Dobiliuko foto
TV laidų vedėja, žurnalistė Karolina Liukaitytė sako, jog pastarieji metai išmokė daug naujų dalykų. Pavyzdžiui, kaip imti interviu iš Aušrinės Armonaitės, kai šalia ant šaligatvio barbėmis žaidžia jos dukrytė Lukrecija. Nuotolinis antrokės mokslas, pasikeitę filmavimai televizijoje ir kur kas sutrumpėję kelionių maršrutai – apie visa tai kalbamės su Karolina.
Karolina, visa Lietuva jus pažįsta ir kaip LNK orų pranešėją. Kiek jūs pati stebite rytojaus orus? O gal grūdinatės ir blogo oro jūsų šeimoje tiesiog nebūna?
Nebijau blogo oro, nes Lukrecija beveik neserga. Paskutiniais metais ji gal tik kartą buvo suslogavusi – žinoma, įtakos turi ir tai, kad karantino metu mokosi iš namų, išėjusi dėvi kaukę. Kažkokiais ypatingais būdais jos negrūdiname, bet, pavyzdžiui, kai filmavomės lapkritį, leidau jai pasivaikščioti basai prie ežero. Dukra daug sportuoja, būna gryname ore. Su tėčiu važinėja dviračiais, slidinėja. Su manimi dažniau išeina pačiuožinėti rogutėmis nuo kalniukų. Ji labai sportiškas vaikas, todėl, manau, ir sveikata jos gera.
Kai pradėjo lankyti darželį, buvo etapas, kai sirgdavo dažnai, bet tai, manau, normalu. Tikriausiai visiems vaikams taip būna. Tuo metu daug keliaudavome, oro uostuose irgi gali prisigaudyti visokių svetimų virusų. Su Lukrecijos tėčiu buvome sutarę, kad dažnų sirgimų nesureikšminsime ir priimsime kaip etapą, kurį reikia išgyventi. Dėl to keliauti nenustojome. Ir tikrai – vieną dieną ligos baigėsi.
Mokėtės M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje ir tapote baleto šokėja. Galbūt nuo tų laikų turite savo mitybos principus, juk balerinos valgo ne taip, kaip dauguma mūsų?
Oi ne, mano mokykloje maistas buvo absoliučiai nesuderintas nei šokėjams, nei sportininkams. Valgėme įprastoje mokyklos valgykloje. Tačiau dabar, jau būdama suaugusi, stengiuosi maitintis sveikai, jokių limonadų ar saldumynų. Kiek žinau, ir būdama pas tėtį jokių saldumynų Lukrecija negauna. (Šeima išsiskyrė,bet abu dalinasi dukros priežiūra – redakcijos past.) Šaltuoju metų laiku Lukrecijai duodu papildų su žuvies taukais. Žinoma, kartais leidžiu jai papiktnaudžiauti ir nelabai sveiku maistu, bet tai greičiau išimtys, o ne taisyklės. O per praėjusį savo gimtadienį ji paprašė, kad vietoj torto būtų papuoštas arbūzas.
Teko skaityti, kad jūsų Lukrecija jau yra skridusi 150 kartų! Ar kelionių metu ji valgo viską, net egzotiškus patiekalus?
Nuo vaikystės ją įpratinome valgyti daržoves, būdavo taisyklė, kad daržovės yra privalomos. Daržovių suvalgo daugiau negu mėsos. Dabar jai patinka ir grikiai, ir avokadai – tie produktai daugeliui vaikų nėra patys mėgstamiausi. Kai buvo maža, valgiaraštis buvo siauresnis, bet tikrai ne vien dešrelės ir vištiena. Sulaukusi aštuonerių, Lukrecija valgo jūros gėrybes. Kulinarinį skonį plečia kelionės, užsisakius kokį naują patiekalą, visada prašau paragauti. Jei nepatinka, neverčiu valgyti. Atsimenu savo vaikystę, kaip sėdėdavome prie pilnų lėkščių tol, kol suvalgydavome viską. Pati tokių auklėjimo būdų netaikau.
Sveikai maitintis įmanoma, net ir esant labai užimtiems. Mano darbas ryte prasideda ne nuo ankstyvo ryto, tad turiu galimybę paruošti pusryčius. Vakarienei irgi būna kažkas labai greito: žuvis, jautienos didkepsnis arba vištiena. Tokių patiekalų gaminimas užima daugiausia pusvalandį, viskas iškepa orkaitėje. Aš nevengiu šaldiklyje turėti varškėčių, naminių koldūnų, kurių prigamindavo į svečius atvykusi mano mama. Gyvenu kaip ir visos mamos galvodama, kaip sutaupyti laiko, kaip išvengti ilgo gaminimo. Jei Lukrecija pati ko nors paprašo vakarienei, mielai pagaminu, bet jei nevalgo to, kas jau yra pagaminta, tikrai nepuolu ruošti iš naujo.
Nuo vaikystės Lukrecija mėgsta daržoves
Jūsų dukrą irgi žavi baletas?
Kol ėjo į darželį, Lukrecija lankė vaikišką baleto būrelį, tai buvo daugiau malonus pažaidimas su baleto drabužėliais. Man atrodo, kad šitas būrelis atsirado tėčio iniciatyva, be to, buvo patogi vieta, netoli darželio. Jau keleri metai, kaip baleto užsiėmimų nebelanko, nes mokykla yra viename miesto gale, o baletas – kitame. Teko rinktis būrelius, atsižvelgiant į savo galimybes, ar tikrai per kamščius galėsime nuvežti. Liko dailė ir gimnastika. Gimnastikos mokytoja ateina į namus, ir pamačiau, kad vaikas daro didžiulį progresą. Užsiėmimų buvo ne tiek ir daug, o jau padaro špagatą, virvutę. Kol kas gimnastikos užsiėmimams užtenka namų erdvės, be to, tėtis turi sporto salę.
O mes su seserimi baleto mokėmės visai kitaip – nuo 10 metų atvažiavome iš Kauno į Vilnių ir baigėme M. K. Čiurlionio menų gimnaziją, tapome profesionaliomis baleto šokėjomis. Tik paskui keliai išsiskyrė, aš pasukau į žurnalistiką, ji – į fiziką. Mūsų šeimoje niekada nebuvo menininkų, vien inžinieriai, matematikai, mokytojai – žodžiu, tiksliukai. Niekas iš tėvų niekada ir nesvajojo, kad mes būtume balerinomis. Tiesiog lankėme baleto būrelį, vadovė pasiūlė pabandyti stoti į baleto mokyklą Vilniuje – ir mus abi priėmė! Mama labai verkė, kai suprato, kad mums teks gyventi bendrabutyje, kitame mieste. Mes tą mokyklą baigėme, tad neišsipildžiusių svajonių neliko. Mūsų svajonė išsipildė, galėjome šokti, bet pačios nusprendėme įgyti kitas profesijas.
Tad aš Lukrecijos į baletą nestūmiau. Man net patinka, kad ji renkasi kitus dalykus, tarkime, ji puikiai važiuoja dviračiu, ko aš niekada nemokėjau, neblogai slidinėja, nes kalnuose ant slidžių atsistojo būdama 3 metų, moka čiuožti ir pačiūžomis. Ji daro tai, ko vaikystėje nedariau aš. Be to, kadangi mokosi tarptautinėje mokykloje anglų kalba, jau kalba geriau už mane, nes aš mokykloje mokiausi prancūzų ir rusų kalbų. Pagiriu ją, kad galės būti mano mokytoja. Dabar, kai per nuotolinį mokymą reikia daryti visus namų darbus angliškai, mokausi kartu su ja. Taigi Lukrecijos gyvenimas modeliuojamas kitaip, ir ne pagal tėvus.
Ką mėgstate veikti su dukra laisvalaikiu, per atostogas?
Lukrecija labai mėgsta stalo žaidimus. Per Kalėdas paprašiau, kad artimieji dovanotų stalo žaidimų, kurie labai praverčia karantino metu. Ji nemėgsta lego, bet mielai dėlioja dėliones, žaidžia UNO, su tėčiu žaidžia šachmatais.
Dobiliuko foto
Mums labai patinka keliauti, praėjusią vasarą buvome nusipirkusios kelionę, bet teko apsiriboti Lietuvos pajūriu. Užsienis persikėlė čia, tad labai tikiuosi, kad šią vasarą jau galėsime pakeliauti ir kur toliau. O kol kas ieškome naujų įspūdžių čia pat. Mano sesė buvo padariusi tokią pavėluotą dovaną Lukrecijos gimtadienio proga – padovanojo apsilankymą žirgyne.
Džiaugiuosi, kad kurį laiką gyvenusi užsienyje, sesuo grįžo gyventi į Lietuvą, kad būtų arčiau šeimos. Ji mokslininkė, labai užimta, bet susitinkame savaitgaliais, Lukrecija moko sesers vyrą lietuvių kalbos. Lukrecija apie kosmosą tetos dar neklausinėja, ją labiau domina filosofiniai klausimai. Atsimenu, kaip pirmą kartą per Vėlines su tėčiu nuvažiavo į kapus ir paskui manęs labai daug klausinėjo, kas bus, kai pasensim, kiek mes gyvensim? Paskaičiavo, kiek metų liko gyventi jai ir man, ir nusprendė, kad senatvėje abi galėsime gyventi senelių namuose.
Kaip planuojate kelionių maršrutus, kur Lukrecija jau yra buvusi?
Lukrecija pradėjo keliauti nuo 3 mėnesių. Dabar, kai keliauju su dukra aš, dažniausiai perku gerą viešbutį, kuriame būtų užsiėmimų vaikui. Pasiskaitau kitų poilsiautojų atsiliepimų. Lukrecijai patinka aktyvi veikla, o ypač vandens parkai ir zoologijos sodai. Šiuo atžvilgiu puiki Tenerifė, nes ten daug vaikams lankytinų vietų. Yra net Drugelių parkas. Man atrodo, kai keliauji su vaiku, turi derintis prie jo interesų.
Su tėčiu ji keliauja į egzotiškesnes šalis, ilgesniam laikui. Sunku būtų ir išvardinti, kur ji tik nebuvo! Buvo Australijoje, nemažai kartų Amerikoje. Tokia tolimesnė jų kelionė iki karantino – Australija ir Fidžis.
Kaip dažnai Lukrecija bendrauja su seneliais?
Mano giminėje ji pirma anūkė, tad natūralu, kad yra dėmesio centre. Tik gaila, kad močiutę – mano mamą – Lukrecija kurį laiką matė rečiau, nes ši prieš kelerius metus persikėlė gyventi į Palangą. Dabar mama jau Vilniuje, tik visus susitikimus, deja, reguliuoja karantinas. Atsigriebiame vasarą, kai galime prie jūros pabūti ilgiau. Pajūryje gyvena ir mano teta, tad Lukrecija turi puikią progą pamatyti jos kieme augantį daržą, gėlynus. Tikro kaimo mes neturime.
Kita močiutė – Lukrecijos tėčio mama – gyvena ir Lietuvoje, ir Vokietijoje, Lukrecija ją lanko tiek čia, tiek pasisvečiuoja Miunchene. Vis dėlto Lukrecija nėra senelių ar močiučių vaikas, ji mano ir jos tėčio vaikas, dukros auginimo rūpesčius dalijamės po lygiai.
Esate pasakojusi, kad vaikystėje buvote didelė gamtos mylėtoja. Ar dabar namuose turite kokį augintinį?
Esame susitarusios, kad galbūt kitam gimtadieniui Lukrecija gaus kokį nors gyvūnėlį. Ji labai nori šuns, bet suprantu, kad tokiame amžiuje šunimi reikėtų rūpintis man. O aš daug dirbu, tad tikriausiai apsiribosime kuo nors mažesniu.
Kai mums su sese buvo 10 metų, mama leido auginti katę. O paskui mes išvažiavome į Vilnių, ir liko katė, ir net ne viena, mamai. Lygiai taip pat nutiko jau sulaukus aštuoniolikos – parnešiau į namus priklydusį katiną, ir vėl dar vienu vaiku jis tapo mano mamai. Tad iš savo patirties žinau, kad vaikų augintiniai galų gale vis tiek tenka tėvams.
Dobiliuko foto
Kokie jūsų karantino atradimai?
Kartą pagalvojau, kad neatsimenu, kada viduryje dienos galėjome eiti su rogutėmis ant kalno! Lukrecijai būdavo pamokos ir būreliai, man darbas. O dabar atsirado daugiau kokybiško laiko su vaikais, atsirado daugiau ir auklėjimo reikalų, kuriuos anksčiau turbūt spręsdavo mokytojai. Tapome vaikams ir tėvais, ir mokytojais – nežinau, ar tai įveikiamas dalykas iki galo? Manau, šitie metai karantine neigiamai atsilieps vaikų mokslo kokybei.
Lukrecija net nebenori gyvai eiti į mokyklą, jai patinka, kai nereikia anksti keltis, nereikia skubėti, kažkur važiuoti. Ji tapo labai raštinga kompiuterių srityje, per metus padarė didžiulę pažangą. Pavasarį dar nemokėjo prisijungti, dabar rytais būdama su ja galiu dirbti savo darbus, nes moka pati įsijungti kamerą, sukelti į mokymosi platformą užduotis. Mūsų labai puiki mokykla, prieš karantiną kiekvienam vaikui davė po kompiuterį su visomis programėlėmis, instaliuotais slaptažodžiais, viskas keliama į vieną platformą, viskas aišku, paprasta ir tėvams, ir vaikams.
Teigiamų dalykų tikrai yra. Jau vien tai, kad mes supratome, kiek mažai reikia drabužių, daiktų, kiek yra gražių lankytinų vietų čia pat Lietuvoje. Per tuos metus net aplink Vilnių dar ne viską atradome!
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
