Galbūt kai kurios mamos mane prisimins, kartą jau esu pasakojusi savo istoriją „Mamos žurnale“.
Tai buvo senokai, o šįkart jums atveriu savo dienoraštį. Žinau, kad esu ne viena TOKIA ir viliuosi, kad mano pasakojimai sustiprins, palaikys ar net paguos kitas mamas. O gal ir kokį tėtį?
Skyrybos per pusryčius
Man 34-eri. Esu beveik statistinė išsiskyrusi mama. „Statistinė“, nes šiandien daug kas yra patyrę skyrybas. „Beveik“, nes šeimų, turinčių tris mažus vaikus, skyrybos nėra dažnas reiškinys. Kai advokatei skambinau po kelerių metų ir pradėjau prisistatinėti, atsakė: „Aš jus labai gerai atsimenu. Jūsų atvejis buvo ypatingas“.
Gerai atsimenu TĄ rytą. Iki smulkmenų. Buvo gražus pavasaris, mano gimimo diena. Sėdėjome virtuvėje, lange žaidė saulė. Ką tik grįžome iš banko, pasirašėme dar vienos paskolos dokumentus, pritrūko pinigų naujojo namo įrengimui. Mažiausias snaudė mašinoje, didžiausias mokėsi skaičiuoti pirmoje klasėje. Tepdama pusryčių sumuštinius juokais vyrui mestelėjau: „Keistas tu kažkoks paskutiniu metu. Gal nebemyli manęs?“. Atsakė neiškart. „Nebe“. Po dar ilgesnės pauzės ištarė: „Aš išeinu“.
Nesupratau: „Kur išeini? Kada grįši?“. „Mes skiriamės“. Žemė atsivėrė po kojomis… Negalėjau tuo patikėti! Kaip perkūnas iš giedro dangaus! Tai buvo tobulo vyro, tėvo, šeimos žmogaus pavyzdys. Sakė, kad mes jo gyvenimo prasmė… Atsakingas, sąžiningas, rimtas, protingas, rūpestingas. Ir taip staiga, per pusryčius, nebeliko mano pasaulio…
Gyvenimas rūke
Gyvenau rūke. Tiksliau – egzistavau. Stengiausi bent jau vandenį gerti, nes valgyti negalėjau. Kiek atsitokėjusi pradėjau ieškoti darbo, išverkiau, kad mažių priimtų didžiųjų darželyje. Pagailėjo direktorė, jai, kaip ir visiems aplinkui, irgi buvo šokas: „Juk jūsų tėtis pats geriausias iš mūsų darželio tėčių!“.
Pradėjau lankytis pas psichologą, po milimetrą tiestis. Draugai parekomendavo kursus išsiskyrusių šeimų centre, jie irgi stiprino. Gavau darbą. Tiesa, darbdavys tik po dviejų valandų pokalbio, kai jau derinomės, nuo kada galiu pradėti dirbti, paklausė, kiek turiu vaikų. Truputį nustebo: „Pas mus tokios dar nebuvo!“. Nutylėjau jų amžių ir skyrybas… Buvęs vyras tebeišliko sąžiningas kiek įmanoma tokioje situacijoje (jo žodžiais tariant, jis išėjo „į niekur“, o iš tikrųjų – pas savo kolegę), rūpinosi ir tebesirūpina vaikais, remia materialiai, dažnai pasiima, tada sudarė man sąlygas įsitvirtinti naujajame darbe, nes buvo reikalingi ir viršvalandžiai, ir darbas savaitgaliais, komandiruotės.
Šiandiena daug šviesesnė
Šiandien vėl džiaugiuosi gyvenimu, jis yra gražus! Baisybės išgyventos, daug pamokų išmokta, toliau – tik kelias į priekį. Turiu pripažinti, kad dėl skyrybų aš atradau daug nuostabių dalykų, draugų daugėja, turiu naujų pomėgių, pradėjau magistro studijas ir daug daug viso kito. Ir dar. Aplinkui tiek gerų žmonių! Jie ne kažkur, jie šalia.
Dar vienas didelis pasikeitimas – atradau tikėjimą. Buvau visiška „bezbožnikė“, tiesa, ir dabar bažnyčios nelankau, maldų nemoku, pirmos komunijos vis dar neturiu (laukiu, kol visi keturi galėsime vienu metu ją priimti), bet viduje, širdy, pasikalbu su Dievu. Gyvenimas šviesėja. Nutariau pasiūlyti „Mamos žurnalui“ savo – išsiskyrusios mamos – dienoraštį. Šį kartą papasakosiu, kaip laikiau egzaminų sesiją.
Mano sesija
Laikau egzaminus. Kartais su savo grupe, kartais – su svetima. Keista, kai neakivaizdininkams padaro egzaminą darbo dieną 14 val. Tiesa, pagal įstatymą, darbdavys per sesiją turi suteikti atostogas, bet aš nedrįstu tuo naudotis. Maniškis nežino, kad studijuoju, greitai rastų būdą atleisti. Mano studijos visiškai nesusijusios su dabartiniu darbu, aišku kaip dieną, kad ruošiuosi ateičiai kitur. Aš noriu ir galiu daugiau.
Kur kas daugiau.
Vakare suguldau vaikus ir sėdu prie konspektų. Beveik pavyksta išsisukti dėl vakarinio skaitymo, trumpai pasakau Salomėjos Nėries „Eglės – žalčių karalienės“ pirmąją dalį, kurią nuo vaikystės moku mintinai, palaiminu ir palieku užmigti vienus. Rytojaus egzaminas – nei didelis, nei mažas – 60 klausimų. Dėstytojas medžiagos nedavė, tai kol pati pasiruošiau konspektus, beveik ir išmokau. Dabar liko paskutinė naktelė, egzaminas rytoj vakare. Ačiū Dievui, šitas jau po visų darbų, 19 val.
Mokausi, kartojuosi visą naktį, prieš penkias užverčiu paskutinį klausimą ir pradedu naują dieną. Kaip ir kasryt – labas rytas, Lietuva! Toliau – gaminu ir į dėžutes dėlioju pusryčius, pietus, vakarienę, susitvarkau pati, tada prie durų išrikiuoju kuprines, būrelių krepšelius, dėžutes su maistu, gertuves, batukus. Prieš šešias lovose pradedu rengti miegančius vaikus. Kokie jie saldūs! Išbučiuoju visus kojų pirštelius, jie tokie mažučiai, dar putlūs, skanučiai. Rengiu ir ašaros rieda. Skauda dėl buvusiojo išdavystės, dar skauda… Rengiami mano džiaugsmeliai net nepabunda. Aprengiu ir striukes, ir po vieną sunešioju į mašiną. Didįjį jau vos panešu. Prisegu kėdutėse, ir toliau snaudžia. Sunešu likusius daiktus. Išleidžiu katę, išstumiu šiukšlių konteinerį prie gatvės, įjungiu signalizaciją. Sniegą nukasiu vakare, nebespėju… Ekipažas sukomplektuotas, leidžiamės į kelią. Vaikai bunda, išdalinu dar šiltas pusryčių dėžutes.
Vakare, po visų darbų, susirenku vaikus ir lekiu į universitetą. Grupės draugai pasitinka linksmomis ovacijomis – čia visi tavo? Pasirodo, egzaminą laikysime grupelėmis, po 15 žmonių, taip sakant, kad būtų eliminuota nusirašymo tikimybė. Trumpas, konkretus testukas, 20 min., ir eina kita grupelė. Einu su pirma grupe. Vaikams palieku dėžutę su ryte iškeptais jų mėgstamais dideliais blynais ir dėžutę su mašinėlėmis. Geri tie mano vaikai, esu rami, tikrai niekur nenueis, o ir likusių grupės draugų paprašau, kad užmestų akį. Testas sunkus, gerai paruoštas, kai kurie atsakymai tokie sukti, vienas žodis reikšmę visiškai pakeičia, tad reikia atidžiai įsiskaityti. Devintuką turėčiau gauti.
Keliaujame į savo apsnigtus namus. Šįkart išsisuku paskaičiusi antrąją „Eglės – žalčių karalienės“ dalį.
Jos mintinai nebemoku. Paprastai vakarines knygutes skaitau ilgiau, bet dabar negaliu, sniegas laukia.
Imu kastuvą ir einu kasti, kaip aš sakau, nervinti kaimynų. Ne, jie nėra skundęsi, čia aš pati taip sugalvojau. Nes kasu arba 5 ryto, arba 11 vakaro, kito laiko neturiu. Mūsų namas ant nedidelio kalniuko, tad žiemą ne visada pavyksta užvažiuoti. Ir šįkart palikau mašiną apačioje. Nukasu kiemą, dalį gatvės, paberiu smėlio (vasarą teks jį nuo trinkelių vėl nušluoti…), užvarau mašiną – šįvakar kiemas sutvarkytas. Iki kito snigimo. Man patinka kasti sniegą, ypač naktį. Tai lyg savotiška meditacija, galva ištuštėja, jokių minčių! Prisikvėpuoju gaivaus oro, o koks grožis aplinkui! Ech, gera gyventi užmiesty.
Žengiau dar vieną žingsnelį į priekį.
Rūta
„Mamos žurnalas“
