Kaunietė Loreta Fokienė – ne tik IT programuotoja ir 5 vaikų mama. Ji jau daug metų yra vegetarė, taip augina ir vaikus. Su Loreta kalbame apie vegetariško gyvenimo ypatumus.
Kaip susižavėjote vegetarizmu?
Tikėtina, kad nuo mažų dienų būčiau galėjusi maitintis vegetariškai – nei mėsos, nei žuvies niekada per daug nemėgau, tačiau tuomet buvo įprasta šiuos produktus laikyti kasdienės mitybos dalimi, taigi valgyti teko, kad ir nelabai noriai. Apie tai, jog žmonės gali sėkmingai maitintis ir nevartodami gyvūnų mėsos, perskaičiau vienoje Polio Brego knygoje, dar kai buvau studentė. O straipsnis apie vedamus žudyti gyvūnus ir jų išgyvenamas emocijas tuo metu paskatino apsispręsti atsisakyti valgyti tai, kas gyva ir vaikšto. Ir tai nebuvo kažkas sudėtingo, reikalaujančio valios pastangų. Savo 23-ojo gimtadienio vaišių stalui dar ruošiau sumuštinius su dešra, tačiau pati nuo tos dienos nieko mėsiško jau nevalgiau.
Kartais žmonėms atrodo, kad maitintis vegetariškai sudėtinga ir brangu. Man paprasta. Kitaip nemokėčiau. Pigu ar brangu – sąlyginės sąvokos. Pigus gali būti tiek vegetaro, tiek visavalgio maitinimasis, jei atsisakome pusfabrikačių, produktus auginame patys (čia mums labai padeda savo sodą turinti mano mama), jei gaminame maistą namuose. Laikas – sąlyginė sąvoka. Mano vaikai valgo labai paprastus patiekalus – košės ar blyneliai pagaminami greitai, daržovių kepsneliams laiko reikia daugiau, bet juos valgome tik mudvi su dukra, taigi kasdien jų jau negaminu. O troškinį, ryžius su daržovėmis ar salotas paruošti ilgai netrunka. Mėgstu skaniai valgyti ir gaminti, taigi virtuvėje praleistas laikas man greičiau ne pareiga, o malonumas ir poilsis.
Papasakokite plačiau apie požiūrį, kad iki 3 metų vaikus maitinate vegetariškai. Ar negaudavote pylos nuo pediatrų, kad vaikui būtinai reikia mėsos?
3 metų riba gal daugiau simbolinė – apie tą metą vaikai pradėdavo lankyti darželį, taigi gaudavo jau ne vien namų maisto. Pati jiems ruošiau tik vegetariškus patiekalus. Jei jau manau, kad mėsa, žuvis ar kiaušiniai per sunkus maistas suaugusiam žmogui, kaip galėčiau mažam žmogučiui duoti tai, kas, mano nuomone, ir nesveika, ir sunkiai perdirbama? Na o su gydytojais pasimokiau pirmą vaiką augindama, kai pasakiau, kad dukra metų amžiaus tik mano pienu maitinama (ji tiesiog atsisakydavo kito maisto, nebent vieną kitą vaisių paimdavo). Prasidėjo visiškai nereikalingi kraujo tyrimai, primaitinimo lentelių rodymai ir panašūs dalykai. O mergaitė juk augo sveika. Gydytojų kaltinti irgi nemačiau prasmės – jie taip mokomi, tokias žinias turi, tiki, kad skaičiai, lentelės normos lemia vaiko sveikumą ir nėra linkę matyti konkretaus vaiko.
Augindama kitus vaikus į klausimą, ar metų amžiaus vaikas valgo viską, atsakydavau „taip, gauna visko nuo mūsų stalo“, kas ir buvo tiesa – galėjo rinktis valgyti tai, kuo maitinuosi aš. Nedetalizavau, kas ant jo paprastai padėta.
Koks būna tas vaikiškas valgiaraštis iki 3 metų, kokius patiekalus dažniausiai gaminate?
Iki to laiko beveik visi vaikai dar gaudavo mano pieno (pora jų baigiau maitinti 2,6 metų). Uogos, vaisiai, jų tyrelės, naminiai kokteiliai – kiekvieną dieną. Kruopų košės, virtos vandenyje. Į jas dažnai dėdavau daržovių, džiovintų vaisių (pvz., sorų košė su tarkuotais moliūgais, grikiai su morkomis, ryžiai su razinomis, avižiniai dribsniai su cukinijomis ir pan.). Mažesniems – trintos daržovių tyrelės, paaugusiems – įvairūs troškiniai, užtepėlės. Vandenyje virtos sriubos, įvairūs blyneliai su priedais (moliūgais, obuoliais, cukinijomis, avižiniais dribsniais, sėlenėlėmis, kviečių gemalų dribsniais…). Visi labai mėgo mano pačios gamintą jogurtą su uogomis, vaisiais ar ir vieną, be priedų. Varškė, patiekalai su ja. Naminiai sausainiai, pyragai desertui, duonos gaminiai.
Visi mano vaikai mėgsta skirtingą maistą, taigi neretai tekdavo ir tenka vienu metu ruošti du patiekalus, tačiau jie paprasti, greitai ir lengvai paruošiami, ir tai nekelia sunkumų.
Juk ne visi vaikai augdami liko vegetarai?
Kiekvienas žmogus turi teisę rinktis. Kai vaikai pradėdavo lankyti darželį, natūralu, kad ten susidurdavo su kitais patiekalais, nei namie mano gaminami. Beje, visi lankė ar dabar tebelanko tą pati darželį, tą pačia grupę, auklėtojos visus gerai pažįsta, žino mūsų namų mitybos įpročius ir mano požiūrį į mitybą.
Darželis dalyvauja „sveiko maisto“ projekte, vaikai ten gauna išties daug įvairių sveikų patiekalų: daržovių-kruopų kepsnelių, vandenyje virtų košių, sriubų, daug šviežių vaisių, daržovių, pieno produktų.
Maistas derinamas, mėsa patiekiama ne su bulvėmis, o su šviežiomis daržovėmis.
Vaikams suteikta galimybė rinktis. Štai vyriausia mano dukra beveik metus prie mėsos neprisilietė, o kai jai kilo noras paragauti, nedraudžiau. Paragavusi metus laiko kasdien jos norėjo ir valgė, tačiau po to pamažu ėmė retėti tie norai, ir jau nuo paauglystės ji visiškai atsisakė mėsos, žuvies. Tai padarė vadovaudamasi tais pačiais motyvais kaip ir aš kažkada – dėl etinių priežasčių, nenoro suteikti skausmą kitoms gyvoms būtybėms. Dabar Gabrielė jau antrakursė LSMU studentė. Mokyklose (lankė ir pradinę, ir vidurinę, ir gimnaziją, metus mokėsi ne Lietuvoje) nebuvo didelio vegetarinio maisto pasirinkimo, ir savo užkandžių (vaisių, javinukų, vandens) nešimasis jai tapo įprastu dalyku. Universitete situacija kartojasi, nežiūrint į tai, kad studijuoja Sveikatos mokslų universitete, kur sveika gyvensena yra vienas prioritetinių dalykų. Pasiūla taikosi prie paklausos, daug jaunų žmonių mieliau renkasi greitą kaloringą maistą nei sveikesnes salotas, sriubas, kitus patiekalus…
Jauniausias 4,5 metų sūnus iki šiol vis dar yra vegetaras, tačiau nesiimu spręsti, ar ilgai tai tęsis. Trys viduriniai berniukai valgo mėsą, dažniausiai vištieną – mokykloje, darželyje, svečiuose. Jiems smalsu, kodėl aš esu vegetarė – aiškinu apie tai, kad nenoriu, jog gyvūnai būtų žudomi, kai ir taip yra labai daug maisto produktų, kuriuos valgydami žmonės gali būti sveiki, stiprūs. Kadangi mano aplinkoje išties daug vegetarų, lengva jiems rodyti kitų suaugusiųjų pavyzdžių, tarp jų ir vyrų. Kol kas jie savo valgymą motyvuoja tuo, kad tai skanu. Kaip minėjau – tai jų pasirinkimas ir jų teisė. Neatimu nė iš vieno pasirinkto maisto.
Ar daug kalbate su vaikais apie sveikatą, sveiką gyvenimo būdą?
Manau, apie tai kalba visi tėvai. Natūralu, kad mes visi norime būti sveiki, norime, kad ir vaikai augtų sveiki. Man sveikumas neatsiejamas nuo optimizmo labiau nei nuo mitybos. Pastebiu, kad vaikai serga, kai yra pervargę, pasiilgę manęs (mažieji), nepailsėję, kenčiantys nuo ilgesnių stresų. Pasakoju, kad maistas, judėjimas svarbus, bet požiūris į gyvenimą, vidinis džiaugsmas dar daugiau įtakos daro mūsų būsenai. Galų gale jie ir patys mato, kad galima pasveikti per vieną dieną, jei leisti sau pailsėti, gerai išsimiegoti, suteiksi sau teigiamų emocijų.
Vaikai valgo tada, kai skanu. Koks Jūsų požiūris į tai?
Ne tik vaikai. Ir aš valgau tai, kas skanu. O kaip kitaip? Kam save versti valgyti tai, kas nėra malonios išvaizdos, kvapo, skonio? Net ir pats sveikiausias patiekalas neduos jokios naudos, jei bus valgomas be malonumo, tik dėl to, kad reikia, sveika, naudinga. Sveika ir skanu – labai suderinami dalykai.
Eksperimentai virtuvėje – mano gyvenimo dalis. Tiesa, pamėgau tai tik prieš penkerius metus. Iki tol maniau, kad virtuvė – ne mano vieta. Pradėjusi eksperimentuoti pamačiau, kad tai man labai patinka.
Fotografuoju savo pavykusius patiekalus, užsirašau receptus, kad galėčiau dar pakartoti. Mielai dalinuosi receptais su draugais. Daug kartų esu sulaukusi klausimo, o kuo tie vegetarai gyvi, nejau jie vien žolėmis minta? Pradėjusi fotografuoti tai, ką gaminu, sukūriau „Facebook‘e“ albumą, kur įkeliu tas savo mėgėjiškas nuotraukas su receptais. Šiuo metu jau pildau ir savo tinklaraštį www.vegetarams.lt Čia man padeda draugė fotografė Jūratė Marinionokienė – jos darbai nuostabūs, gyvi, skleidžiantys aromatą, išduodantys skonį, kviečiantys gaminti, ragauti, užsukti virtuvėn…
Turiu svajonę išleisti kepinių be kiaušinių knygą. Jei patiekalai be mėsos nėra jokia naujiena, tai kaip išsikepti blynelius, pyragus ar tortą be kiaušinių, retai kas žino. Man įdomu radus skanaus kepinio receptą su kiaušiniais jį perdaryti taip, kad kiaušinių nereikėtų. Kaupiasi tokių receptų katalogas – bus galima dalintis, kad ir kiti galėtų pasinaudoti.
Ar tiesa, kad vegetarai valgo kur kas daugiau saldumynų negu mėsėdžiai?
Nesu tokios statistikos girdėjusi. Aš saldumynus išties mėgstu. Kaip ir visi mano vaikai. Ir tie, kur vegetarai, ir tie, kur ne. Gal čia nuo žmogaus priklauso, o ne nuo to, kas sudaro jo mitybos pagrindą?
Beje, Ajurveda teigia, kad moterims saldumynai būtini, bet jie turi būti valgomi pirmoje dienos pusėje.
Tuo metu jie puikiai pasisavinami, suteikia geros nuotaikos užtaisą visai dienai ir… nevirsta riebalais.
Žinoma, kasdien po tortą pusryčiams gal nereiktų valgyti, tačiau leisti sau prie rytinės arbatos saldainuką ar sūrelį visai naudinga.
Ar sveiki auga jūsų vaikai – ar esate susidūrę su silpnu imunitetu, žemu hemoglobinu, alergijomis?
Visi penki mano vaikai auga sveiki. Tik pats mažiausias žiemą gimęs vos trijų mėnesių sirgo plaučių uždegimu ir teko praeiti gydymo kursą antibiotikais. To pasekmė – išryškėjęs atopinis dermatitas, tačiau ir su šia bėda gana paprastai susitvarkėme. Kol pati maitinau, stebėjau, ką valgau, o vėliau jau jam pačiam rinkau produktus, kuriuos gali valgyti. Vegetarinė dieta – puikus vaistas nuo šios ne vieną vaikutį kamuojančios bėdos!
Kraujo tyrimus vaikams darome labai retai – jie auga sveiki, peršalę ar pradėję sloguoti pasveiksta be ypatingo gydymo. Pastebėjau, kad jiems pakanka porą dienų pabūti su manim namuose – šiltos arbatos, apkabinimai, pasakos, žaidimai drauge – patys geriausi vaistai.
Nė vienas mano vaikų pradėję lankyti darželį nepradėjo sirgti dažniau. Tai ir vėl susiję tiek su sveiku darželio maistu, tiek su psichologiniu klimatu grupėje – puikios auklėtojos, kurias myli vaikai, jų dėmesys, šiluma leidžia ten jaustis gerai. Manau, kad darželio lankymas ir ligos kalba apie tai, kad vaikai ilgisi namų, savo artimųjų, nėra ten saugūs, o ne apie virusų gausą ar panašius dalykus. Juk ir gripo epidemijų metu serga ne visi. Mano nė vienas vaikas nėra sirgęs gripu, niekad nebijome eiti į svečius pas sirguliuojačius ar sloguojančius draugus. Galų gale jei ir pasigautų slogą, tai tik reikštų, kad atėjo metas dieną kitą pailsėti.
Tiesa, vieną „bėdą“ (juokauju) mano visi penki vaikai vis dėlto turi – jie labai aktyvūs, judrūs ir vienintelis kabinetas, kur keturiems iš penkių yra tekę lankytis – traumų kabinetas. Sumušimai, kritimai – be to neapsieiname. Tenka organizuoti sportinius laisvalaikio užsiėmimus energijai iškrauti. Judrūs žaidimai, pasivaikščiojimai netoliese esančiame Kleboniškio parke, pasivažinėjimai dviračiais, plaukiojimas baseine, o vasarą – ežeruose – visiems mano vaikams būtini.
Ar aplinkiniai toleruoja tokį jūsų gyvenimo būdą, tarkime, šventes be kepsnių, vasarą be šašlykų?
Dalis mano artimųjų – vegetarai, tokių didesnė dalis ir tarp draugų, taigi mes nesame išimtis. Beje, saldaus pieno sūrio – panyro – kepsneliai vakarą prie laužo labai patinka ne tik vegetarams.
Dar daug kam labai aktuali tema – anstvoris. Ar kuris šeimos narys susidūrė su šia bėda?
Ne, mes nė vienas su šia problema nesusiduriame. Manau, tai susiję ir su mityba, ir su judėjimu.
Nuolatinis užkandžiavimas traškučiais, baltų miltų gaminiais, saldūs gėrimai, judėjimo stoka, pasyvus laisvalaikio leidimas – ši visuma ir sudaro sąlygas svoriui augti. Jei tokie mitybos, laisvalaikio leidimo įpročiai ugdomi nuo mažens, paaugusiam žmogui reikia daug pastangų norint ką nors keisti…
Kaip turi maitintis vegetarai, kad jų organizmui nieko netrūktų?
O kaip turi maitintis visavalgiai, kad jų organizmui nieko netrūktų? Man kaip tik atrodo, kad tiems, kurie minta mėsa, žuvimi, reikia įdėti daugiau pastangų, norint išlikti sveikiems. Mes juk nesame vitaminų ir mikroelementų rinkiniai. Ir valgome ne maistines medžiagas, o maistą – geriau, jei tai skanus konkrečiam žmogui maistas. Sveikas organizmas pats puikiai žino, ko ir kada jam reikia, tik neretai mes savo „žinojimu“ ir teorijomis jam trukdome. Ypač vaikai patys atsirenka, ką valgyti. Tarkime buvo metas, kai vienas mano sūnus savaitę laiko norėjo tik grikių košės – ryte, per pietus ir vakare, dar tarpuose uogų ir vaisių valgė. Matyt jam tuo metu to ir reikėjo, todėl viriau, ruošiau grikius.
Sultis mūsų šeimoje mėgsta visi. Spaudžiame jas patys, mėgstame vaisių-špinatų kokteilius (pvz., bananai-braškės- špinatai-vanduo). Valgome ir riešutus –būna, kad vienu metu norisi vienų, kitu metu – kitų riešutų.
Ar leidžiate savo vaikams eiti į „Makdonaldą“? Pirkti traškučius?
Taip. Nustebinau? Esu ne kartą pati jiems traškučių pirkusi – jei negaus namuose paragauti, labai norės, matydami kitus juos valgančius. Pasakau, kad tai nėra sveika, naudinga, bet, jei labai norisi, paragaujam.
Juk tai, kas draudžiama atrodys kaip kažkas tokio, o paragavę nebūtinai dar norės. Aš pati visai nemėgstu gazuotų gaiviųjų gėrimų, ir vaikai jais nesižavi. Skaniausias gėrimas – vanduo. Mėsainius mielai valgytų tik vyriausias paauglys sūnus. Dukra pati tokio maisto atsisako. Mažieji trys, regis, dar nė nėra ragavę.
Ar buvo atvejų, kai labai sunku priderinti vegetarizmą prie gyvenimo – tarkime, kelionėje, vasaros stovykloje?
Taip, tokių atvejų yra buvę. Kartą net svečiuodamiesi vestuvių šventėje galėjome valgyti tik duoną ir patiekalų papuošimams skirtas daržoves. Beje, kuo toliau, tuo tokie atvejai retesni. Galų gale pripratau kažkur važiuodama vaikams paimti jiems priimtinų užkandžių, vandens. O ir vegetarinio maisto dabar veik visur galima gauti.
Ką, jūsų nuomone, gero duoda vegetarizmas?
Vienas vegetaras per metus išsaugo kelias gyvybes. Smulkmena? Galbūt, bet man tai yra daug. Net ir didžiausi pokyčiai pasaulyje priklauso nuo kiekvieno mūsų pasirinkimo. Renkamės maistą, laisvalaikio leidimo būdą, ugdome vartojimo įpročius, rodome pavyzdį vaikams – iš kasdienių smulkmenų ir kasdienių pasirinkimų ir susideda tai, kas vadinama Gyvenimu bei jo kokybe.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Vegetariški patiekalai be galo spalvingi ir patrauklūs akiai
