Elina su vyru vyru vaikelio atėjimu labai ruošėsi ir jautėsi viskam pasiruošę. Deja, tai, kaip susiklostė gimdymas, pranoko net mokslinės fantastikos kūrinius. Elinai gimdymo metu… trūko apendicitas.
„Pasikausčiusi“ nėštukė
Laukėmės pirmojo vaikelio. Labai tam ruošėmės, svajojome ir, žinoma, norėjome, kad viskas vyktų sklandžiai. Iki gimdymo gyvenome Vilniuje, ten ruošėmės auginti vaikelį. Pagal gydytojo prognozę, turėjau gimdyti lapkričio pabaigoje. Deja, ne visada viskas vyksta taip, kaip planuoji.
Nėštumo pradžioje viskas klostėsi sklandžiai. Dirbau, sportavau ir džiaugiausi vis didėjančiu pilvuku. Kai išėjau motinystės atostogų, pradėjau lankyti baseiną ir nėščiųjų jogą bei aerobiką. Stengiausi valgyti pilnavertį ir sveiką maistą. Su vyru įsirašėme į R.Šemetos kursus būsimiems tėveliams „Mama, tėtis ir Aš“. Ten labai daug išmokome ir ruošėmės gimdyti be nuskausminimo, natūraliai. Sukūriau rašinį apie savo svajonių gimdimą. Turėjau paruošusi ir „gimdymo planą“. Rūpinausi vaikelio kraiteliu, o vyras tuo metu repetavo taškinį masažą ir svarstė, kaip reikės perkirpti bambagyslę. Domėjomės gimdymu namuose ir vandenyje, rinkomės ligoninę gimdymui. Kitaip tariant, buvome „pasikaustę“.
Pykinimai nėštumo pabaigoje
Iki 35 nėštumo savaitės niekuo skųstis negalėjau, bet nuo 35 savaitės pradėjo varginti pykinimas. Iš pradžių pamaniau, kad vaiko galvutė spaudžia skrandį ir dėl to taip pykina. Stengiausi kuo mažiau valgyti, nevalgyt to, nuo ko pykino. Paskutinėmis 35 savaitės dienomis baseine treniruočių metu plūduriavau prie laiptelių, kad suspėčiau nubėgti iki tualeto, jei pasidarytų bloga. Galvojau, gal prasidėjo vėlyvoji toksikozė? Tačiau 36 savaitę pasijutau gerai ir per paskutinę apžiūrą pas gydytoją viskas buvo tvarkoje. Jaučiausi gerai ir apie pykinimą gydytojai nieko nepasakiau, nes lyg ir praėjo. Ramino ir draugių pasakojimai, kad net rūgštimi apsipildavo paskutinėmis savaitėmis vaikui įspyrus, tad maniau, kad man dar pasisekė.
Skaičiau, kad jei vaikeliui plaukeliai auga, tai irgi gali sukelti pykinimą. Atšvenčiau savo 28 gimtadienį ir tikrai gerai laikiausi, kupina svajonių apie savo „didžiausią dovanėlę“.
Kelios dienos ligoninėje
37 savaitės pradžioje – sekmadienio vakarą (16 val.) pasijutau labai blogai. Apie pietus pradėjo pykinti, paprašiau vyro, kad nuvežtų į artimiausią ligoninę. Nuvažiavome į Antakalnio klinikas. Priėmime mane patikrino, pasakė, kad iš ginekologinės pusės viskas tvarkoje, ir nusiuntė pas chirurgą. Jis mane apžiūrėjo, tačiau nieko įtartino nepastebėjo. Padarė kraujo ir šlapimo tyrimus – atsakymai buvo geri.
Grįžome namo. 21 val. pradėjau vemti, gal 20 kartų lėkiau į tualetą. Neiškentęs vyras vėl nuvežė į Antakalnio klinikas, ten mane paguldė į Akušerijos patologijos skyrių.
Sulašino lašelinių, vaistas vadinosi lyg ir Rehidronas. Visą parą miegojau, nieko nevalgiau, jaučiausi klaikiai. Nors pykinimas ir praėjo, labai jaudinausi dėl savo vaikelio. Ligoninėje išbuvau iki trečiadienio ryto. Pasveikau ir po apžiūros mane išleido namo.
Keisti gimdymo skausmai
Namuose išsimaudžiau ir atsiguliau pamiegoti. Ligoninėje paskutinę naktį beveik nemiegojau. Maudė šonus, nugarą, kaltinau per kietą lovą, negalėjau gulėti ir vis laksčiau tai į koridorių, tai po palatą. Taigi namuose atsiguliau į savo minkštą lovytę ir saldžiai užmigau.
Pabudau nuo labai stipraus skausmo. Buvo 15 valanda. Nubėgau į tualetą – išėjo gleivių „kamštis“. Valio, vadinasi, artėja ta valanda, kai pagaliau pamatysiu ir priglausiu prie širdies savo vaikelį. Parašiau vyrui žinutę, kad neskubėdamas važiuotų namo, nes žinojau – pirmas gimdymas greitai nevyksta. Svaigo galva, skaudėjo šonus, prakaitas čiurkšlėmis varvėjo per rankas, kaip iš dušo paleidus lengvą srovelę, net išsigandau… Girdėjau pasakojimų, kad gimdymo metu skauda, tačiau visi pasakojo, kad skausmas toks, kaip per mėnesines, tik kelis kartus stipresnis. Man skaudėjo ne pilvo apačią, o šonus ir šonkaulius.
Labai svaigo galva, akyse temo, negalėjau paeiti. Sukaupusi paskutines jėgas atsiklaupiau ant kelių ir bandžiau daryti atpalaiduojamuosius pratimus, pasiūbuoti klubais, bet vos nepargriuvau…
Išsigandau, stengiausi nepasiduoti panikai ir paskambinau vyrui, kad jį paskubinčiau. Praėjo valanda, o atrodė lyg amžinybė. Atvažiavęs vyras ėmė mane bučiuoti ir sveikinti, džiaugėsi, kad atėjo ta lemtinga akimirka, o aš negalėjau net žodžio pratarti iš skausmo. Stengiausi nepanikuoti, ramiai kvėpuoti ir nepargriūti.
Akyse vis mirgėjo vaizdai iš filmo apie gimdymą, kaip moterys lengvai judina klubais tam, kad palengvintų sąrėmių skausmus, o aš siūbuodama atsirėmusi į sieną vos vos galėjau apsirengti. Nejau aš tokia silpna, nejaugi negalėsiu iškęsti – tokios mintys sukosi galvoje. Paprašiau, kad vyras padėtų apsirengti, nes pati nepajėgiau. Labai lėtai ėjome mašinos link ir pagaliau nuvažiavome į Antakalnio klinikas. Nusprendėme ten važiuoti, nes šioje ligoninėje gydytojai turėjo visus tyrimų rezultatus, todėl, reikalui esant, greičiau sureaguotų, juk tik ryte mane iš ten išleido.
Įtariamas apendicitas
Priimamajame, kaip visada, reikėjo laukti eilėje. Vyras stengėsi juokauti ir palaikyti mane, pralinksminti.
O aš beveik nemačiau jo veido. Nuo skausmo sutraukė žandikaulį. Kai atėjo mano eilė (18 val.) vos galėjau paaiškinti, kas man atsitiko. Gimdos kaklelis buvo atsidaręs tik per vieną pirštą, todėl gydytoja norėjo mane išleisti namo, bet man taip svaigo galva ir pasidarė taip karšta, kad paprašiau pamatuoti temperatūrą. Atsimenu, kad buvo virš 38ºC.
Tada viskas ir prasidėjo. Vėl paėmė kraujo, šlapimo. Tyrimai buvo blogi. Leukocitų kiekis viršijo normas.
Gydytojai nutarė nuleisti vandenis ir skatinti gimdymą. Vandenys buvo skaidrūs ir man pradėjo lašinti skatinamuosius vaistus. Tačiau gimdymo veikla niekaip neprasidėjo, nejutau sąrėmių.
Atsimenu labai mielą ir rūpestingą akušerę, deja, jos nebemačiau, kaip „kalbantis šešėlis“ ji vaikščiojo aplink ir vis tikino, kad visos pagimdo ir aš pagimdysiu. Prašė ramiai kvėpuoti, nesijaudinti.
Gimdymo veikla vis neprasidėjo. Slopo vaikelio širdelės tonai. Buvo sukviestas gydytojų konsiliumas.
Tada ir išgirdau, kad įtaria apendicitą. Nusprendė operuoti.
Operacija ir gimdymas vienu metu
Niekada nemaniau, kad dėkosiu, jog man suleido nuskausminamųjų. Paguldė ant stalo, šalia kurio stovėjo akušerė, ginekologė, chirurgas ir jo asistentas. Kai prapjovė pilvą išvydau susijaudinusius gydytojų veidus. „Visur pūliai“, – pasakė kažkas. Mano mažylė dukrytė gimė 50 cm ūgio ir 2 810 g svorio.
Ją greitai išėmė, nunešė prausti ir paguldė į vaikų intensyviosios terapijos skyrių. O mane operavo ir valė dar valandą. Praradau laiko jausmą, uždėjo kaukę. Nuo morfino du kartus stojo širdis. Kai pabudau, buvo naktis. Koridoriuje pasitiko laimingas bet labai pavargęs vyras. Girdėjau sesers ir jos vyro balsus.
Jie visą tą laiką trise sėdėjo už durų nerimaudami. Vyras pranešė, kad mums gimė mergaitė. Mane nuvežė į reanimaciją.
Apendicitas paspartino gimdymą
Nesu šios srities ekspertė, tačiau manau, kad gydytojai veikė gana operatyviai. Be emocijų, šaltu protu besivadovaudami, jie priiminėjo sprendimus.
Man sunku pasakyti, ar tai jiems buvo pirmas kartas, sutrikę jie neatrodė. Visi moters vidaus organai paskutinėmis nėštumo savaitėmis keičia savo vietą, ir apendiksas, kuris yra apačioje, pakilo ties šonkauliais, todėl sunku buvo diagnozuoti, kas man nutiko. Vaikelis savo kūneliu uždengė vidaus organus, todėl gydytojai negalėjo nustatyti, kokia problema.
Infekcija galėjo išplisti mano organizme, ir gydytojai baiminosi, kad per kraują infekcija nepatektų vaikeliui. Mažylei paėmė kraujo tyrimams, skyrė gydymą, laimei, viskas baigėsi gerai. Deja, dar ir bambagyslė buvo du kartus apsivyniojusi apie dukrelės kakliuką, tad mergytė gavo vos 5 balus. Kaip vėliau supratau, skausmas ir šokas išprovokavo gimdymą, todėl mažulei teko ateiti į pasaulį 37 savaičių.
Dienos po operacijos
Po operacijos teko praleisti 2 dienas reanimacijoje ir 8 dienas Chirurgijos skyriuje, kur man valė organizmą. Lašino vaistus ir leido antibiotikus.
Sunkiausia buvo ištvertai tai, kad negalėjau pamatyti savo dukrelės, kuri buvo kažkur šalia. Vyras dešimt dienų klajojo iš vieno korpuso į kitą, tai pas mane, tai pas dukrytę, jaudinosi dėl mūsų abiejų sveikatos.
Pirmą kartą pamačiau vaikelį telefono nuotraukoje, taip norėjau priglausti, pačiūčiuoti.
Dar negalėjau vaikščioti, ir manęs iš Chirurgijos skyriaus niekaip negalima buvo perkelti pas mažylę, nes man šonuose bėgo pūliai, gydytojai baiminosi, kad gali išplisti infekcija.
Tuo tarpu mano mažulė mintimis irgi vis ieškojo manęs. Gydytojai sakė, kad ji labai nerimavo, jai krito svoris, labai reikėjo mamos. Ketvirtą dieną atsirado pieno, bet man leido antibiotikus, tad negalėjau perduoti pienuko į Naujagimių skyrių. Atsimenu, vienas gydytojas siūlė išgerti vaistų, kad neturėčiau problemų dėl krūtų. Dukrytė ir taip mišinuku maitinama, baiminosi, kad laiku nenusitraukus pieno pakils temperatūra ir bus komplikacijų. Gąsdino, kad nusitraukinėti pieną – didžiulis darbas, ir vargu ar pajėgsiu tai daryti su mėlynomis ir skaudančiomis nuo lašelinių rankomis. Bet aš atsisakiau, savo vaikelį norėjau maitint pati, kad ir vėliau.
Gaila, bet apie nusitraukinėjimą nieko nežinojau, nesidomėjau, nes ruošiausi maitint pati. Teko prašyti pagalbos. Atėjo dvi seselės, „pramušė“ pieno kanalus, patarė, kokį pientraukį nusipirkti. Pirmą kartą pieną traukė vyras, nes man labai skaudėjo rankas, bet naktį teko pačiai darbuotis. Deja, po 10 dienų maitinimo iš buteliuko dukrelė taip ir neįprato pati žįsti. Jau 5 mėnesius nusitraukinėju ir taip maitinu savo dukrytę.
Patarimai mamoms
Pasiryžau papasakoti apie savo gimdymą, nes niekuomet net ir nebūčiau pagalvojusi, kad taip gali nutikti. Žinoma, toks atvejis labai retas, tačiau apie tai irgi reikia žinoti.
Nenoriu nieko gąsdinti, bet jei planuojate vaikelį, būtinai išsamiai išsitirkite prieš pastodamos. Nežiūrėkite pro pirštus į menkiausią negalavimą.
Reikia išmokti atskirti ir skausmų pobūdį. Vienas svarbiausių apendicito požymių buvo pykinimas ir skausmas šonkaulių srityje. Visos lovos atrodė per kietos, negalėjau išsimiegoti, nes skaudėjo šonus. Sąrėmių skausmas kyla iš apačios, o ne atvirkščiai. O man maudė šonus, ir skausmas buvo viršutinėje dalyje. Negalėjau kvėpuoti, svaigo galva, akyse temo.
Sąrėmių metu moteris turi elgtis adekvačiai: sugebėti kvėpuot, judėti, vaikščioti. O aš nieko nebegalėjau.
Kaip laikomės dabar
Pirmomis dienomis buvau labai silpna, todėl persikėlėme pas mano tėvelius. Vyras savo „dekretines“ atostogas išnaudojo pagal paskirtį, maudė ir maitino dukrytę, viską darė, kad padėtų man. Kai vyras pradėjo dirbti, mano mama paprašė atostogų, taip aš po truputį atsigavau. Pradėjau jaustis gerai.
Gerdama mano pienuką per pirmą mėnesį mažylė priaugo 1 500 g.
Dabar abi laikomės gerai. Dukrytė auga, žaidžia, dainuoja, bando sėstis ir nekantriai laukia pirmųjų dantukų.
Labai norėčiau padėkoti savo vyrui, tėveliams ir sesutei, Naujagimių skyriaus gydytojai Kristinai Razmuvienei, kuri pirmosiomis dienomis rūpinosi mano mažyle, 4-ojo Abdominalinės chirurgijos skyriaus personalui ir habil. dr. V.Asejevui, kuris mane operavo, ir D. Budriui, kuris rūpinosi mano sveikata po operacijos. Dėkoju ginekologei ir akušerei, deja, negaliu atsiminti nei jų vardų, nei pavardžių.
„Mamos žurnalas“