Neringos Banienės nuotr.
Norėčiau padėti tėveliams, kurie skaito jūsų žurnalą, atpažinti ligą, tik ji jau visai ne reta, o gana dažnai pasitaikanti. Tai kirmėlinės žarnos uždegimas (kitaip – apendicitas).
Pasirodo, kad ne visada paprasta laiku pastebėti ir šią ligą. Laiku nenustačius kirmėlinės žarnos uždegimo ir jo nepašalinus, galimos sudėtingos komplikacijos.
Taip nutiko ir mano 4,5 metų sūnui Martynui. Be to, net šiais visagalės medicinos laikais kartais pasitaiko mirties atvejų (labai seniai nuo šios ligos mirė mano tėvelio 4 metukų sesutė, o ir dabar pagal statistiką miršta 0,1 proc. susirgusiųjų).
5 valandą ryto Martynas pradėjo skųstis, kad jam skauda pilvą, o 6 valandą pradėjo vemti. Nelabai buvo panašu į apsinuodijimą, nes neišvėmė skrandyje likusio nesuvirškinto maisto, iš karto pradėjo vemti skrandžio sultimis. Temperatūros neturėjo, bet iki 10.30 val. jau buvo vėmęs apie 20 kartų, labai nusilpo ir mes nieko nelaukdami išsikvietėme greitąją.
Greitosios gydytojas, trumpai apžiūrėjęs Martyną, įtarė apendicitą, nes pilvą jam labai skaudėjo, ir nutarė vežti į Kauno klinikas, o ne į infekcinę ligoninę. Nelaimei, priėmimo gydytojui pirmas vaizdas pasirodė visai kitoks. Mus klausinėjo, ką vaikas valgė, su kuo bendravo ir t.t. Kai pasakėme, kad prieš tai dieną vaikas pusdienį buvo pas močiutę, gydytojai beveik pasidarė aišku, kad kalti močiutės saldainiai. Arba kažkokia infekcija, kuri sukelia tik vėmimą be viduriavimo. Bet ultragarso tyrimą padarė. Jis apendicito neparodė, ir mus paguldė į vaikų ligų skyrių, kad Martynui atstatytų prarastus dėl vėmimo skysčius.
Skyriuje mus apžiūrėjo dar viena gydytoja (tiek priėmimo, tiek skyriaus gydytojos buvo labai aukštos kvalifikacijos ir labai gerbiamos kolegų). Šitą mes sužinojome kiek vėliau, kai jau buvo aišku, kad jos abi suklydo. Kaip ir visada tokiu atveju, gydytoja palankstė Martynui galvą ir atmetė meningitą. Paspaudinėjo pilvą ir pasakė kad TIKRAI ne apendicitas. Kadangi ligoninės taupo, tad paaiškino, jog mums likti čia nėra jokios būtinybės – vaikas didelis, tikrai nemiršta, kai sulašės lašinės, galėsime važiuoti namo.
Bet namo taip greitai mes neišvažiavome, nes lašinės laša ilgai. Nors skyriuje prabuvome visą dieną, joks gydytojas Martyno daugiau neapžiūrėjo, pilvo nespaudinėjo. Vėmimas liovėsi, tik kol nedavėme nei valgyti, nei gerti. Suvalgęs vieną džiūvėsį Martynas jį vėl išvėmė, pakilo ir temperatūra iki 37,5ºC (kaip tik būdinga apendicitui). Bet jau buvo vėlus vakaras, apie 20.30 val., tad mes jau nelabai kam ir rūpėjome. Kadangi gydytoja buvo pasakiusi, kad galime važiuoti namo, apie 21.00 val. (džiaugdamiesi, kad nieko rimto) mes ir išvažiavome.
Gaila, kad tuo visos mūsų bėdos tik prasidėjo. Kitą rytą temperatūra jau kilo virš 39ºC, vaikui pilvą skaudėjo vis labiau, ir mes jau nežinojome ką daryti. Į polikliniką vežti kaip ir atrodė nėra tikslo – juk tik vakar grįžome iš ligoninės. Guodėme save, kad žarnyno uždegimas greitai nepraeina, reikia palaukti. Girdėme smektą, bakterijas ir arbatas.
Vakare pasidarė visai blogai. Temperatūrą tik numuši, ji vėl pakyla, pilvo skausmas nemažėja. Aš jau supanikavau ir norėjau 23.30 val. griebti vaiką ir vežti atgal į ligoninę, bet vyras mane ramino: vaikas išžiūrėtas, iščiupinėtas, o dar penktadienio vakaras… Palaukiame ryto. Naktį pilvo skausmas dar sustiprėjo, o apie 2 val. Martynas pradėjo skųstis, kad skauda ir koją, ir jis nebegali jos ištiesti. Ryte jau visiems buvo aišku, kad tas „žarnyno uždegimas“ nepraeis, ir reikia ieškoti medikų pagalbos.
Laimė, Martyno senelis sėdėjo viename suole su labai geru vaikų chirurgu,
kuriam ir paskambino. Tik skirtingai nuo tų gydytojų, kurios vaiką išžiūrėjo iščiupinėjo, šitas gydytojas ligą nustatė telefonu.
Kai sužinojo, kad Martynas negali ištiesti vienos kojos, liepė kuo greičiau vežti į klinikas. Nors buvo šeštadienis ir tą dieną mūsų pažįstamas gydytojas nedirbo, jis skubiai atlėkė pats.
Praėjo gal tik pusvalandis, ir Martynas jau gulėjo ant operacinio stalo. Tik gaila, kad buvo jau pavėluota – apendicitas buvo jau supūliavęs ir paliko savo pėdsaką. Operacija buvo sudėtinga ir truko 2 val., bet viskas pavyko neblogai, ir kitos dienos rytą mes jau džiaugėmės, kad visas blogumas praeity, kad Martynas jau sveiksta.
Bet buvo visai priešingai ir visas blogumas tik prasidėjo. Martynas pradėjo vemti dar smarkiau, pilvą jam skaudėjo dar labiau ir vakare jis atsidūrė reanimacijoje. Visa tai prasidėjo dėl to, kad nevyko normali žarnyno veikla, tiksliau – jos nebuvo išvis.
Prasidėjo nemalonios žarnų žadinimo procedūros, nuo kurių Martynas vėmė tik smarkiau ir dažniau, o žarnynas dirbti nepradėjo. Kadangi ultragarso tyrimas ir vėl neparodė žarnyno nepraeinamumo, tai tomis procedūromis vaiką kankino kelias dienas. Pilvas vis pūtėsi ir labai skaudėjo, vaikas ištisai vėmė, bet niekas negerėjo. Ir tik padarę rentgeno nuotrauką gydytojai pamatė, kad žarnos išsipūtusios dar labiau ir suprato, kad tikriausiai yra užsilenkusi žarna ir reikia dar kartą operuoti.
Antra operacija vėl truko apie 2 val., o po jos ir vėl reikėjo daryti tas baisias procedūras, kad žarnos pradėtų normaliai dirbti.
Dar reikėjo vaiką su ką tik susiūtu pilvu (antras pjūvis išilgai pilvo buvo kas didesnis už pirmąjį) statyti ant kojų, kad jis vaikščiotų, nes žarnos kitaip nedirbs ir vėl gali sulipti. Ir tik po kelių dienų pilvas sugurguliavo. Mums tai buvo pati gražiausi muzika.
Aš žinau, kad yra daugybė sudėtingų ligų, įvairiomis ligomis serga ir kenčia daug vaikų, bet Martynas tiek prisikentėjo dėl ligos, kurios galima buvo išvengti, jeigu apendicitas būtų nustatytas laiku. Kaip jau vėliau išsiaiškinome, kad pirmą kartą mums atvykus į klinikas Martyno net neapžiūrėjo chirurgas (mano vyras manė, kad ultragarso kabinete vienas iš gydytojų buvo chirurgas, todėl jis ir buvo toks ramus, kai Martynui pradėjo blogėti). Pats reanimacijos vadovas pripažino, kad apendicitas nustatomas ne laboratorijoje (kraujo tyrimas nebūtinai rodo kirmėlinės žarnos uždegimą, nors mums ir šito tyrimo nedarė), ne ultragarsu (nes tik retais atvejais ultragarsas iš karto parodo uždegimą), o tik chirurgui spaudant pilvą.
Patyręs chirurgas apendicitą gali nustatyti net be papildomų tyrimų. Dėl to ir kilo mintis parašyti šitą laišką. Kad ir kiti tėvai, papuolę į panašią situaciją, išgirdę kelių pakankamai kvalifikuotų gydytojų nuomonę, nebijotų prašyti dar vienos, šiuo atveju – chirurgo – konsultacijos. Kad žinotų, kad ne visi apendicito atvejai yra paprasti ir vadovėliniai.
Martynui apendicitas buvo ne tipinėj vietoj (nors pasirodo, tai pasitaiko ne taip jau retai). Jeigu vaikui skauda pilvą, reikia nemėginti numalšinti skausmą vaistais, bet nuolat jį stebėti. Nes ir pati priėmimo skyriaus vadovė sakė, kad esant šiai ligai situacija gali labai pasikeisti per pusvalandį. Jeigu nieko nematyti dabar, tai po pusvalandžio gali būti visai kitoks vaizdas.
Martynas jau sveiksta. Po ilgų dviejų savaičių, praleistų ligoninėje, pagaliau grįžo namo. Uogytėmis dar spės pasidžiaugti.
Randų ant pilvo daug bet, kaip sakoma, randai vyrą puošia. Labai dėkojam vaikų chirurgui E. Eivai, kuris Martyną prižiūrėjo kaip savo vaiką, aukodamas net savo laisvadienius, taip pat visam reanimacijos ir vaikų chirurgijos skyriaus personalui. Na, o toms gydytojoms, kurios taip pasitiki savimi, kad nemato reikalo konsultuotis su kitais ir išklausyti dar vieną nuomonę, linkime daugiau taip nesuklysti.
Martyno mama Živilė
GYDYTOJO KOMENTARAS
Vaikų ligų gydytojas dr. A.Vingras
Kokie pagrindiniai apendicito požymiai?
Kirmėlinės ataugos uždegimas (apendicitas) – tai 3-20 cm ilgio ataugos, esančios aklosios žarnos gale, uždegimas. Apendicito simptomai gali būti labai įvairūs. Labiausiai simptomai ir eiga priklauso nuo ligos trukmės, vaiko amžiaus, organizmo atsparumo ir kirmėlinės ataugos padėties.
Ligos požymiai:
Iš pradžių pykinimas, vėmimas (ne visuomet).
Stiprėjantis pilvo skausmas apie bambą, vėliau susitelkiantis dešinėje apatinėje pilvo dalyje. Vaikai iki 3 metų (kartais iki 6 metų), nemoka tiksliai nurodyti pilvo skausmo vietos. Mokyklinio amžiaus vaikai sugeba lokalizuoti skausmą.
Nedaug, iki 37,5°C, pakylanti temperatūra.
Mažiems vaikams sutrinka miegas, jie tampa neramūs.
Kodėl dažnai suklystama diagnozuojant, ir apendicitas supainiojamas su žarnyno infekcija?
Dėl to, kad jų požymiai yra panašūs – pykinimas, pilvo skausmas, neaukšta temperatūra, o padarius kraujo tyrimą dažnai randamas padidėjęs baltųjų kraujo kūnelių (leukocitų) kiekis.
Kaip tėvams patikrinti, ar tai apendicitas? Kaip spaudyti pilvą?
Kol kas ligų diagnozes nustato gydytojai, ir tai pasitaiko klaidų. Jeigu visos ligos turėtų tik joms būdingus kelis požymius, žmonija būtų labai laiminga, nes tuomet bet kas galėtų nustatyti bet kurios ligos diagnozę ir nereikėtų gydytojų… Vaiką, pradėjusį skųstis pilvo skausmu, pasiguldykite ant nugaros ir, žiūrėdami į jo veidą, staigiai spustelkite skirtingose pilvo vietose ir taip pat staigiai ranką atleiskite. Jeigu pasikeis veido išraiška arba vaikas krūptels, žinokite – jam tikai skauda atitinkamą pilvo dalį.
Dėl kokių priežasčių apendicitas prasideda?
Jis atsiranda tuomet, kai į ataugą patenka bakterijų, parazitų, kai joje įstringa išmatos (dėl anatominių ypatybių, labai sukietėjusių išmatų, ir pan.).Kod
Kodėl sakoma, kad tai daugiau vaikų, o ne suaugusiųjų liga?
Statistikos duomenimis, dažniausiai apendicitas nustatomas 4-15 metų vaikams. Kodėl šio amžiaus pacientams kirmėlinę ataugą dažniau pakenkia uždegimas, kol kas nežinoma. Kirmėlinės ataugos uždegimas gali atsirasti bet kuriame amžiuje, pvz., mano mamai apendicitas buvo išoperuotas devyniasdešimt pirmais jos gyvenimo metais.
Ar visada reikia operacijos?
Taip, visada.
Kokios galimos komplikacijos?
Kirmėlinės ataugos uždegimas yra liga, kai būtina neatidėliotina pagalba. Tik skubi operacija padeda išvengti labai rimtų komplikacijų – pilvaplėvės uždegimo ir visų jo galimų pasekmių.
Jei apendicitas yra kūne, vadinasi jis žmogui reikalingas. Ar nenukenčia bendra organizmo sistema, kai apendicitas išoperuojamas?
Išoperuojant uždegimo apimtą kirmėlinę ataugą gelbstima vaiko ar suaugusiojo gyvybė, todėl negali kilti tokių minčių, kaip „ar nenukenčia bendra organizmo sistema“. Kol uždegimo nėra, dera saugoti kirmėlinę ataugą, kaip žmogui naudingų bakterijų dauginimosi vietą ir buveinę. Diuko universiteto medicinos centro chirurgai, remdamiesi ilgamete darbo patirtimi, išsakė naują teoriją dėl apendicito paskirties – jų nuomone, šis organas yra ideali vieta daugintis žarnyno mikroflorai. Jau seniai žinoma, kad žmoguje yra daugiau bakterijų nei ląstelių, ir daugeliu atvejų tai naudingosios bakterijos. Jos padeda skaidyti maistą – kitaip sakant, aktyviai dalyvauja virškinamojo trakto veikloje ir atlieka daugelį kitų naudingų funkcijų žmogaus organizme.
Ar operacija sudėtinga?
Laiku nustačius diagnozę, kol neprasidėjo pilvaplėvės uždegimas, operacija yra nesudėtinga. Tikimybė, kad apendicitu sergantis žmogus, kai laiku buvo atlikta operacija, pasveiks, yra 99,9 proc.
Ar yra nors kokių galimybių vaikus apsaugoti nuo apendicito?
Ne, nėra, nes kol kas nenustatyta, kada konkrečiai konkrečiam asmeniui į kirmėlinę ataugą pateks uždegimą sukeliančios bakterijos, parazitai ir prasidės jos uždegimas.
Ką daryti, kai vaikui pradėjo skaudėti pilvą?
Kai namuose ar vaikų įstaigoje vaikui ūmiai pradėjo skaudėti pilvą:
Neduokite valgyti jokio maisto.
Neduokite skausmą malšinančių vaistų ar antibiotikų.
Pilvo nemasažuokite, netepkite jokiais tepalais ir kitaip neveikite.
Nedėkite šildyklės („šiltos pūslės“).
Ant pilvo galite uždėti ledo pūslę.
Kai pilvo skausmas nepraeina per 1 val., nedelsdami kreipkitės į gydytoją, geriau – į vaikų chirurgą.
Pilvo skausmas yra daugelio ligų požymis. Ligas gali atskirti tik gydytojas. Dėl to, pradėjus ūmiai skaudėti pilvą, negalima ramintis mintimi „gal praeis“.
Konsultavo docentas Algimantas Vingras
„Mamos žurnalas“
