Studijos „Leidyfoto“ nuotr.
Kasdieną į redakciją paskambina kelios mamos, kurios pateikia klausimų žurnalo konsultantams. Užsirašome, kad perduotume gydytojams, tačiau pokalbiai tuo nesibaigia – mamos domisi mūsų asmenine vaikų auginimo patirtimi, ar „gal teko apie tai skaityti, girdėti“.
Viena mama prisipažino, kad jos žindymo sėkmei lemiamos įtakos turėjo „nereali gydytoja Jūratė, pavardės nežinau…“.
Kalbamės su gydytoja, Lietuvos laktacijos ir žindymo konsultantų asociacijos pirmininke Jūrate Olševskaite. Jūratė augina sūnų Džiugą ir dukrytę Svajūnę, todėl daug su žindymu susijusių problemų išgyveno asmeniškai. Kol kas Jūratė yra bene vienintelė Lietuvoje oficialiai dirbanti gydytoja-žindymo konsultante ligoninėje.
Jūrate, pastaraisiais metais mus pasiekia vis daugiau informacijos apie žindymą. Ar studijuodama mediciną gavote užtektinai žinių apie tai?
Pamenu, kai mokėmės apie žindymą, temai apie motinos pieno sudėtį buvo skirta 10 vadovėlio puslapių.
Atrodė be galo daug! Tačiau tuo mano žinios baigus mediciną ir apsiribojo. Išmaniau tik apie motinos pieno sudėtį, o daugiau nieko. Kai pati pradėjau lauktis, lankiau žindymo kursus (nors buvau baigusi medicinos studijas), nes į elementariausius klausimus, kurie kyla kiekvienai jaunai pirmakartei mamai, atsakymų nežinojau. Kaip ir dauguma, buvau susiruošusi pirkti buteliukų ir pientraukių, norėjau pasiruošti visiems gyvenimo atvejams. Kai su tuo susidūriau pati, supratau, kad dėmesio žindymui studijuojant mediciną skiriama nedaug, kur kas daugiau žinių man davė kursai, o vėliau – žindymo konsultantės darbas.
Rinkausi „Pradžių pradžios“ besilaukiančiųjų žindymo kursus, kuriuos vedė Daiva Šniukaitė Adner. Nustebau, kad tiek daug galima apie tai šnekėti, tiek daug nežinome. Laimei, išklausiusi kursus jokių buteliukų ir čiulptukų nepirkau, išvengiau nereikalingų išlaidų.
Pagimdžiusi sūnų, teorines žinias galėjote pritaikyti praktikoje. Kaip sekėsi?
Sūnų maitinau šiek tiek ilgiau nei metus, nebuvo lengva. Jis gavo ir mišinio, teko duoti nutraukto pieno, turėjau mastitą, , kūdikis buvo nugraužęs spenelius, atsisakęs krūties. Kilo visokiausių problemų. Teorinių žinių, gautų kursuose, pakako toms problemoms išspręsti, bent jau žinojau, kodėl jos kyla. Pagrindinė priežastis buvo ta, kad man teko gana greitai pradėti dirbti. Žindymą ir darbą pavyko suderinti, bet nepavyko suderinti jausmų.
Širdis sakė, kad taip negalima, tai nėra normalu, bet aplinka man tvirtino, kad negaliu palikti mokslų, į kuriuos paskui labai sunku grįžti, kad tai paskutiniai studijų metai, laukia egzaminai. Mano motiniško balso niekas negirdėjo… Aplinkinių nuostata nugalėjo, tik niekada nejaučiau, kad tai gerai. Nuolatinis lėkimas iš paskaitų namo, greičio pedalo spaudimas iki dugno važiuojant pas vaiką. Su sūneliu buvo likęs tėtis. Ačiū Dievui, bet vis tiek tai ne mama. Skaudu, bet augindama pirmą vaiką padariau beveik visas įmanomas žindymo klaidas. Pasimokiau, bet, matyt, to reikėjo. Dabar esu kategoriškai prieš šeimos ir darbo derinimą. Susilaukusi dukros, nebekartojau tos klaidos, nes žinojau, kad reikia įsiklausyti į vidinį balsą.
Mamų vidinis balsas natūraliai sako, kaip elgtis, bet jos, deja, kartais pasiduoda aplinkos spudimui.
Kaip tapote žindymo savanore, o paskui – konsultante?
Norėjau padėti kitoms moterims, jaučiausi labai daug žinanti ir patyrusi. Medicinos praktikoje (internatūroje) sutiktas mamas bandžiau konsultuoti, joms padėti, aiškinti. Degiau begaliniu noru padėti, bet susidūriau su problema – mamos mane atstumdavo. Galvodavau – kodėl? Ar kad su baltu chalatu, ar kad atrodau jauna, nepatyrusi? Moterys manė – štai jauna gydytoja, matyt, dar pati neturi vaikų, o bando kažką aiškinti. Moksliškai, iš knygų. Vėl kreipiausi į „Pradžių pradžią“, pasiguodžiau, kad noriu padėti mamoms, bent nepavyksta. Mane pakvietė tapti „Mamai–mamai“ savanore.
Kad ja taptumei, reikia baigti mokymus, o juose sužinojau, ko reikia konsultuojant mamą. Išmokau, kad neužtenka sakyti, ką kaip daryti, pirmiausia reikia su mama užmegzti ryšį, kad ji pasitikėtų tavimi, neužsisklęstų. Jei dalykiškai eini prie moters ir nori ją pamokyti, ji jaučiasi menkavertė mama ir bando tave atstumti. Dabar tos psichologinės žinios man praverčia ir dirbant gydytoja, nes lygiai tie patys dėsniai galioja visur.
Bendravimo subtilybių turi išmokti visi, kurie dirba su žmonėmis – pacientais ar klientais. Būtina pirmiausia rasti kontaktą su žmogumi, kad jis tavimi pasitikėtų, norėtų pasipasakoti. Juk pagrindinė žindymo konsultacijos esmė – parama, o ne pamokymas, kaip pridėti kūdikį prie krūties.
Kai baigiau „Mama–mamai“ mokymus, vėl pradėjau lauktis. Po truputį konsultavau mamas kaip savanorė, bet jaučiau, kad noriu eiti toliau, ir nutariau laikyti tarptautinės laktacijos konsultanto egzaminą, kad savo profesinėje srityje turėčiau kvalifikaciją. Mat kai kolegoms gydytojams pasakydavau, kad esu „Mama–mamai“ savanorė, nelabai kas žinodavo, kas tai yra, juolab kad tai nėra medicininė kvalifikacija.
Besilaukdama ruošiausi tam egzaminui beveik metus. Tuo metu susirinko moterų, kurios norėjo laikyti šį egzaminą, todėl jis vyko Lietuvoje.
Ruošimasis ir laikymas vyko anglų kalba, teko perskaityti labai daug literatūros, buvo be galo įdomu. Iki tol atrodė, kad žindymo sritis yra daugiau bobučių lygio – patarimai iš savo praktikos, kad „man padėjo tas ir tas, gal ir tau padės“. Keista, kodėl mus tokių dalykų neišmokė universitete, juk informacija ne iš piršto laužta, atliekami sudėtingiausi tyrimai stebint daugybę moterų, tikrinant begales pieno mėginių, o ne remiantis „vienai moteriai buvo taip“ principu. Mamoms sakau – jeigu aš remčiausi savo trieų metų židymo patirtimi, juk jums tokios pagalbos neužtektų.
Laktacijos tarptautinio konsultanto (IBCLC) kvalifikacijos egzaminą laikiau jau pagimdžiusi dukrelę, galima sakyti, kad išlaikiau su dukryte prie krūties.
Kaip susiklostė dukrytės žindymas?
Antroji žindymo patirtis buvo visiškai kitokia nei pirmoji. Su dukryte buvau nuolatos, auginau ją pati, visą laiką buvome kartu. Žindymą nuo pat pradžių prisimenu kaip didžiulį malonumą. Su dukryte išbuvau namie metus, o žindžiau dvejus metus.
Mano vaikai puikiai tinka iliustruoti statistiką, kad sėkmingai ir nesėkmingai žindyti kūdikiai skiriasi. Sūnus gavęs mišinio, vadinasi, žindytas ne išimtinai. Jeigu ant stalo bus padėta saldumynų, jis pirmiausia norės jų, o dukra pirma pavalgys mėsos, rimčiau, o tik tada ims saldainį. Arba daržovių valgymas – dukrytei tai nesukelia jokių problemų, o sūnus daržovių nemėgsta. Sūnus turi įprotį nuolatos ką nors graužti – ar žaisliuką, ar pieštuką, nes jo čiulpimo refleksas nebuvo patenkintas, kai to reikėjo. Be abejo, skaudžiausia, kad skiriasi ryšys su vaikais – dukrytę suprantu geriau. Galėčiau vardinti ir vardinti.
Atrodo, apie žindymą naujos informacijos jau nebegali atsirasti – tiek visko ištyrinėta. Ar vis dėlto žinias tenka atnaujinti, atsiranda naujienų?
Taip, žinios kinta. Mes esame labai toli, pavyzdžiui, nuo to, ką žino JAV. Ten žindymo perversmas įvyko 1950 metais, tuo metu buvo atlikta daugiausiai tyrimų žindymo srityje, įvyko informacijos bumas. Mus tas perversmas pasiekė maždaug 1985 metais. Teorija mums prieinama, bet kol teorija paveikia praktiką, reikia daug laiko. Kai atvažiuoja specialistai iš kitų šalių, pvz., iš Skandinavijos, jie sako, kad daro tai seniai. Vadinasi, mes vis dar vejamės. Medicinos spaudoje nuolatos atsiranda naujienų, ypač daug jų mitybos, alergologijos srityse. Per kursus visada mamoms pasakau – tai, ką per mano paskaitas išgirdo jūsų draugės anksčiau, dabar jau gali būti pasenę, nes tyrimai vyksta nuolatos, tad keičiasi ir išvados, ir rekomendacijos.
Kas mamoms labiausiai nesiseka žindant?
Pirma. Dažniausia problema – mamos nepasitikėjimas savo jėgomis, kad ji tikrai gali išmaitinti savo vaiką.
Mama nepasitiki tuo, ką daro, todėl nori pasitikrinti. Rodos, lanko kursus, daug žino, o vis tiek kreipiasi į mus, nes reikia patvirtinimo, kad viską daro gerai. Kūdikis priauga svorio, pakankamai šlapinasi, bet mama vis tiek sako – aš nežinau, ar vaikas pavalgo. Teoriškai mama viską žino, bet jai reikia, kad specialistas patvirtintų – viskas gerai. Jei paklausčiau mamų, kaip jos pačios jaučiasi, jos įsiklausytų į savo vidinį balsą ir suprastų, kad viską daro gerai, bet juk čia pat anyta ima ir lepteli: „Ar tu baigsi vaiką marinti badu?“ Tada ir išaiškėja tikrosios abejonių priežastys… Aplinka mamas labai išderina, jos nori žindyti, ieško pagalbos, bet močiutė ar mama sako – nesikankink, nereikia. Juk kartais pradžia ir nebūna tokia maloni, kaip kad buvo tikėtasi.
Antra. Kita problema – skausmas ir patiriamas nepatogumas žindant. Skausmas moteriai, kuri ką tik išgyveno didžiulį organizmo stresą – gimdymą – yra didelė problema. Nenuostabu, kad spenelių skausmas yra viena iš dažniausių žindymo nutraukimo priežasčių. Kartais mamoms sunku patikėti, kad žindant neturi skaudėti, o jei skauda – kad tai galima pakeisti.
Trečia. Dar viena gana dažna problema – krūties atsisakymas. Yra daug priežasčių, kodėl mažiukas neima krūties, jos priklauso nuo to, kokiu laiku atsisako – naujagimystėje ar jau vėliau. Jei naujagimis nuo pat pradžių neima krūties, matyt, po gimdymo kažkas sutrikdė jo natūralų poreikį žįsti. Logiškai pagalvojus, kaip naujagimis gali neimti krūties, juk gamta jį užprogramavo išlikti, išgyventi. Gal po gimdymo jis buvo atskirtas nuo mamos, išgyveno stresą, suvokė, kad aplinka, į kurią pateko, yra nesaugi, jos reikia vengti, ir tai daro – ilgai miegodamas, silpnai žįsdamas, tiesiog prabūdamas tą laiką užsimerkęs.
Vėliau atsisako dėl krūties pakaitalų įsikišimo – čiulptuko, buteliuko, antspenių. Mama pasakoja: „Vakar neištvėriau, pamaitinau vaiką iš buteliuko, o šiandien jis jau nebeima krūties“. Kūdikiai labai gudrūs, protingi. Net sunku patikėti.
Mamos ne iš karto pas Jus patenka – kaip jos randa kelią į kvalifikuotą konsultaciją?
Pagalbos ieškoma pakopomis. Pirmiausia mama kreipiasi į aplinkinius, klausia patarimo sėkmingai žindžiusios draugės. Kai nepadeda draugės patarimai, nepavyksta išspręsti problemos, mamos viena kitą nukreipia pas „Mama–mamai“ savanores, kurios turi reikiamų specifinių žinių žindymo srityje ir gali padėti. O jei savanorė mato, jog reikia rimtesnės pagalbos, nukreipia pas žindymo konsultantą. Ateities svajonė įkurti žindymo centrą, kur vyktų ne tik konsultacijos, bet būtų atliekami ir moksliniai tyrimai, koordinuojama „Naujagimiui palankios ligoninės“ iniciatyva. Deja, pas mus kol kas nėra įteisinta laktacijos ir žindymo konsultanto kvalifikacija, pagal medicininius reglamentus Lietuvoje tuo užsiima akušerės. Bet JAV, kitose šalyse akušerės komandą papildo ir laktacijos specialistas.
Mamas konsultuoju darbo metu vaikų ligoninėje kaip pediatrė, dirbu Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje (Antakalnyje) naujagimių gydytoja ir žindymo konsultante. Mamos, auginančios kūdikėlius iki 6 mėn., iškilus klausimams dėl priežiūros, sveikatos ir žindymo, gali atvykti į Antakalnio ligoninės Motinystės centrą.
Ar vyras irgi turėtų išmanyti apie žindymą?
Žindymo kursuose bent 20 proc. dalyvauja ir tėčių. Vyrai turėtų gauti informacijos apie žindymą, nes jie nori padėti savo moterims, tik dažniausiai nežino, kaip tai daryti. Tai, „kaip padėti“, vyrai ir sužino kursuose. Jeigu vyras padeda moteriai nėštumo, gimdymo metu, paskui – ir žindant kūdikį, jis daug daugiau jaučiasi tėčiu. Ne veltui ligoninėje duodame vyrui kuo daugiau užduočių – vaikutį panešioti, pakeisti sauskelnes, padėti atsirūgti. Taip kyla vyro pasitikėjimas savimi – kaip tėčiu. Be to, tinkamų žinių turintis tėtis palaiko mamą, kai jai to labiausiai reikia, pvz., po gimdymo moterį užvaldžius liūdesiui, verksmingumui, nepasitikėjimui savimi, savęs gailesčiui. Tuomet ramus ir išmintingas vyro palaikymas ypač reikalingas, kad nedingtų pienukas, kad mama nepalūžtų, o sėkmingai žindytų toliau.
Entuziazmo daug, žinių daug, bet mamos vis tiek dažnai neišmano elementarių dalykų apie žindymą. Gal reikia padaryti žindymo kursus privalomus?
Ką mes darome blogai? Kad tai suprasčiau, man reikėjo pradėti dirbti praktiškai. Problemos prasideda gerokai anksčiau, nei gimdymas. Mamos į gimdymą jau atsineša tam tikrą informaciją ir, be jokios abejonės, tos, kurios lankė žindymo kursus, yra daugiau motyvuotos žindyti. Jei kils nesėkmė, jos ieškos pagalbos, bus nusiteikusios įveikti kliūtis. Deja, yra labai daug moterų, kurios vis dar galvoja taip: atvažiuosiu gimdyti, ir mane visko pamokys. Užpakaliuką nuplauti ar bambutę sutvarkyti gal ir pamokys, bet žindyti jau reikia būti pasiruošus dar nėštumo metu, nes ligoninėje greičiausiai teisingą informaciją teks atsirinkti pačiai.
Svarbiausias mamos darbas – vaiko maitinimas, bet tam ne visada reikiamą dėmesį skiria ne tik pačios būsimos mamos, bet ir medikai. Jau nėštumo metu akušerė turėtų su mama pakalbėti apie žindymą, apžiūrėti krūtis. Kursus lankančių moterų paklausiu, ar joms patikrino krūtis, visos atsako, kad ne. O juk moterys nėštumo metu apsižiūri savo krūtis ir dauguma pagalvoja – ar išmaitinsiu savo vaiką, jei, pvz., krūtys skirtingo dydžio, speneliai maži, plokšti ar pan. Kas jai į šituos klausimus atsako… Todėl į gimdymo namus ji jau atsineša didelę abejonę.
Vis dėlto sutikite, kad pažanga žindymo srityje – didžiulė, mamos tampa vis daugiau sąmoningos, vis ilgiau žindo?
Taip, būtent mamos ir yra didžiausia varomoji jėga. Jos skaito, domisi, lanko kursus. Iki gimdymo padaro didžiulį darbą – susirenka informaciją, gimdymo namuose išsako sako savo pageidavimus, pvz., kad vaikutis po gimdymo būtų padėtas ant krūtinės. Tai ir medikams daro didžiulį postūmį.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
