Gajui greit septyneri. Rudenį jis eis į mokyklą. Berniukas neprisimena tragedijos, įvykusios prieš 6 metus, apie viską daug kartų pasakojo mama.
Randu, likusiu po operacijos, dabar vaikas net didžiuojasi. „Ne veltui šitam vaikeliui duotas toks vardas. Gajus, vadinasi – gajus. Todėl ir liko gyvas“, – berniukui pasveikus juokavo gydytojai.
Pasakoja Gajaus mama Irma
Xxx
Gyvenome Utenoje pas mano tėvus. Neakivaizdžiai studijavau Vilniuje, mamos pagalba gimus Gajui buvo nepamainoma. Jaučiausi saugi ir rami – mama patardavo, padėdavo. Kaip tyčia tą rudenį man prasidėjo stiprūs tulžies pūslės akmenligės priepuoliai, teko ruoštis operacijai. Rugsėjo mėnesį mane operavo. Po operacijos praėjus porai dienų išvažiavau į sesiją, su pusės metų Gajumi pasiliko mano mama. Kas galėjo pagalvoti, kad po savaitės operuos ir mano vaiką.
Xxx
Kasdien iš Vilniaus skambindavau į Uteną, mama pasakodavo, ką Gajus valgė, kaip miegojo. Vieną dieną sužinojau – sūnus ligoninėje. Mama papasakojo, kad Gajus prieš patekdamas į ligoninę šiek tiek viduriavo ir porą kartų vėmė, paskui pasidarė labai vangus ir mieguistas. Iki tol Gajus augo ypač sveikas ir tvirtas, nesirgęs net sloga. Valgus, gerai priauginėjo svorio, pusės metų svėrė 10 kg. Mama mane ramino, kad nieko rimto – gal vaikas kuo apsinuodijo. Tą pačią dieną į Uteną nevažiavau. Kitą dieną paskambinusi sužinojau – Gajui blogiau. Tuoj pat išvažiavau pas sūnų.
Xxx
Infekcinėje ligoninėje pamačiau tikrai nekokį vaizdą. Gajus gulėjo visai nusilpęs, rankytės atmestos. Gydytojai buvo nusprendę, kad Gajus apsinuodijo, gydė lašelinėmis (valė organizmą). Gydytojai liepė berniuką gausiai girdyti, bet mano mamai kilo nuojauta, kad to neverta daryti, nes berniukas visiškai nesišlapino. Per parą jam sulašėjo gana nemažai skysčių, o vaikas nė karto nepasišlapino. Skysčiai kaupėsi organizme, Gajus tarsi išsipūtė, išbrinko. Gydytojai į viską žiūrėjo ramiai, sakė – lašinkite, girdykite, tuoj organizmas išsivalys.
Ėjo valandos, vaikui vis blogėjo, o gydytojai neskyrė jokių tyrimų. Pasielgėme ,,įžūliai” – patys kreipėmės į pažįstamą gydytoją, tiriantį ultragarsu.
Jis apžiūrėjo pilvuką, kyštelėjo pirštą į tiesiąją žarną ir pasakė: „Skubiai vežkite į Vilnių, įtariu kažką labai blogo“. Kaip galimą diagnozę parašė – apendicitas.
Xxx
Davė senovinę greitąją, su ja išdardėjome į Vilnių. Atstumas – 100 km, o ,,greitoji” jį įveikė tik per 1,5 valandos. Automobilyje Gajus visiškai nebereagavo į aplinką, akytės buvo kaip stiklinės. Santariškių vaikų ligoninės priimamajame gydytoja paėmė Gajų, liepė atsisveikinti ir eiti.
Paklausiau, kada galėsiu savo vaiką pamatyti, atsakė – ateikite ryt poryt. Tėvams neleisdavo būti su vaiku reanimacijos skyriuje.
Kelias valandas vaikščiojau po miestą, apėmė panika. Neiškentusi paskambinau, gydytojai leido atvažiuoti. Jie tiesiai šviesiai man pasakė: „Nežinome, kas jūsų vaikui. Reikia operuoti. Tik atvėrę pilvą galėsime pamatyti, kas yra“.
Xxx
Tą patį vakarą Gajų operavo. Laukėme už durų. Operacija truko 1,5 valandos. Po jos gydytojai pasakė, kad Gajui buvo dviguba žarnų invaginacija (žarnos įėjusios viena į kitą). Mus įspėjo – jei per parą pagerės, vaikas gyvens, jei ne – laukime blogiausio. Apie invaginaciją nebuvau nieko girdėjusi. Pradėjau naršyti po enciklopedijas, žodynus.
Po paros Gajui pradėjo blogėti – įsimetė infekcija. Operavo dar kartą – pjovė tą pačią siūlę ir valė.
Xxx
Po antros operacijos Gajus stebuklingai greitai atsigavo. Galvojau – juk skyrėme Gajui tokį vardą niekada negalvodami apie jo ateitį, būsimas ligas.
Mums vardas atrodė gražus ir tiek. Jį radau skaitydama Testamentą – ten viename laiške radau linkėjimus Gajui: „Kad tau visada sektųsi, kad tavo gyvenimas būtų geras“.
Vaikas sveiko, vėl pradėjo šypsotis, prašytis ant rankų. Suaugęs žmogus taip greitai niekada neatsigaus, kaip kūdikis. Praėjus savaitei po operacijos, Gajus atsisėdo. Per visą ligą jis numetė apie 1 kg. Gydytojai sakė, kad mūsų laimė, jog vaikas buvo tvirtas, daug svėrė. Smulkutis ir mažo svorio nebūtų išgyvenęs.
Xxx
Gydytojai nesiėmė spėlioti, kodėl Gajui taip atsitiko. Jie sakė: „Taip būna, kai sustiprėja vaiko žarnų judesiai (peristaltika), ir viena žarnytė įeina į kitą. Vyresniems vaikams taip būna, kai sunkiau kelia ar vartosi, o kūdikiams – neaišku dėl ko, veikiausiai dėl virškinimo sutrikimų. Beje, nors gydytojai sakė, kad invaginacija – gana reta liga, praėjus dviem savaitėms po Gajaus operacijos lygiai tokia pati situacija susiklostė mūsų draugų šeimoje. Bet jie jau buvo pasimokę, greitai sureagavo, ir operacijos neprireikė – tam vaikui žarnytes kažkaip „prapūtė“.
Xxx
Po operacijos liko didžiulis randas, nes pjovė per visą pilvuką nuo krūtinės ląstos žemyn. Kurį laiką vaiko žarnynas buvo labai geibus, tekdavo duoti įvairių gerųjų bakterijų, nes viduriuodavo. Dabar visos ligos praeity, Gajus visiškai sveikas.
Daug ko pasimokiau iš tos istorijos. Pirmiausia – nepasikliauti vieno gydytojo nuomone, ieškoti informacijos, atkakliai domėtis, kas nutiko tavo vaikui.
Kas per liga?
Apie invaginaciją – pediatrė Jolanta Bernatonienė
Invaginacija – tai liga, kai žarna įsimauna į žarną (viena įlenda į kitą). Pvz., plonoji žarna gali įsimauti į plonąją, storoji – į storąją. Dažniausiai (apie 90 proc. atvejų) plonoji žarna įlenda į storąją. Pasitaiko ir vadinamoji dviguba invaginacija, kai klubinė žarna įsismaukia į klubinę ir dar įsistumia į storąją žarną.
Dažniausiai invaginacija serga kūdikiai, ypač 4-9 mėnesių. Berniukai serga dažniau nei mergaitės. Vyresniems vaikams invaginacijos priežastys neretai būna organinės kilmės: dėl žarnos polipų, divertikulo, pilvo ertmės sąaugų. Visos šios kliūtys sutrikdo žarnų judėjimą. Kūdikių invaginacijos priežastys neaiškios, vadinamosios idiopatinės. Manoma, kad invaginacija gali atsirasti dėl žarnų raumenų spazmų, kuriuos išprovokuoja maisto produktai, žarnyno infekcinės ligos (bakterinės ar virusinės). Žarnos peristaltikos banga mėšlungiškai sutraukia gabalėlį žarnos ir įstumia į greta esantį platesnį, ten užstringa ir nebeatsistato į savo padėtį.
Liga prasideda staigiais, netikėtais, labai stipriais priepuolinio pobūdžio pilvo skausmais. Priepuolis trunka 1-2 min., po kurio vaikas trumpam nurimsta. Tačiau po kelių ar keliasdešimt minučių skausmų priepuolis vėl pasikartoja. Skausmus sukelia žarnyno peristaltikos bangos. Kaskart jos vis giliau žarnos dalelę su kraujagyslėmis ir nervais įstumia į kitą žarną. Ligonis greitai pradeda vemti. Sutrikus žarnos kraujotakai, po kelių valandų vaikas pasituština krauju su gleivėmis. Kartais kraują galima pamatyti tik pirštu patikrinus tiesiąją žarną ar padarius klizmą (tai gali atlikti tik gydytojas).
Jei nuo ligos pradžios būna praėję ne daugiau 12 val., daliai kūdikių pavyksta pašalinti invaginaciją be operacijos. Visi kūdikiai, kuriems invaginacija diagnozuojama vėliau kaip po 12 valandų nuo ligos pradžios arba kurių nepavyksta išgydyti konservatyviai, operuojami. Vyresni nei 1 metų vaikai dažniausiai operuojami iš karto. Apmirusi, negyvybinga žarnos dalis pašalinama operacijos metu. Ligos prognozę lemia diagnostikos laikas.
Taigi vaiką užklupus ūmiems, neaiškios kilmės pilvo skausmams būtina kuo greičiau pasirodyti gydytojui.
„Mamos žurnalas“
