
Lietuva negali pasigirti klestinčia ekonomika, tačiau emigracijos srityje mes nepralenkiami… Ieškoti darbo važiuoja jauni žmonės, šeimos. O kartais uždirbti pinigėlių ryžtasi vienas iš šeimos narių, palikdamas šeimą pusiau našlaičiais. Yra net toks terminas „euronašlaičiai“ – tai vaikai, kurių tėvai gyvena atskirai, kad uždirbtų pinigų išlaikyti šeimai.
Kiekviena lazda turi du galus – pinigų daugiau, tačiau šeimos santykiai nuo to tikrai kenčia. Kviečiame atsiliepti mamas, kurioms teko „euronašlių“ dalia, ir pasidalinti savo patirtimi.
Šįkart apie savo šeimą pasakoja pasvalietė Loreta. Ji – viena iš keliasdešimt tūkstančių mamų Lietuvoje, kurį viena augina savo sūnų, nes vyras dėl ekonominės situacijos Lietuvoje priverstas dirbti užsienyje.
Atidėtas skrydis – lemtis
Su vyru susipažinome labai netikėtai, tačiau be galo romantiškomis aplinkybėmis – dėl atidėto lėktuvo skrydžio.
Tą vasarą atskridau atostogų pas draugę į Norvegiją. Laikas prabėgo žaibo greitumu, turėjau skristi namo. Atvykus į oro uostą paaiškėjo, kad mano reisas atidedamas valandai. Dėl to tik apsidžiaugiau, nes turėjau daugiau laiko pasivaikščioti po parduotuves, ne visiems artimiesiems dar buvau nupirkusi lauktuvių. Bevaikštinėdama nuolatos monitoriuje mačiau, kaip mano reisas vis atidedamas.
Laikas, galima sakyti, sustojo, o mano lėktuvo kaip nebuvo, taip nebuvo. Jau buvau pavargusi ir tik svajojau, kaip sėsiu į lėktuvą ir greit būsiu namie. Galų gale paskelbė, kad skrydis – po penkiolikos minučių. Nušvito visų laukiančiųjų akys, bet… netrukus buvo paskelbta, kad skrydis atkeliamas visai nakčiai…
Laukė naktis oro uoste, buvo šalta, buvau alkana ir dar viena. Nežinojau, kaip reikės praleisti naktį.
Beprotiškai kilo noras su kuo nors pabendrauti, kad tik nebūčiau viena. Aplink kalbančiųjų lietuviškai girdėjau nemažai.
Ryžausi ir užkalbinau vieną vaikiną, jis pasirodė labai draugiškas ir pasiūlė prisijungti prie dar kelių lietuvių, su kuriais jis čia vietoje spėjo susipažinti. Susidarė mūsų mažas draugiškas būrelis. Naktis pralėkė akimirksniu. Anksti ryte sėkmingai parskridome, čia su naujais pažįstamais pasikeičiau telefonų numeriais ir pasižadėjome kada nors vėl susitikti.
Vakare sulaukiau SMS iš savo būsimo vyro Mariaus. Toliau viskas klostėsi žaibo greitumu: bendravome žinutėmis, paskui susitikinėjome. Abu matėme, kad esame jauni subrendę žmonės (man tada buvo dvidešimt devyneri, Mariui – trisdešimt), abu norime šeimos, namų židinio. Manau, tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio ir beprotiškas noras turėti bendrą ateitį. Labai greitai pasijutau nėščia. Tai buvo neapsakomas jausmas ir džiaugsmas, tik nenorėjau su kitais dalintis šia laime, nes tai buvo lyg paslaptis, kurios kitiems žinoti nevalia. Puikiai suprantu būsimas mamas, kurios ilgai nenori atskleisti savo nėštumo, nes tai lyg mažas dviejų žmonių stebuklas, kuriuo dalytis nesinori. Marius džiaugėsi, galbūt dar labiau negu aš, labai norėjo tapti tėčiu.
Nėštumas ir vienatvė
Einant antram nėštumo mėnesiui, Marius vėl turėjo išvykti dirbti į Norvegiją. Jis jau buvo pradėjęs kurti mūsų šeimos būstą, reikėjo pinigėlių, į paskolas lįsti nenorėjome. Išsiskyrėme skaudančiomis širdimis. Jam išvykus prasidėjo mano „vienišos“ mamos dalia…
Su Marium kelis kartus per dieną bendraudavome SMS, telefonu, susirašydavome skaipu. Jis klausdavo, kaip jaučiuosi, kaip vaikiukas. Toks draugo palaikymas suteikdavo daug energijos. Tik liūdniausia, kad visur eidavau viena: pas gydytojus, į konsultacijas, net pirmasis tyrimas ultragarsu praėjo be mylimojo šalia. Nuoširdžiai pavydėdavau toms moterims, kurios pas gydytojus ateidavo su vyrais, namuose galbūt kas vakarą jie glostydavo jų pilvukus.
Stengiausi išlikti tvirta. Be to, jėgų suteikdavo atskriejančios būsimojo tėčio žinutės. Per visą nėštumo laiką jaučiau nepaprastą vidinę ramybę ir harmoniją, gal todėl viskas ėjosi sklandžiai. Daug judėjau, į darbą eidavau tik pėstute, šiek tiek lankiau baseiną, stengdavaus valgyti sveiką maistą. Darbe teko nemažas fizinis krūvis, nes tuo metu pavadavau archyvo vedėją, reikėjo dirbti su sunkiomis bylomis, jas kilnoti ir nešioti, bet saugojau save, ir viskas ėjosi puikiai.
Akimirkos kartu – kaip brangenybė

Per visą nėštumo laikotarpį Marius kartu su manim pabuvo labai mažai. Jam grįžus, stengdavomės išnaudoti kiekvieną akimirką kartu. Džiaugiuosi, kad antrąjį ultragarso tyrimą stebėjome kartu, tada ir sužinojome būsimojo vaikelio lytį. O kur dar tėvelio džiaugsmas, kai palietęs pilvuką, pajusdavo sūnaus spyrius. Kai retai būni kartu, tokias akimirkas labai vertini ir jos tampa neįkainojamos…
Kai buvau septintą mėnesį nėščia, susirašėme, kad taptume oficialia šeima, ir vaikelis gimtų santuokoje. Juokaujame, kad vaikas dalyvavo tėvų vestuvėse, nes jau buvo didelis. Likus beveik mėnesiui iki gimdymo, vyras vėl išskrido, tačiau iš karto užsisakėme bilietą atgal mėnesio pabaigoje, kad suspėtų grįžti gimdymo dieną.
Paskutinis nėštumo mėnuo ėjo sklandžiai. Tik vėl buvau viena. Reikėjo pasirūpinti vaikelio kraiteliu, dažniau lankytis pas gydytoją. Išsikrausčiau iš miesto į kaimą pas mamą, nes čia grynesnis oras. Dėl to teko ir dažniau sėstis už vairo, baimės jokios nejutau. Galima sakyti, vairavau iki pat gimdymo, juk reikalų daug, o kiekvieną kartą pažįstamų nepriprašysi, kad pavėžėtų.
Kaime daugiau visokių darbų nei mieste, bet jie malonūs: rūpinausi gėlynais, daržu. Per paskutinį mėnesį pasiuvau mielų smulkmenų kūdikiui, išpuošiau mažylio kambarį. Kalbėdavausi ir su pilvelio gyventoju, kad nepaskubėtų gimti, nes turime sulaukti tėvelio.
Gimdymas dviese
Mažylis išklausė mano prašymų ir gimė, tėčiui spėjus grįžti. Gimdžiau lengvai, nors nesakau, kad neskaudėjo. Vyras buvo šalia, sakiau jam, kad būsiu stipri, kad iškentėsiu bet ką. Visas gimdymas truko apie penkias valandas. Sūnelis gimė ir mus išgąsdino, nes nerėkė, buvo visas violetinis – gimė persismaugęs virkštele. Pirmąją naktį praleido ne su manim, tačiau greitai sustiprėjo ir jau kitą rytą buvo perkeltas pas mane. Dėkoju Dievui, kad vyras tokiais nuostabiais momentais buvo šalia –kai sūnelis gimė, kai pirmą kartą paėmė krūtį… Penkias dienas praleidome gimdymo namuose, ir visas jas tėtis nuo ryto iki vakaro buvo kartu.
Grįžus namo, tėtis su mumis pabuvo dar vos kelias dienas, spėjo tik truputį pasidžiaugti sūneliu, išrinkti vardą (sūnelį pavadinome Matu, nes abu norėjome trumpo ir švento vardo), o tada – vėl į kelionę… Likau viena su savo angelėliu.
Gyvenu su mama, bet pilnavertė šeima juk tokia, kurioje vaikelį augina ir mama, ir tėtis. Močiutei savi rūpestėliai, juk dar jauna, reikia lėkti į darbą, yra kitų reikalų.
Vakarais tėtis nepaimdavo ant rankų…
Kūdikėliai greičiausiai auga ir keičiasi pirmaisiais gyvenimo mėnesiais. To mūsų tėtis nematė. Ypač pasiilgdavau ir pasigesdavau vyro vakarais, kai mažasis tapdavo irzlesnis, norėdavosi, kad jis mane pavaduotų ir pačiūčiuotų mažąjį.
Deja, tėtis tik žinutėmis galėjo paglostyti sūnui galvelę.
Laikui bėgant, susigyvenau su tuo, kad esu viena, guodė mintis, kad tai laikina… Dieną susiplanuoju ir susidėlioju taip, kad viską suspėčiau, nes didžiąją dalį laiko „pavagia“ mažylis. Sūnus nuo pirmųjų dienų tapo tikras „rankinukas“, o be to, neėmė čiulptuko, vienintelis nusiraminimas jam buvo mamos krūtys.
Dažnai turėdavau važiuoti nemažus atstumus tvarkyti būsimo būsto reikalų. Jaudindavausi, kaip mažasis ištvers keliones, ar nepavargs. Stengdavausi važiuoti, kai jau laikas miegelio. Mažylis ištverdavo visas keliones.
Kiek mano reikalų sutvarkyta su mažiuku ant rankų! Manau, tai patiria daug mamų, nesvarbu, ar vienos augina vaikus. Gal tai tik maža gyvenimiška smulkmena. Tik fizinis krūvis. Daug sunkesnė mintis, kad kol kas tėtis namuose nelaukia.
Per metus – tik 3 mėnesiai su šeima

Sūnui neseniai suėjo metai, per tą laiką paskaičiavau, kad tėtis su mumis buvo apie tris mėnesius. Ačiū vyrui už nuostabius tris mėnesius, kai pavaduodavo keičiant sauskelnes, dainuojant lopšines, maitinant… Grįžęs vyras visą dėmesį skiria sūnui. Bet… čia susikerta auklėjimo skirtumai. Aš per tą laiką, kol nėra vyro, kantriai aiškinu sūnui, ko negalima, daug ko neduodu (vaikams visko duoti negalima), miegelis pagal grafiką… Grįžus tėčiui, viskas sugriūva. Suprantu ir vyrą, kad tiek laiko nematęs sūnaus nori jį palepinti.
Kas buvo iki šiol negalima – beveik viskas leidžiama, daugiau su vaiku užsiimama, dūkstama, nešiojama. Tampu bejėgė ir užsimerkiu matydama, kaip griūva mano auklėjimo metodai. Bet nepykstu, juk taip gera visai šeimai būti kartu.
Išsiskyrimai be galo skaudūs
Kiekvienas išvažiavimas atneša naujo skausmo… Irzlus tampa ir sūnus, juk vėl jam mažiau dėmesio, staiga kažkur dingo tėtis… Kol dar jis mažas, gal lengviau susitaiko su tokiu dingimu. Bet kas bus toliau, kai paaugs, kai pradės tėtį atsiminti?
Juk neaišku, kiek dar metų taip gyvensime. Vyrui irgi sunku – ne pyragai tame užsienyje, be to, nemato augančio sūnaus.
Laikas – geriausias gydytojas. Per tuos metus buvo tikrai nemažai sunkumų. Paskui juos pamiršti. Kiekviena mama privalo būti stipri. Tos mamos, kurios augina neįgalius vaikelius, daug sykių nelaimingesnės nei tos, kurios priverstos gyventi atskirai nuo savo sutuoktinių.
Neseniai pakrikštijome sūnų ir patys susituokėme bažnyčioj. Rodos, atstumas mūsų Meilę tik sustiprino. Sūnelis ir vėl dalyvavo tėvų vestuvėse.
Ateityje manęs laukia nauji išbandymai – teks grįžti į darbą, sūnų vesti į darželį.
Vienintelį dalyką tikrai tvirtai žinau – nė už jokius pinigus, nevažiuočiau į užsienį palikusi savo vaiką vieną (močiutės ar giminaičio priežiūrai), nenoriu, kad vaikas augtų be mamos.
Linkiu stiprybės visoms „vienišoms“ mamos.
KOMENTARAS
Atsako psichiatrė Aurima Dilienė

Šita tema tik atrodo atsiradusi neseniai ir susijusi su uždarbiavimu svetur…. Jeigu prisimintume savo tėvų ir senelių pasakojimus, tai visuomet būdavo tokių šeimų, kuriose vyrai-tėvai ilgus mėnesius ar net metus nebūdavo kartu ne dėl skyrybų, bet dėl to, kad dirbo, pvz., jūreiviais, tolimųjų reisų vairuotojais, mašinistais ar pan. Jeigu žiūrėtume dar seniau – tremtis, karas… Tai irgi išskirdavo darnias šeimas, ir jos turėdavo patirti tai, ką šiuo metu patiria uždarbiaujančių šeimų vaikai – vieno tėvo nebuvimą.
Ar normalu gyventi atskirai?…
Sunku atsakyti, neįskaudinus tų, kurie pasirinko tokį gyvenimą. Man – nenormalu. Bet nežinau, kaip elgčiausi, jeigu dėl kažkokių priežasčių tektų taip gyventi.
Šeima – labai subtili sistema. Trapi, bet kartu ir labai stipri. Ji ištveria viską. Šeimos nariai, keičiantis gyvenimo sąlygoms, gali perimti vieni kitų funkcijas šeimoje ir taip išlikti nepakitusia sistema, kuri, grįžus į pradinį tašką, vėl puikiai funkcionuos.
Kiek metų, mėnesių, dienų sutuoktiniai gali gyventi atskirai?
Ko gero, didžioji dauguma, kurių paklaustume, atsakytų – kuo trumpiau. Žinoma, kaip jau minėjau – sistema prisitaiko.
Kai vyras, ilgai dirbantis svetur, trumpais epizodais grįžta – adaptacinis laikotarpis gali būti sunkus ir varginantis. Moteris pripranta tvarkytis viena, perima ir tėvo funkcijas, todėl nėra lengva greitai pereiti prie naujų vaidmenų. Tai labai jaučia vaikai – ir atitinkamai reaguoja. Visada geriau, kai šeima dirbti išvažiuoja kartu, emigruoja. Būdami visi kartu bet kokiomis sąlygomis šeimos nariai saugesni ir stipresni.
Kokios optimistinės mintys gali palaikyti sunkiu metu?…
Suvokimas, kad tai laikina. Kad vėl gyvensite kartu ir tai, kad dabar yra sunku – verta to, kas laukia ateityje.
Visada verta pagalvoti, kad gyventi reikia dabar, o ne kada nors, nes tas rytojus gali būti kitoks, negu įsivaizduojame.
„Mamos žurnalas“