Kai Lietuvoje atsirado kamieninių ląstelių išsaugojimo galimybė, plačiai rašėme šia tema. Prie temos grįžti paskatino mamos Agnės Pilipavičienės pasakojimas. Tikimės, kad ir jums bus įdomu.
Iš kur sužinojome. Prieš daugiau nei trejus metus pradėjome lauktis, tad lankėme įvairius kursus, skirtus būsimiems tėvams. Vienų kursų metu sužinojome apie kamieninių ląstelių surinkimą iš kūdikio virkštelės ir jų užšaldymą bei panaudojimą susirgus įvairiomis ligomis.
Vyras pradėjo domėtis daugiau. Užsienyje tai nebuvo jokia naujiena, tad ieškojome informacijos ne tik lietuviškuose straipsniuose. Daug informacijos suteikė ir įmonė, kurioje pasirinkome saugoti ląsteles.
Kodėl mus sudomino ši idėja. Kodėl apskritai apie tai pradėjome galvoti? Pirma, ši paslauga rekomenduojama šeimoms, kurių giminėje yra buvę onkologinių ligų. Antra, tai tarsi savotiškas apsidraudimas susirgus tam tikra liga ir ieškant kamieninių ląstelių donoro – prireikus, turėtume savo. Trečias veiksnys: ląstelės gali tikti ne tik pačiam vaikui, bet ir kitam šeimos nariui – mamai, tėčiui, sesei, broliui. Na ir, žinoma, tikėjimas mokslu, nes dabar yra daugiau kaip 80 ligų, kurias galima pagydyti kamieninėmis ląstelėmis. Ir toliau atliekami klinikiniai tyrimai, mokslas sparčiai juda į priekį, todėl dėl kamieninių ląstelių pagydomų ligų sąrašas nuolat plečiamas.
Kaip pasirinkome banką. Mes pasirinkome Europoje didžiausią kamieninių ląstelių banką, kuris apdoroja ir saugo ląsteles Šveicarijoje, kur sukaupta virš 300 tūkstančių išsaugotų mėginių. Ląstelių banko pasirinkimą lėmė keletas veiksnių. Mums buvo svarbu, kad po 25 metų, atsiradus poreikiui, būtų galima pratęsti sutartį ir ląstelės nebūtų sunaikinamos. Taip pat, kad būtų apdirbamas ir saugomas ne tik virkštelės kraujas, bet ir pati virkštelė. Pasirinkome Šveicariją, nes, mūsų nuomone, tai politiškai saugiausia ir neutraliausia šalis, – taip pat ir ląstelėms saugoti. Mums svarbu buvo ir bendrovės patikimumas, ir tai, kad jau buvo atlikta ne viena gydymo procedūra, naudojant jų saugomas ląsteles.
Kai surenkamos ląstelės. Procesas buvo labai paprastas. Pirmo vizito metu, gavę atsakymus į mums rūpimus klausimus, pasirašėme sutartį ir pasirinkome saugojimą 25 metų terminui. Ląstelių banko darbuotojai mums įteikė dėžutę, kurią atvykę gimdyti perdavėme gimdymą priėmusiai akušerei. Ji iškart po gimdymo surinko ląsteles iš nukirptoje virkštelėje ir placentoje likusio kraujo bei pačios virkštelės audinio, supakavo į mėginių transportavimui skirtą konteinerį. Vyras paskambino ląstelių banko koordinatoriui, kuris pasirūpino skubiu šio rinkinio pristatymu į Šveicariją.
Po kiek laiko gavome patvirtinimą, kad mūsų rinkinys su mėginiais atkeliavo ir po sėkmingo apdorojimo (deja, tik kraujo ląstelių) mums buvo atsiųstas sertifikatas, patvirtinantis, kad kraujodaros kamieninės ląstelės yra sėkmingai ištirtos, apdorotos ir saugiai laikomos. Tad viskas vyko išties paprastai.
Antrą kartą viską darysime taip pat. Dabar laukiamės antrosios atžalos. Nusprendėme irgi saugoti kamienines ląsteles. Šį kartą mūsų norą padidino tai, kad pirmojo gimdymo metu nepavyko apdoroti pačios virkštelės (taip kartais nutinka, bet jei taip ir atsitinka, – už šią paslaugą mokėti nereikia). O virkštelės audinys yra labai svarbus, nes iš jo galima padauginti kamienines ląsteles, kurias prireikus galima panaudoti bet kuriam šeimos nariui ir net ne vieną kartą.
Mitai apie kamienines ląsteles. Yra nuomonių, kad tokia procedūra nėra reikalinga, nes „gal niekada tau tų ląstelių neprireiks“. Su vyru tikrai daug diskutavome ir priėjome prie nuomonės, kad gyvybę draudžiamės nesitikėdami, kad mums kažkas nutiks, bet dėl to žodžio „jeigu“. Tas pats ir dėl kamieninių ląstelių saugojimo: pasižiūrėjome į tai, kaip į biologinį apsidraudimą.
Kiti baiminasi dėl to, kad po gimdymo skubama nukirpti virkštelę, neleidus jai nupulsuoti. Mūsų atveju personalą įspėjome, kad, kiek leidžia galimybės, neskubėtų to daryti. Tad tik gimus kūdikiui jį paguldė ant manęs. Spėjome pasifotografuoti, nubraukti ašaras ir tik tada vyrui pasiūlė nukirpti virkštelę pačiam. Be to, jau yra būdas surinkti likusį kraują ir po placentos gimimo, o pati virkštelė visuomet atkerpama tik užgimus placentai, tad tai tikrai niekam ir niekaip negali pakenkti.
Kitas mitas, kad Lietuvoje dar nėra gydomi žmonės transplantuojant virkštelės kraują (turint omenyje virkštelės kraują iš privačių bankų) – į tai irgi pažiūrėjome plačiau. Šiandien nėra, o rytoj – tikrai bus, kaip jau seniai vykdoma svetur. Nes virkštelės kraujo ląstelės yra tokios pačios, kaip ir gaunamos iš kaulų čiulpų, kuriomis Lietuvoje gydoma beveik kasdien. O jeigu ką, tai visada galima pasirinkti gydymą užsienyje, nes mūsų Ligonių kasos apmoka gydymą visoje Europos sąjungoje. Šiandien galima pagydyti daugiau kaip 80 ligų, po metų, tikėtina, bus dar daugiau. Mokslininkai šiandien gali labai daug ir nuolatos atranda būdų, kaip šiomis ląstelėmis gydyti ir kitas kritines ar net genetines ligas.
O svarbiausia – tikimės, kad niekada nei mums, nei mūsų vaikams neprireiks jų panaudoti. Mums labai svarbu būti tikriems, kad padarėme viską, kas įmanoma, ir apsidraudėme iš anksto, kad šeima būtų sveika ir galėtume visi kartu džiaugtis gyvenimu bei augančiomis savo atžalomis.
Akvilinos Gutauskienės IG @madam_guu nuotraukos
„Mamos žurnalas“
