. Vaikas gali užaugti be mėsos, tik reikia į tai pažvelgti rimčiau. Nutarus vaikui neduoti mėsos, siūlau kreiptis į dietologą. Jei vaikas silpnesnis, ankstukas, nevalgiukas, – situacija vienokia, mat mėsos baltymai yra geriausiai pasisavinami (net 96–98 procentais). Jeigu vaikas stiprus, augus, situacija kitokia – jam tiesiog reikia anksčiau, nuo 6 mėnesių, duoti žuvies, ir tinkamai įvesti kitus produktus. Nors žuvis ir jūros produktai pasižymi didesniais alergenais, vis dėlto specialistai siūlo įvesti žuvies anksčiau, jei kūdikiui neduodate mėsos.
Tėvai žino, kad toje pačioje grupėje, kaip mėsa, yra žuvis, kiaušiniai, pieno produktai, ankštiniai. Kam reikia gydytojo dietologo, kai viskas, atrodo, taip aišku? Dietologas pasakys, kada įvesti naują produktą, kiek ir kaip dažnai duoti. Kiti „dažnai“ supranta 3 kartus per dieną, o kiti – kartą per mėnesį. Kai paklausiu, ar vaikas, nevalgantis mėsos, valgo žuvies, atsako – taip, dažnai. O kiek kartų per savaitę? Du kartus, ir tik lašišos. Tai nėra suderinimas.
Jeigu vaikutis mažas, dietologas patars, kaip įvesti kompensuojamuosius produktus. Juk nemokšiškai įvedinėjant (permaitinus kūdikį pupelėmis) galima sulaukti pilvo pūtimo, viduriavimo.
„Mamos žurnalas“
