Kai po skyrybų mama ar tėtis susiranda naują partnerį

rima breidokiene

Vaikų ir paauglių psichologė dr. Rima Breidokienė, Tel. 8*616 12850

Subyra viltis, kad tėvai susitaikys

Nepaisant to, kad tėvai nelaimingi, būdami kartu, ir jiems sunkiai sekasi sutarti, vaikas vis vien puoselėja stiprią šeimos sujungimo viltį. Naujas motinos ar tėvo partnerio atsiradimas įneša į skyrybas išgyvenančio vaiko gyvenimą dar daugiau sumaišties ir nerimo. Subyra vaiko viltis, kad tėvai vis dar gali būti kartu.

Vaikui kyla daugybė klausimų:

Ar jo tėtis/mama skirs jam tiek pat dėmesio?

Ar mylės jį tiek pat?

Ar naują šeimos narį aš turėsiu vadinti mama ar tėčiu?

O kaip į tai reaguos mano tikras tėtis ar mama?

Jei iširusią santuoką išgyvenančiai motinai ar tėvui atėjęs į jų gyvenimą partneris gali atnešti daug džiaugsmo ir palengvėjimo po skausmingų skyrybų išgyvenimų, vaikui, atvirkščiai, šie pokyčiai gali dar sustiprinti netekties skausmą. Iš kitos pusės, jei tėvai jautriai ir atsakingai reaguoja į vaikų poreikius pristatydami savo naują partnerį, šis pokytis gali atnešti ir teigiamų patirčių: vaikas mato pagerėjusią motinos ar tėvo emocinę būseną, be to, sveiką suaugusiųjų santykių modelį.

Pristatant naują partnerį vaikui, labai svarbu atsižvelgti į jo emocinius poreikius, neskubinti šio proceso, net jei tėvams labai norisi pasidalinti savo laime dėl naujo gyvenimo draugo su vaiku arba kuo greičiau įtraukti partnerį į bendrą gyvenimą kartu. Pasistenkite apgalvoti, kada ir kaip jūs norite pristatyti savo partnerį vaikui. Visų pirma jei nesate tikri dėl santykių su partneriu rimtumo, geriau kol kas vaiko su juo nepažindinkite. Tuo labiau nedarykite to, jei susitikinėjate su keliais partneriais ar jie dažnai keičiasi. Pristatydami savo partnerį, atsižvelkite į vaiko amžių ir galimybes susitaikyti su naujais pokyčiais. Daugeliui vaikų gali būti didelis iššūkis susidoroti su keliais stipriais pokyčiais vienu metu. Pasikliaukite auksine taisykle: vienas žingsnis vienu metu. Visada geriausiai duoti vaikui laiko susidoroti su vienais pokyčiais jo gyvenime prieš įvesdami naujus.

Mama eina į pasimatymą

Geriausia naują partnerį vaikui pristatyti tuomet, kai jūs patys naujuose santykiuose jaučiatės komfortiškai ir vertinate juos kaip rimtus. Tik jūs galite nuspręsti, kada jau santykiai yra rimti. Tikrai nedera supažindinti vaiko su kiekvienu partneriu, su kuriuo susitikinėjate po savo skyrybų. Juk vaikas prisiriša prie suaugusiųjų, kurie ateina į jo gyvenimą. Ir kiekvieną kartą nutrūkę santykiai įskaudins jį. Vaikui reikalingas prasmingų ir tęstinių santykių, o ne santykių, kurie ateina ir praeina, modelis.

Kai jaučiate, kad yra tinkamas laikas papasakoti vaikui apie partnerį, su kuriuo susitikinėjate, būkite nuoširdūs ir paprasti su vaiku. Jei ruošiatės į pasimatymą su nauju partneriu, priešmokyklinukams pakanka to, kad pasakysite, jog einate susitikti su savo geru draugu. Pradinio mokyklinio amžiaus vaikams jau galite suteikti daugiau informacijos, pvz., pasakyti, kad einate susitikti su ypatingu draugu, su kuriuo jums gera leisti laiką kartu. Kalbėdami su 11–14 metų vaikais jau galite vartoti žodį „pasimatymas“. Paprastai jie jau žino šio žodžio reikšmę. Be abejo, ši naujiena gali sukelti jiems įvairių jausmų, todėl pasikalbėkite apie šiuos jausmus su vaiku. Paaugliams ypač svarbus tėvų atvirumas. Jie gali jaustis sumišę ir sutrikę dėl to, kad jų tėvai eina į pasimatymus tuo pačiu metu, kai ir jie tai daro. Svarbu kalbėti apie šiuos jausmus su paaugliais, tačiau nereikėtų prašyti paauglio leidimo ar pritarimo su kuo nors susitikėti arba pradėti aptarinėti su paaugliu jūsų partnerio elgesį ar asmenybę. Pristatant naują partnerį, svarbu pabrėžti, kad jūsų jausmai vaikui nepasikeitė, o jo poreikiai jums yra svarbiausi. Užtikrinkite vaiką, kad jis gaus tiek pat jūsų dėmesio ir rūpesčio, kiek ir anksčiau.

Neretai tėvams kyla klausimas, koks turėtų būti pirmas vaiko susitikimas su nauju partneriu.

Pirma, šis susitikimas neturėtų būti spontaniškas ir netikėtas vaikui.

Antra, jis neturėtų būti sutelktas vien į vaiko dialogą su nauju partneriu, pvz., nėra labai gera idėja pirmą susitikimą organizuoti kavinėje ar restorane. Geriau, kad vaikas turėtų galimybę užsiimti ir kita veikla, ne tik bendrauti su jumis, galėtų šiek tiek atsitraukti nuo tiesioginės sąveikos, kuri gali jam kelti nemažai įtampos, pvz., tinkama idėja eiti kur nors kartu į parką arba zoologijos sodą. O dar geriau prieš planuojant susitikimą paklausti paties vaiko, ką jis norėtų veikti per šį susitikimą.

Akiratyje – pamotė!

Pamotės ir patėviai neretai jaučiasi sutrikę dėl savo naujo vaidmens: kaip įsitraukti į vaiko auklėjimą, bet kartu ir nepakenkti besimezgančiam ryšiui, kuris atrodo dar toks trapus ir pažeidžiamas.

Pamotės ir patėviai turi dalyvauti vaiko gyvenime, tačiau svarbu laikytis kelių rekomendacijų.

Visų pirma užtikrinti, kad rutina ir elgesio ribos, prie kurių yra pripratęs vaikas, kuo mažiau pasikeistų po to, kai į šeimą ateina naujas šeimos narys, t. y. pamotė ar patėvis. Be abejo, kai kurios dienotvarkės dalys arba elgesio taisyklės gali keistis (pvz., galbūt vaiką iš mokyklos sutiks ne močiutė, kaip vaikas buvo įpratęs prieš tai, bet pamotė), bet labai svarbu, kad visi pokyčiai būtų prieš tai aptarti su vaiku.

Antra, nereikėtų iš karto pulti griežtai auklėti ir bausti vaiko. Griežtumas, nors ir teisingas, gali įskaudinti ir atstumti vaiką. Geriau iš pradžių daugiau dėmesio sutelkti į santykių su vaiku kūrimą nei į jo elgesio korekciją. Nedera priimti autoritarinės pozicijos ir siekti griežtai perauklėti vaiko.

Svarbi ir trečia taisyklė – laikytis tų pačių elgesio taisyklių ir ribų, kurių laikosi sutuoktinis (-ė) (t. y. vaiko motina ar tėvas). Besibaiminant pažeisti užmegztą kontaktą su vaiku, sukelti jam neigiamų jausmų, kartais gali kilti pagunda leisti ilgiau vaikui pažaisti kompiuteriu, nei yra sutarta, arba neatlikti tam tikrų įsipareigojimų, kitais būdais jį palepinti. Tačiau toks suaugusiųjų elgesys nepadės užsitarnauti vaiko meilės. Atvirkščiai, gali sukelti vaikui nesaugumo jausmą ir nepasitikėjimą suaugusiais, sudaryti sąlygas manipuliuoti jais. Ilgalaikėje perspektyvoje jis tikrai nepadeda megztis tvariam ir abipusiu pasitikėjimu grįstam vaiko ir suaugusiojo ryšiui.

Kai patėvis ar pamotė – nuošaly

Kitas kraštutinumas – kai naujieji partneriai beveik nesikiša į vaikų gyvenimą, lieka tarsi nuošaly. Toks partnerių elgesys taip pat nepadeda megztis ryšiui su vaiku. Vaikas turi jausti, kad nauji suaugusieji dalyvauja jo gyvenime, t. y. rūpinasi jo fiziniais ir emociniais poreikiais, o tai apima ir elgesio ribų apibrėžimą ir pagalbą veikiant šių ribų rėmuose. Jei suaugusieji nedalyvauja vaiko gyvenime, pastarasis jaučiasi jiems nesvarbus, paliktas, atstumtas. Prisiminkime problemines šeimas, kuriose vaikas yra paliktas pats sau, jam leidžiama viskas, nėra nustatytos jokios elgesio taisyklės, bet tuo pat metu vaikas jaučia didžiulę nepriežiūrą, atstūmimą, nesaugumą.

Vaikui sunku užmegzti saugų prieraišumo ryšį ir išmokti pasitikėti nauju suaugusiuoju, kuris atrodo nusišalinęs ir laikosi nesikišimo pozicijos. Tik tai toli gražu nereiškia, kad reikėtų pradėti kontroliuoti kiekvieną vaiko gyvenimo sritį. Naujieji partneriai irgi neturi stengtis dalyvauti kiekvienoje vaiko laisvalaikio veikloje. Vaikui be galo svarbu turėti laiką, kurį jis leidžia tik su savo biologine motina ar tėvu. Labai svarbu gerbti vaiko privatumą (pvz., neįeiti į jo kambarį be leidimo), neklausinėti ir netardyti vaiko, jei jis nenori kažkuo dalintis ar pasakoti, neduoti nepageidaujamų patarimų. Svarbu gerbti ir vaiko fizinio kontakto ribas: nedera liesti vaiko arba bendrauti su juo taip, kad jis jaustųsi nepatogiai. Pavyzdžiui, susilaikykite nuo vaiko kutenimo arba imtynių su juo, kol nesate tikri, kad vaikas taip bendraudamas su jumis jaučiasi saugiai ir komfortiškai.

„Švelnūs tardymai“

skiriasitevai

Eglės Gelažiūtės pieš.

Ar skatinti vaiką pasakoti, kaip su juo bendravo naujoji tėčio draugė (mamos draugas)? Labai svarbu savęs paklausti, kokiu tikslu jūs skatinate vaiką pasakoti apie jo bendravimą su tėčio drauge ar mamos draugu. Be abejo, vaikui gali kilti daug įvairių jausmų bendraujant su naujuoju ,,šeimos nariu“. Vaikas gali būti sutrikęs, gali jausti priešiškumą naujam partneriui arba, atvirkščiai, jis jam gali patikti, tačiau jam gali būti sunku pripažinti šiuos jausmus, nes nenori įskaudinti jūsų. Jums turi rūpėti vaiko savijauta, todėl svarbu pasiteirauti vaiko, kaip jam sekėsi bendrauti, kaip jis jautėsi šio bendravimo metu. Galima normalizuoti šiuos jausmus:  pripažinti, kad yra normalu jaustis sutrikusiam arba jausti prieštaringus jausmus. Svarbu kalbėti tiek, kiek vaikas nori kalbėti. Neverta jo spausti ir versti pasakoti visas bendravimo detales, buvusio sutuoktinio (-ės) partnerės (-io) elgesio smulkmenas. Svarbu įsisąmoninti savo jausmus ir veiksmus ir pasitikrinti, ar tik vaikas nėra naudojamas savo poreikiams patenkinti (pvz., patenkinti savo smalsumą apie naują sutuoktinio draugę arba kontroliuoti partnerį, kaip tinkamai jis rūpinasi vaiku ir pan.). Vaikas gali jausti visiškai skirtingus jausmus naujam mamos draugui (ar tėčio draugei), nei jūs jaučiate, pvz., jis gali jam patikti, nors ir nepatinka jums. Net jeigu vaikas kalba, kad naujas mamos draugas (ar tėčio draugė) jam nepatinka, tai toli gražu nereiškia, kad pastarasis elgiasi ir bendrauja su jūsų vaiku netinkamai. Tai gali būti natūrali vaiko reakcija į naują suaugusįjį, kuris sugriovė jo vis dar puoselėtą viltį matyti tėvus kartu.

Kai norisi visiškai nubraukti praeitį

Ar iš mandagumo su vaiku kalbėti apie naująją buvusio sutuoktinio šeimą, jei iš tiesų norisi ignoruoti bet kokią informaciją, susijusią su buvusiu sutuoktiniu? Svarbiausia rūpintis vaiko jausmais, tuo, kaip jis jaučias naujoje buvusio sutuoktinio šeimoje, kaip jam sekasi susidoroti su naujais pokyčiais. Apie tai jūs ir turėtumėte kalbėti su vaiku. Ir kalbėtis tiek, kiek pats vaikas nori kalbėti ir dalintis. Jums tikrai nebūtina gilintis į visas naujos šeimos gyvenimo smulkmenas. Užtenka tiesiog nuoširdžiai pasidomėti vaiko savijauta. Be abejo, gali būti skaudu kalbėti šia tema, gali būti nelengva susitaikyti, kad vaikas naujoje šeimoje jaučiasi gerai, ir buvusio sutuoktinio partnerė jam patinka. Jei vaikas jaus jūsų nenorą kalbėtis su juo, ilgainiui jis ir pats pradės vengti naujos sutuoktinio šeimos temos, slopins savo jausmus, be to, gali išgyventi stiprų lojalumo konfliktą, provokuojantį jo nerimo ir nesaugumo jausmus.

Taigi po skyrybų labai svarbu atskirti savo ir vaiko jausmus bei poreikius. Jūs galite jausti didžiulį pyktį ir nuoskaudą savo buvusiam sutuoktiniui, bet šie jausmai neturėtų trikdyti vaiko poreikio turėti ryšį su tėčiu ir palaipsniui priimti į savo gyvenimą jo naująją partnerę. Be abejo, jūs turėtumėte rasti būdų, kaip išreikšti jums skausmingus jausmus, juos geriau suprasti ir priimti, pvz., pasikalbėti su drauge, artimuoju arba psichologu. Labai padeda bendravimas su panašią patirtį turinčiais asmenimis. Stenkitės, kad vaikas nebūtų jūsų emocinis guodėjas ir patarėjas, neužkraukite jam atsakomybės, kuri tikrai neatitinka jo raidos poreikių.

Kuris geresnis – tėtis ar patėvis?

Neretai pirminė vaiko reakcija į patėvį arba pamotę nebūna teigiama. Ir tai yra labai normalu, nes vaikas idealizuoja savo tikrą motiną ar tėvą, gina savo meilę jiems. Neigiama reakcija į pamotę arba patėvį dažniausiai būna nukreipta ne į jų asmenybę, o į patį vaidmenį. Vaikas gali pasakyti pamotei arba patėviui „O mano mamytė daro tai geriau“, „O mano tėtis tai geriau moka“ arba „Tu nemoki taip skaniai gaminti, kaip mama“. Šie žodžiai yra skaudūs, tačiau svarbu juos priimti ne kaip įžeidimą, bet kaip faktą, kad vaikas yra lojalus savo tėvams. Tokiu atveju galima paprašyti vaiko papasakoti daugiau, kaip elgiasi jo mama (ar tėtis) vienoje ar kitoje situacijoje, kodėl vaikui tai patinka. Galima papasakoti, kodėl jums labiau priimtinas kitas elgesio būdas, padėti vaikui suprasti, kad žmonės yra skirtingi ir elgiasi skirtingai. Svarbu, kad vaikas jaustų ne pyktį ar priešiškumą, o nuoširdų domėjimąsi juo. Ilgainiui, kai vaikas jau nustoja emociškai kovojęs su pamote ar patėviu (partneriu ar partnere), jis pradeda pastebėti ir jų teigiamas, stipriąsias puses (pvz., su  juo smagu leisti laiką, jis puikiai moka padrąsinti, kai to reikia, ir pan.).

Gims broliukas ar sesutė

Kai naujojoje šeimoje pradedama laukti gandrų, patarčiau šią naujieną pasakyti pačiam tėvui ir jo draugei (mamai ir jos draugui), kurie laukiasi kūdikio. Nereikėtų permesti šios atsakomybės buvusiam sutuoktiniui. Svarbu, kad tėvai būtų atviri ir nuoširdūs su vaikais ir užtikrintų, kad ir gimus naujam šeimos nariui, jo meilė ir dėmesys vaikui nepasikeis, vaikas liks toks pats svarbus. Reikia kalbėtis su vaiku apie laukiančias permainas (pvz., aptarti, jei vaikui teks keisti kambarį), tačiau taip pat svarbu užtikrinti, kad tam tikra rutina ir veiklos nepasikeis (pvz., vaikas, kaip ir anksčiau galės kas antrą savaitgalį leisti pas tėtį arba tėtis ir toliau vežios vaiką į treniruotes). Svarbu apgalvoti, kaip užtikrinti, kad ir po kūdikio gimimo vaikas turėtų individualų laiką su tėčiu (tik vaikas ir tėtis, nedalyvaujant tėčio draugei ir broliukui ar  sesutei).

Nepaisant to, kaip gerai paruoštas vaikas, jam kils daug įvairių jausmų. Jis gali jausti nesaugumą ir nerimą, ar tėtis nenustos jo mylėti, kai gims broliukas ar sesutė, ar turės jam laiko. Vaikas gali jausti pavydą dar negimusiam broliui ar sesei. Tokie jausmai yra būdingi net ir neišsiskyrusios šeimos vaikui, kuriam tėvai praneša žinią apie naują šeimos narį. O vaikas iš išsiskyrusios šeimos išgyvena dar daugiau sumišimo ir nerimo. Tokia žinia gali išprovokuoti itin stiprią vaiko baimę prarasti tėvą. Prisiminkime, kad vaikas jau išgyveno milžinišką netektį, kai tėvai išsiskyrė gyventi į skirtingas vietas. Kitą netektį jis išgyveno, kai tėvas pradėjo gyventi su nauja drauge. Be to, vaikui gali būti liūdna dėl mamos, kuri negali turėti kito vaiko, o tėtis gali. Vaikas gali jausti, kad tėčiui palaikys kompaniją gimęs kūdikis, kai jo nebus šalia, tačiau mama jausis visiškai vieniša, kai vaikas važiuos aplankyti tėčio. Arba vaikui gali patikti idėja turėti broliuką arba sesutę, tačiau jis gali dėl to jaustis kaltas, nes ši žinia gali skaudinti mamą. Todėl labai svarbu būti jautriam ir dėmesingam vaiko jausmams šiuo laikotarpiu.

Kasdienybė su nauju šeimos nariu

Su kokiomis problemomis susiduria vaikas, kai į namus ateina gyventi mamos draugas ar tėčio draugė? Naujo žmogaus atėjimas į namus sukelia vaikui daug įvairių jausmų. Visų pirma tai nerimas dėl ateities ir jį laukiančių pokyčių, baimė prarasti mamos ar tėčio dėmesį ir meilę. Antra, vaikas išgyvena lojalumo konfliktą tarp savo biologinių tėvų ir jų naujų partnerių. Trečia, sudūžta vaiko viltis, kad tėvai bus kažkada kartu, o tai sukelia pyktį, liūdesį, bejėgiškumą. Vaikas gali jausti ir kaltę, jei naujas partneris jam patinka, arba pavydą ir pyktį jam už atimtą galimybę tėvams būti kartu. Vaikai gali tvarkytis su šiais jausmais labai skirtingai. Vieni vaikai gali regresuoti ir elgtis tarsi būdami jaunesnio amžiaus. Šie vaikai tarsi grįžta į tokį raidos amžių, kuriame jaučiasi saugūs. Gali pasireikšti toks vaiko elgesys, kaip piršto čiulpimas, šlapinimasis į lovą, arba vaikas gali prisiklijuoti prie mamos (ar tėčio), nepaleisti jos nė per žingsnį, jaustis taip tarsi negalėtų be jos apsieiti. Kiti vaikai išreikšdami savo pyktį ir baimę, gali elgtis agresyviai. Neretai jie demonstruoja atvirą priešiškumą mamos draugui (arba tėčio draugei). Kartais įsitraukia į subtilesnę kovą, pvz., pradeda skųsti partnerę (partnerį) kitiems šeimos nariams. Yra ir tokių vaikų, kurie išgyvena visus šiuos jausmus viduje, jie gali atsitraukti ir nusišalinti, užsidaryti, vengti bendravimo.

Vaiko prisitaikymas prie naujų pokyčių yra sklandesnis, jei jautriai reaguojama į jo jausmus, suteikiama galimybė juos išreikti ir kalbėtis apie juos, užtikrinama struktūra ir nusistovėjusios dienotvarkės pastovumas. Be to, svarbu, kad buvę sutuoktiniai palaikytų sveikus abipusius santykius ir būtų atviri bendradarbiavimui rūpinantis vaiku.

Akivaizdus priešiškumas

skyrybos

Linos Ruškytės nuotr.

Ką daryti, jei vaikas nepriima naujųjų partnerių, akivaizdžiai demonstruoja atžagarumą? Geriausia strategija tokioje situacija – duoti vaikui laiko susitaikyti su naujais pokyčiais. Svarbu valdyti savo jausmus, neįsivelti į kovą su vaiku ir nesiekti priversti vaiką pamilti naujus partnerius. Parodykite vaikui, kad jūs suprantate jo jausmus, paskatinkite kalbėtis apie juos.

Partneriams svarbu nepriimti priešiško vaiko elgesio asmeniškai ir nepuoselėti vilčių, kad tučtuojau pelnys vaiko meilę. Pasitikėjimo kūrimas – tai ilgalaikis procesas, kartais užtrunkantis nė vienerius metus. Turite būti pasiruošę pakovoti dėl vaiko prielankumo. Viltinga žinia yra tokia, kad paprastai, nepaisant visų skausmingų pokyčių, vaikai prisiriša prie suaugusiųjų, kurie nuoširdžiai jais domisi, rodo dėmesį ir rūpinasi jų poreikiais. Ir ilgainiui vaikas supranta, kad naujas mamos partneris nesiekia užimti tėvo pozicijos, o tiesiog yra dar vienas suaugęs žmogus, kuris juo rūpinasi. Vaikas atranda teigiamos patirties ir įsisąmonina, kad galima mylėti ir patėvį, ir tėvą vienu metu.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


2 + septyni =

Kitos temos: