Kaip be kasdieninio tėvo pavyzdžio išauginti sūnus tikrais vyrais? Pataria vieniša 4 berniukų mama Birutė Jakučionytė

_USC2783

Birutė augina trylikametį Kristupą Pijų, vienuolikmetį Bernardą, dešimtmetį Kostą Marijoną ir penkiametį Teodorą

Rašytojos ir keturių vaikų mamos Birutės Jakučionytės daug kam pristatyti jau nebereikia. Birutė savo gyvenimiškąją patirtį yra aprašiusi knygose „Moteris iš raudonos Audi“ ir „Mano karūna nematoma“, nuolat rašo savo tinklaraštį www.jakucionyte.lt.

Po skyrybų su vaikais Birutė išvažiavo gyventi į Angliją, kur organizuoja ir aktyviai dalyvauja įvairiose veiklose: EcoEthno.co.uk „Kamštelių vajus“, „Sumanios mamos erdvė“, Ekodaiktai.lt ir kitose.

Atvirą ir nuoširdžią Birutę pakvietėme pakalbėti vienišoms mamoms rūpima tema: kaip be kasdieninio tėvo pavyzdžio išauginti ir išauklėti sūnus tikrais vyrais? Birutė augina trylikametį Kristupą Pijų, vienuolikmetį Bernardą, dešimtmetį Kostą Marijoną ir penkiametį Teodorą.

Birute, ar prieš skyrybas buvo svarbus tas klausimas, kaip vieniša moteris išaugins 4 vyrukus? Būtent, sūnus, o ne dukras?

Tas klausimas man svarbus iki šiol. Žinau, kad užauginsiu, tačiau labai norėčiau užauginti vyriškus vyrus.

Kaip tai pavyks padaryti be vyriško vyro pavyzdžio šalia, neįsivaizduoju. Nežinau, ar iš viso tai įmanoma, nes tikiu, kad vaikai visko mokosi kopijuodami savo tėvus, kitus suaugusiuosius.

Kad smarkiai savęs negraužčiau, kokiais vyrais užaugs mano keturi sūnūs, guodžiuosi tuo, kad pati turiu labai daug vyriškų savybių ir stiprų vyrišką pradą. Labai norėčiau puoselėti savąjį moterišką, tačiau kol kas tarsi bandau išlaikyti balansą – būti ir švelni, meniška, namais besirūpinanti, kartais silpna moteris, ir stiprus, šeimą maitinantis vyras, vienu metu. Džiaugiuosi, kad vaikai mokyklose turi daug mokytojų ir trenerių vyrų. Gal nereikės stipriai liūdėti ir užauginsiu keturis rimtus vyrus, o ne verktinius.

Ar jūsų namų tvarka primena kareivines: griežtos pareigos, dideli reikalavimai tvarkai ir t.t?

Ne, mūsų namai tikrai neprimena kareivinių, tačiau tam tikri laiko, tvarkos rėmai, taisyklės yra – dėl to lengviau visiems gyventi po vienu stogu.

Mūsų namuose yra labai daug erdvės kūrybai: groti, piešti, statyti per visus namo aukštus lenktynių trasas, daryti rankdarbius, sodinti bulves terasoje esančiuose vazonuose.

Mūsų namuose sklando laisva kūrybinė dvasia, ir aš jau seniai išmokau perlipti per visą dieną statytą kokį nors statinį, nes jo, šiukštu, negalima sugriauti. Prieš dešimt metų buvau daug reiklesnė dėl tvarkos, nesusitvarkius žaislų į lovas vakarais neleisdavau. Dabar taip nebedarau.

Berniukai auga – ar lengva mamai suprasti jų vidinį pasaulį, ar jis stebina? Kokie atradimai auginant vyrišką kompaniją?

Mano visų keturių vaikų vidiniai pasauliai ir poreikiai yra labai skirtingi. Manau, kad geriau suprantu juos kaip žmones, savo draugus, kaip sielas, su kuriomis susitikome nueiti tam tikrą gyvenimo kelią drauge. Nesistengiu savo sūnų suprasti kaip vyrų, nes šiaip vyrų aš visai nesuprantu ir to nė nebandau daryti – siekiu išmokti nelipti į jų vyrišką teritoriją ir juos besąlygiškai mylėti.

Kad yra milžiniškas skirtumas tarp mergaičių ir berniukų auginimo, jaučiu kaskart, kai ilgiau bendrauju su draugėmis, auginančiomis dukras.

Kartais, kai į svečius suguža daugiau moterų ir mergaičių, nei mano namuose yra vyrų, akivaizdžiai pasikeičia ir energija namuose, viskas nurimsta, nutyla. O kasdien aš gyvenu taip, tarsi ore tvyrotų kovos energija ar vibracija. Jie nesimuša tarp savęs, dažniausiai tik galynėjasi, tačiau tas kovos ir noro lyderiauti kvapelis labai juntamas.

Ar jūsų namuose vyriškasis pradas neužgožė moteriškojo? Gal mamos poreikis rankdarbiams yra būtent atsvara sūnų sportui ir sportbačiams?

Manau, kad net kovoti su tuo vyrišku pradu neverta, nes namuose yra dvigubai daugiau vyrų nei moterų. Svarbiausia susidėlioti buitį taip, kad erdvės pakaktų visų poreikiams: ir jų vyriškiems pasigalynėjimams, futbolo kamuoliams, sportbačiams, ir mano rankdarbiams. Sudėtingiau dėl laisvalaikio leidimo ir kelionių. Aš labai norėčiau, kad jie drauge su manimi susėdę megztų ir siuvinėtų, tačiau suprantu, kad to nebus, nors kartais jie tai daro. Kiekvieną vasarą Lietuvoje organizuoju Amatų stovyklą savo, giminių ir draugų vaikams. Praėjusią vasarą trylikametis Kristupas nunėrė visą rankinę. Tuo negalėjo patikėti nei jis pats, nei aš. Nupirkau iš jo tą rankinę ir pasilikau sau prisiminimui.

Labai norėčiau eiti į koncertus ir spektaklius nei į futbolo varžybas, tačiau suvokiu, kad, norėdama daugiau laiko praleisti su savo sūnumis, vieną dieną pradėsiu lipti į kalnus ar net slidinėti, miegosiu palapinėje. Nes jų, berniukų, poreikiai yra visai kitokie nei mano.

IMG_2384

Šeima prieš 3 metus emigravo į Angliją

Kas vienišai mamai yra sunkiausia, auginant berniukus?

Galbūt tas nepasitikėjimo jausmas, ar tikrai viską tinkamai darau, kaip vienoje ar kitoje situacijoje elgtųsi vyras, jeigu būtų šalia. Sunku ne tai, kad jie berniukai, sunku, kad jų daug.

Dėl to atsiranda labai daug reikalų mokyklose, buityje, laisvalaikio metu. Kartais sprogsta galva nuo savo ir jų reikalų, varžybų, susirinkimų, ekskursijų. Pavargstu ir nuo nuolatinio galvojimo, kaip juos išmaitinti ir aprūpinti būtiniausiais dalykais. Šiandien dviems iš jų reikia naujų batų futbolui ir vienam visai prakiuro mokykliniai batai. Trejos naujos poros batų per vieną mėnesį man yra daug. Ir tai niekada nesibaigia – kitą mėnesį reikės kelnių, piešimo priemonių, kojinių ar dar kažko.

Ir dar vienas dalykas man labai sunku, bet su tuo susiduria bene kiekviena mama, nesvarbu, vieniša ji ar ne, jeigu augina daugiau nei vieną vaiką.

Labai sunku išlaikyti savotišką socialinę lygybę tarp jų, kad kiekvienas negalvotų, kad kitas gauna daugiau ar aš kitus myliu labiau. Nes jų skirtingas amžius ir poreikiai, negali pirkti ir duoti visiems to paties. Manau, kad kiekvienas iš mano vaikų, paklaustas, kurį mama myli labiausiai, atsakytų – „mane“. Dėl to manau, kad man puikiai sekasi, tačiau padalinti visiems meilės po lygiai tikrai būna sunku.

Ar tenka su sūnumis eiti į futbolo rungtynes, domėtis parkūru ir žiūrėti „Pjūklas 3“?

Varžybas ir parkūrą – tai taip, tačiau siaubo filmų nežiūriu, ir jie žino, kad niekad nežiūrėsiu, jie ir patys nelabai yra tokių filmų mėgėjai. Vyresnėlis kažkada buvo įnikęs, tačiau pradėjo naktimis sapnuoti košmarus ir dabar jau pats supranta, kad geriau tų skerdynių nežiūrėti.

Ar bandote gyvenime rasti gerų vyrų – giminaičių, kaimynų – kurie būtų gyvas vyriškumo pavyzdys?

Jų visada buvo ir yra aplinkui, specialiai nieko dėl to nedarau. Galvoju, kad „ko neprivalgei, neprilaižysi“, ir leidžiu viskam vykti natūraliai.

Kaip ir kada vyksta pokalbiai „iš širdies“? Ar lengva prakalbinti vyrukus?

Širdingi ir atviri pokalbiai vyksta per vadinamąsias „mamos“ dienas, kai aš kažką veikiu su jais po vieną. Jie nusprendžia patys, kokia bus programa, – kartais prašo nusivežti į parduotuvę, kavinę, tiesiog einame pasivaikščioti. Jie sustoję į eilę, patys reguliuoja, kurio dabar eilė „mamos“ dienai. Kol kas man visai gerai sekasi sužinoti apie savo vaikus gana daug, juos prakalbinti.

Ar jie suvokia, kad mama yra tik moteris, o ne vyras ir moteris viename (juk vienai reikia atlikti ir tėvo, ir motinos pareigas)?

Aš jiems nuolat tai primenu, ir jie tai tikrai supranta. Laukia, kada užaugs ir galės pasirūpinti manimi finansiškai. Dažnai pasirūpina manimi jau ir dabar – išverda kavos ar arbatos, padaro ką nors mielo man, nešioja pirkinius, o kai būnu labai pavargus, vienas iš mano berniukų, dešimtmetis Marijonas, pagroja man gongais. Manau, kad jie tikrai palieka man erdvės pasirūpinti savo moteriškais poreikiais ir būti tiesiog moterimi.

Ar kada nors buvo keblumų, kad tėčio nėra kasdien šalia? Tarkime, į mokyklą reikia atsivesti tėtį ar švęsti Tėvo dieną?

Ne, taip nebuvo niekada. Anglijoje tėvo diena nėra tokia populiari kaip Lietuvoje, jeigu kažkas lieptų atsivesti tėtį, tai pirmiausia būtų diskriminacija, nes daug vaikų tėčių neturi. Maniškiai žino, kad tėtis gyvena kitoje šalyje ir negali, kai tik prireikia, ateiti į mokyklą.

Jaunimas kitaip supranta vyriškumą ir moteriškumą. Vyrukai moteriškėja, rengiasi kaip mergaitės, nešioja auskarus ir papuošalus. Ar Anglijoje pastebite tą reiškinį?

Emigravę į Angliją, trejus metus gyvenome Londone, ten galima prisižiūrėti visko. Dabar jau beveik metus gyvename Anglijos provincijoje, ir man neteko susidurti su berniukais, apsirengusiais kaip mergaitės. Mano pačios vaikai kartais nešioja ir net patys susiveria karolius ar apyrankes.

Nemanau, kad karolių nešiojimas lemia vyrų moteriškėjimą. Kaip ir ilgi plaukai. Pažįstu be galo daug vyriškų vyrų ilgais plaukais ir man tai labai gražu. Vienas iš mano sūnų irgi nešioja ilgus plaukus, nuolat pavadinamas mergaite, tačiau jis niekaip nesutinka jų nusikirpti.

Manau, kad moteriškus vyrus atpažinsi ne iš jų išvaizdos, o iš negebėjimo prisiimti atsakomybės už save, savo moterį, savo vaikus. O moterys tarsi pameta savo moteriškumą bandydamos viskuo rūpintis pačios. Vargu ar išvaizda daug lemia. Tai daugiau nuolatinio smegenų plovimo jau mokykloje apie lygias teises ir galimybes, pasekmė. Moterys tikrai išsikovojo teises į vyriškus darbus, tačiau vyrai už teises į moteriškas pareigas nekovojo. Tai taip ir išeina, kad kam čia jiems stengtis, nes jos viską pačios gali.

Dabar sakoma, kad negalima daryti nieko, kas pažeistų vaiko teises, – nei per užpakalį suduoti, nei pagąsdinti. Kaip situaciją valdote jūs?

Esu įsitikinusi, kad bet kokis smurtas, fizinis ar psichologinis, prieš fiziškai silpnesnius vaikus yra absoliutus blogis. Esu įsitikinusi, kad suaugusieji, mušantys savo vaikus, tiesiog parodo savo silpnumą, bejėgiškumą ir negebėjimą tvarkytis toje situacijoje. Su vaikais visada galima susitarti, visada galima rasti būdą, kaip „pastatyti“ juos į rėmus, kaip juos motyvuoti daryti tai, kas jiems patiems naudingiausia, net jeigu tuo metu jie to ir nesupranta.

Būtinai perskaitykite atviras ir įtraukiančias Birutės knygas

Būtinai perskaitykite atviras ir įtraukiančias Birutės knygas

Aišku, būna krizių, būna dienų, kai jautiesi atsitrenkęs į sieną. Jeigu tik įjungi fantaziją, nuoširdžiai ir sąžiningai ilgai galvoji apie vaiko poreikius, apie tai, kaip išspręsti susiklosčiusią situaciją, tai visada rasi sprendimą. Anksčiau labai daug skaitydavau apie vaikų auklėjimą, kartais ir dabar ieškau atsakymų psichologų straipsniuose, esu bandžiusi su savo vaikais begalę tramdymo metodų, elgesio lentelių, motyvacinių programų. Kai kuriems dalykams jas taikau iki šiol, pvz., kad būtų patys motyvuoti nesirgti ir lankyti mokyklą be praleidinėjimų, esu įsteigusi metinius prizus po šimtą svarų už mokslo metus. Nepraleidai nė vienos dienos dėl ligos mokykloje, – prizas tavo. Tai veikia, jie patys nori būti sveiki ir eiti į mokyklą.

Tokią tvarką kiekvienam įvedžiau nuo septynerių metų, todėl penkiamečiui Teodorui ji dar negalioja. Jis per mažas, kad pats galėtų kontroliuoti savo kūną ir sveikatą.

Esu mėginusi daug ką, bet nemušiau nė vieno. Žinoma, būna dienų, kai norisi kurį nors pakratyti už kojų, tačiau, jeigu gerai ir sąžiningai pergalvoji situaciją, tai tokios dienos yra tada, kai tu pats esi pavargęs, nepakantus, gal nemiegojęs, susijaudinęs ir tiesiog neturi kantrybės vaiko kaprizams.

Taigi ne vaikas už situaciją atsakingas, o tėvai. Aš esu prisiėmusi šimtaprocentinę atsakomybę už vaikų tramdymą be smurto.

Tenka skaityti knygas, eiti į paskaitas apie vaikų auklėjimą? O gal viskas aišku su šia naujoviška karta?

Man asmeniškai aišku tik tai, kad vaikai dabar visai kitokie, nei buvome mes, ir juos auklėti reikia kitaip. Anksčiau lankiau ir kursus, ir labai daug skaičiau, dabar daugiau pasikliauju širdimi ir intuicija. Paprastai visada suveikia taisyklė: „Kiekvienam verkiančiam ir nelaimingam reikia dėmesio, meilės ir šilumos.“

IMG_2364

Birutė sako, kad nuvargsta retai, nes turi daugiau energijos, nei bet kuris eilinis žmogus

Yra terminas „mamos sūnelis“. Ar Kristupas Pijus, Bernardas, Kostas Marijonas ir Teodoras ne tokie?

Oi, ne, nemanau. Maniškiai gal net daugiau tetos Rasos sūneliai, nes mano sesuo gyvena drauge, ji atlieka didžiąją dalį buities darbų. Kai ji būna namuose, tai maniškiams nereikia nei indų išsiplauti, nei grindų siurbti, bet kai ji išvažiuoja, tai pas visi būna įdarbinti ir viską daro patys.

Kas geriausiai įkrauna vienišos mamos „baterijas“, kai kasdienybė jas iškrauna?

Taip nutinka retai, nes turiu daugiau energijos, nei bet kuris eilinis žmogus, tačiau daug dalykų man padeda išlaikyti kasdienį balansą: gongai, meditacinė muzika, žvakės, smilkalai, pasivoliojimas savaitgalio rytais lovoje, krapštymasis po namus, vaikų „bajeriai“, rankdarbiai. Būna, kai dirbu labai daug, tačiau po to ir pagulinėju, kažką labai lėtai tvarkausi, sukiojuosi po namus ir dėlioju stalčiukuose daiktus, nejungiu kompiuterio, neatsakinėju į laiškus, tiesiog ignoruoju susikaupusius rimtus darbus.

Parengė Ginta Liaugminienė

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


4 + septyni =

Kitos temos: