Skiriu išėjusiam tėčiui
Rytas, kitoks nei visada
Labas. Esu berniukas. Greitai mano antrasis gimtadienis. Prasibudau šiandien ryte ir labai nustebau – neradau tėtės ten, kur jis visuomet saldžiai rytais miegodavo. Žiūriu šen, žiūriu ten – nėra. Šaukiu „tiatiaaaaaaaaaa“. Jis neatsiliepia. Mama jau nemiega. Švelniai paima mane ant rankų ir su ašaromis akyse sako, kad tėtės nėra. Išvažiavo. „Kaip tai nėra?“ – mąstau aš sau. „Einam žiūrėti į virtuvę“ – kviečiu aš mamą. Mama mano šauni. Klusniai neša mane ant rankų į virtuvę… Oooooo! Turiu puikią idėją – kepam blynus!
Mes su tėčiu visada kepdavom blynus kartu. Kadangi mamytė dirbo, tėtis visus metus buvo mano auklė. O dabar mamai vasaros atostogos. Ir ji linksminasi su manimi. Blynų kepimo procesas man labai patinka: aš sėdžiu virtuvėje ant stalviršio, padedu maišyti plaktuvu tešlą, trukdau mamai greitai kepti blynus. Pirmas blynas visuomet priklauso man. Mamytė blyną suplėšo į gabaliukus, įdeda juos į mano lėkštę ir padeda ant stalelio prieš mane. Kepdama blynus, mama vis pribėga prie manęs, duoda bučkį, įdeda šilto blyno gabaliukų, pati prisėda pavalgyti. Kai likdavo ne daug tešlos, tėtis visuomet darydavo man „medūzinį“ blyną. Smagu, kad mama nepamiršta tokių malonių smulkmenų ir „medūzinis“ blynas jau guli prieš mane. Kas tai per blynas? O gi panašus į medūzą.
Mažų vaikų laiko subtilybės
Diena man pralekia smagiai. Po pietų miego einame su mama pasivaikščioti. Išeinu ant kelio ir šaukiu tėtį. Gal jis išvažiavo ir negirdi manęs? O jei girdėtų, kaip aš jį šaukiu, gal sugrįžtu? Mama verkia. Gal aš ką blogo padariau? Man liūdna, kai ji verkia.
Verkiu ir aš. Einame kartu su mama ant piliakalnio. Mama dainuoja linksmą dainą apie krokodilą, kuris pamilo varną. Mano mamytė neleidžia man ilgai liūdėti… Myliu ją labai. Bet tėtės labai ilgiuosi… Taip prabėga kelios dienos. O gal daugiau.
Žinokit, mažam vaikui minutė prilygsta valandai, valanda – dienai, diena – mėnesiui ir t.t. Tėtės ieškau kiekvieną rytą. Ir vakarais prieš miegą šaukiu prie lango. Deja… Man liūdna. 5 dienos paieškų – ir jokių rezultatų. Labai nusiviliu savo tėčiu, nes, pasirodo, aš jam nereikalingas. Kitaip jis ieškotų manęs. O dabar neieško: neskambina, neatvažiuoja… Nesuprantu, kaip jis ištveria be manęs? Man be jo labai sunku.
Mamos nuovargis ir mano pyktis
Matau pavargusią mamą. Ji nerimauja. Jei būčiau didesnis, būtinai jai kaip nors padėčiau. O dabar galiu tik būti šalia. Ir dar kaip: pavirtau į tikrą mamos uodegą. Niekur neleidžiu jai eiti be manęs. Kai tik mama dingsta iš mano regos lauko, tuoj pat šaukiu „mamamamamamamama“. Lyg kokia sugedusi plokštelė. O kai tėtis būdavo namuose, aš jau net pusvalandį nepasigesdavau nei mamos, nei tėčio. Mama sakydavo, kad kaip dvejų dar neturintis berniukas esu labai savarankiškas mažylis. Gal toks dabartinis mano lipšnumas ir nėra geriausia, ką galiu duoti savo mamai, bet man tiesiog baisu…
Nesuprantu, kodėl, bet jausmas nėra malonus. Mano mama labai rūpestinga. Nori kuo geriau pasirūpinti mano poreikiais, tačiau dabar jai tai nėra taip paprasta. O aš mažas berniukas. Man reikia daug dėmesio. Ir nors matau pavargusią mamytę, man būna pikta, kai ji neneša manęs ant rankų, nors anksčiau nešdavo. Tada aš kandu jai. Mama tyli. Aš pats savęs išsigąstu ir apkabinu ją stipriai. Jaučiu, kaip mamytei skruostu bėga ašaros. Man gera žinoti, kad net besikandžiojantį mane mama labai myli.
Man svarbūs ritualai
Kiekvieną vakarą mane prausdavo tėtis. Dabar tą daro mama. Visai nieko. Ji dainuoja dainas, o aš ją visada aptaškau. Matau, kaip jai sunku mane iškelti iš vonios, nes sveriu 15 kg. O mama sveria vos tris kartus tiek. Vakar svėrėmės abu. Tikiuosi, kad greitai užaugsiu ir pats galėsiu išlipti iš vonios.
Matau, kaip mama labai stengiasi neišklysti iš mūsų įprasto gyvenimo ritmo. Žinot, kas čiq smagiausia? Mama visą savo laiką skiria man. Kartais pyksta, kad aš jai neleidžiu išplauti indų, nes tuo metu labai noriu apsikabinęs pašokti ir pasiklausyti muzikos. Žinau, kad mama labai greitai prausiasi duše, nes aš ją skubinu – išjungiu vandenį. Mat tuo metu noriu pasėdėti mamai ant kelių ir vartyti savo mėgstamas knygeles. Prieš miegą.
Kaip kad būdavo su tėčiu.
Nors mano mamytė vasaros pabaigoje ketino atpratinti mane nuo jos pienelio, tačiau aš vis dar mėgaujuosi žindymu. Man tai labai svarbu, nes patenku į ramybės oazę. Jaučiausi mamos glėbyje labai saugiai. Ačiū tau, mamyte!
Pirmasis susitikimas su tėčiu
Šiandien man šventė. Praėjo 7 savaitės ir 3 dienos. Atsikėlęs ryte radau tėtį. Ne visai ten, kur jis visada būdavo. Bet, svarbiausia, jis buvo su manimi.
Kai tik jį išvydau, taip apsidžiaugiau, kad puoliau jam rodyti, kaip aš piešiu, kaip aš moku vėžinti mašinytes. Prašiau, kad tėtis nė per žingsnį neatitoltų nuo manęs. Ir žinot, ką? Tėtis man pusryčiams iškepė blynų. Ir „medūzinį“ taip pat! Visą dieną mėgavausi jo draugija. Gaila, kad su mamyte jie truputį pasibarė. Tačiau tai man netrukdo mylėti savo tėtį ir savo mamą tuo pačiu metu. Ir lygiai taip pat stipriai. Mamai leidau pailsėti.
Vakare tėtis mane išmaudė. Nepavyko jo įkalbėti, kad pasiliktų, kol aš užmigsiu. Kažkur skubėjo. O aš, žiūrėdamas pro langą į jo išvažiuojančią mašiną, graudžiai verkiau. Verkė ir mama. Tačiau tai buvo nuostabi diena. Gaila, kad ji daugiau per 2 mėnesius nepasikartojo.
Mama grįžta į darbą
Paskutinėmis vasaros dienomis mama pradėjo labai nerimauti. Vargšė. Jai baigiasi atostogos. Ir aš vargšas. Kažkur turėsiu būti. Su kažkuo. Laimei, esu tikras, kad mama padarys viską gerai. Geriausiai, kaip tik gali padaryti. Kai tėtis gyveno kartu su mumis, mama buvo sutarusi, jog dar metelius tėtis bus mano auklė. O tėtis prasimanys visokių darbelių namuose. Kad ir namučius galėtų prižiūrėti, ir manimi tinkamai pasirūpinti. Mano mama įsitikinusi, kad iki 3 metų, o kartais net ir ilgiau, vaikučiams geriausia namuose. Kaip ji sako, man kol kas reikia dėmesio vienam. Kad jausčiausi saugiai, kaip kad anksčiau.
Laimei, mamytė po ilgų paieškų surado auklę. Gera, maloni tetutė. Kaip močiutė man. Sunku išsiskirti su mama. Nors aš mažiukas, viską suprantu. Matau ir mamą liūdnesnę. Bet matau, kaip ji nepasiduoda. Suprantu, kad aš su tetute esu saugus, manimi ji rūpinasi, žaidžia su manimi. Mama, būk rami, man viskas gerai! Mano mama išmintinga. Kai ji ateina manęs pasiimti pas auklę, aš neverkiu. O tai reiškia, kad man viskas buvo gerai. Vadinasi, ir rytojus man bus geras. Mama, mes viską kartu ištversim! O kai aš užaugsiu, būtinai papasakosiu tėčiui, kam jis man yra reikalingas. Tėti, ruoškis rimtam pokalbiui su savo paliktu sūnumi!
Užrašė mama Eleonora
www.psichologeramune.lt
Psichologės komentaras
Psichologė Ramunė Murauskienė
www.psichologeramune.lt
Kas ką paliko? Aprašyta šeimos situacija yra sudėtinga visiems: ir vaikui, ir mamai, ir tėčiui.
Labai svarbu pripažinti, kad tokiu atveju paliekama ne tik žmona, bet ir vaikas.
Vadinasi, vaikas išgyvena išsiskyrimą su jam labai svarbiu prieraišumo objektu. Jį paliko tėtis, su kuriuo jis gyveno nuo pat gimimo. Tėtis, kuris kiekvieną dieną būdavo jo pagrindinė auklė, jo poreikių tenkintojas, jo žaidimų draugas.
Supraskime vaiką stebėdami jį. Kuo mažesnis vaikas, tuo jo skausmas mažiau regimas.
Suprasti mažus vaikus gana sunku. Nes jie nekalba. Tačiau nereikia būti psichologu, kad galėtume suprasti, jog vaikas ieško to, kas jam svarbu. Tėčio ieškojimas aiškiai demonstruoja egzistuojantį vaiko prisirišimą prie tėčio. Tai skaudus išgyvenimas. Bet kokio amžiaus vaikui. Ir kuo vaikas mažesnis, tuo daugiau laiko jam reikia sudėtingoms situacijoms išgyventi ir krizei įveikti.
Privalome duoti vaikui tiek savo besąlyginės meilės, kiek jam reikia. Privalome duoti vaikui tiek laiko, kiek jam reikia.
Nereikia tikėtis, kad vaikas greitai „atsigaus“. Savo buvimu šalia, meilės ir pakantumo demonstravimu labiausiai padėsime vaikui. Jei vaikas vyresnis, sulaukime jo paties noro kalbėtis apie tai, kas skaudina širdį. Arba atsargiai inicijuokime pokalbį.
Būkite vaikui prieinama. Ką nors patarti mamai šioje situacijoje nėra lengva. Bendra tendencija – skirkite kiek galima daugiau laiko vaikui.
Mažyliai mąsto paprastai – jei mane paliko tėtis, gali palikti ir mama. Todėl vaikas ir tapo mamos uodega. Todėl jis ir pasidarė „rankinukas“.
Pasikeitęs vaiko elgesys parodo, kad berniuko saugumo jausmas pasikeitė. Tiksliau, vaikelis jaučiasi nesaugiai. Ir kai tik jis vėl pasijus geriau, vėl galės demonstruoti savo savarankiškumą. Prisiminkite, kai tik vaikas galės apsieiti be suaugusiojo, jis ir bus be jo. Neatstumkite vaiko tokią sunkią valandą. Būkite vaikui prieinama visada, kai tik jam reikia. Mamos, kurios turi daugiau nei vieną vaiką, turėtų skirti laiko vaikams pagal galimybes kiek galima daugiau. Vyresni vaikai irgi jaučiasi nesaugiai.
Vaiko agresija – išsiskyrimo pasekmė. Vaikas liūdi, tačiau vaikai, ypač maži, tik mokosi išreikšti savo emocijas.
Berniuko agresyvios reakcijos, jo kandžiojimasis, tai nėra vaiko blogumo įrodymas. Svarbu suprasti, kad vaikui pačiam sunku. Kai tik jis galės nesikandžioti, tai ir nedarys to. Geriausia mamos reakcija – visiškai nereaguoti. Nes bet kokia reakcija į vaiko nepageidaujamą elgesį tą elgesį tik pastiprina. Šią auksinę taisyklę prisiminti verta visiems. Po išsiskyrimo su artimu žmogumi skirtingo amžiaus vaikai reaguoja skirtingai. Svarbu žinoti, kad gali atsirasti agresyvus elgesys, net nukreiptas į save. Jei kyla klausimų ar abejonių dėl vaiko elgesio, būtinai kreipkitės į specialistą. Ypač jei vaikas vyresnis.
Išlaikykite įprastus ritualus. Labai smagu, kad mama stengiasi išlaikyti įprastą namuose tvarką. Bendra taisyklė – rūpinkitės kiek galima daugiau vaiku, o buitį palikite ateičiai. Prisiminkite: neplauti indai ir grindys neverkia ir nesielvartauja. Priešingai nei mūsų stebuklėliai. Kasdieniai įpročiai padeda vaikui jaustis saugiau esant radikaliems pasikeitimams. Jei mama su vaiku gali likti tuose pačiuose namuose, tai šaunu. Tokioje išsiskyrimo situacijoje labai svarbu vaiko gerovei išsaugoti vaikui įprastą aplinką, tvarką bei vaikui artimus žmones. Jei vaikelis bendravo su vyro tėvais ar kitais jo aplinkos žmonėmis, dėl asmeninių nesutarimų tikrai nevertėtų mažinti vaiko socialinio rato.
Priimkite kitų pagalbą. Aprašytoje šeimos dramoje labai svarbus yra artimųjų palaikymas. Jei yra žmonių, galinčių Jums suteikti paramos, pagalbos – naudokitės tuo. Tačiau ne vaiko sąskaita. Lai jie plauna grindis, indus, daro valgyti. Jūs būkite su vaiku ir mėgaukitės bendravimu su juo. Supraskite, kad paliktam vaikui Jūsų dabar labai reikia. O kai tik jis pasijus saugiau, Jūs atsipūsite. Ir galėsite skirti daugiau laiko sau bei namams. Svarbus perspėjimas paliktoms mamoms: Jūsų emocijos – pyktis, baimė, neapykanta, liūdesys – yra labai normalios ir suprantamos.
Nors Jums ir nemalonios. Jei jaučiate, kad neištveriate tyloje pati su savimi, kreipkitės pagalbos. Nelikite viena šioje sunkioje situacijoje. Vaikas
Jums nepadės spręsti Jūsų vidinių problemų. Jūsų vidiniai išgyvenimai tikrai nepadės nei vaikui, nei Jums. Laiku kreipkitės pagalbos.
Vaiko požiūris į tėtį. Vaikai išgyvena laiką kitaip nei suaugusieji. Kuo mažesnis vaikas, tuo ilgesnė jam akimirka. Čia yra ir pliusų, ir minusų. Kai tenka išsiskirti su vaiku trumpam, jam liūdna. Tačiau ilgesnis išsiskyrimas vaiko atmintyje pavirsta į tarsi „niekada“. Berniukas nepamirš tėčio, tačiau labai tikėtina, kad po savaitės vaikelis liausis jo ieškojęs. Vyresni vaikai ne tiek ieško tėčių, kiek klausinėja. Šioje situacijoje labai svarbu, kad mama išsaugotų pagarbą tėčiui. Savo asmeninius pykčius reikia palikti draugei išsakyti. Demonstruokite vaikui, kad gerbiate jo tėvą. Kad ir ką jis Jums būtų padaręs. Palikite vaikui pačiam susidaryti nuomonę apie savo tėtį. Nepaskubėkite išsakyti savo nuostatų. Yra teorijų, kurios teigia, jog geriau bet koks tėvas nei jokio. Aš sakyčiau, kad svarbiausia šioje situacijoje konstruktyviai reikšti pyktį ir nevelti vaiko į suaugusiųjų santykių aiškinimąsi.
Tėti, būk geras, nepamiršk savo vaiko. Išėjęs iš namų tėtis turi kelti sau tikslą – bendrauti su vaiku. Kuo dažniau, kuo stabiliau. Nebūtina vaikui nešti dovanų. Geriausia, ką gali duoti išėjęs iš namų tėtis – laikas, dėmesys ir meilė savo paliktam vaikui. Ir kuo vaikas mažesnis, tuo daugiau jam viso šito gėrio reikia. Tik tėtis bus atsakingas už tai, koks bus jo ir vaiko ryšys.
Jei tėčiui sunku išlaikyti pusiausvyrą, reikėtų kreiptis į specialistą pagalbos. Jei tėčiui neaišku, kaip jis turėtų bendrauti su vaiku, jis taip pat turėtų kreiptis pagalbos. Kuo vaikas mažesnis, tuo dažnesnis ir ilgesnis bendravimas su vaiku turėtų būti.
Vaikai supranta suaugusiųjų jausmus iš prigimties. Dėl šios priežasties suaugusiam, išgyvenančiam liūdesį, nerimą, reikia truputėlį valdytis prieš vaiką. Nereikia slėpti spontaniškai atsiradusių ašarų arba savo liūdesio. Tačiau vaikas, kad ir kiek jam būtų metų, neturėtų tapti paliktos mamos emocijų ir išgyvenimų „sugertuku“. Vaikui ir pačiam yra ką savo galvelėje apdoroti ir širdelėje išjausti. Mamytės, kalbėkitės su draugėmis, su specialistais. Ir ne prie vaikų.
Vaikų psichologinis atsparumas. Labai daug tėvų mano, kad jų vaikus įvairūs gyvenimo sunkumai tik užgrūdins. Toks įspūdis, kad tėvai niekada nebuvo vaikais. Arba jiems linki stipriais tapti ypač žiauriais būdais ir priemonėmis. Vaikams tikrai nereikia jokių skausmingų išgyvenimų ar krizių, kad jie užaugtų stipriomis asmenybėmis. Jiems reikia abiejų tėvų besąlyginės meilės, dėmesio, šilumos. Tėvai, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių nusprendė negyventi kartu, turėtų kaip galima labiau demonstruoti normalius tarpusavio santykius. Tai, žinoma, yra ir vidinės kultūros, mentaliteto reikalas. Bet to išmokti dėl vaikų visada yra verta. Tėveliai ir mamytės, kreipkitės į psichologus ar kitus šeimyninių sunkumų sprendimo patarėjus, kad vieno iš meilės objekto išėjimas iš namų nesugriautų mažytės sielos gyvenimo. Nepalikite visko spręsti laikui. Tai tik pagilins krizinius išgyvenimus, kurie, deja, nesprendžiami neišsisprendžia nei vaikams, nei suaugusiesiems. Laikas gydo žaizdas. Tik ne visas ir ne visada…
„Mamos žurnalas“
