Esu išsiskyrusi 3 vaikų mama. Žinau, kad esu ne viena TOKIA ir viliuosi, kad mano pasakojimai sustiprins, palaikys ar net paguos kitas mamas. O gal ir kokį tėtį?
Rugsėjo 1-oji
Apsisuko dar vienas ratas, prabėgo dar vieneri metai, vaikai didesni, klasės aukštesnės, norai ūgtelėjo. Sutinku su patarle: maži vaikai – maži vargai (tik „vargai“ keisčiau į „poreikiai“). Vaikai auga, poreikiai auga dar greičiau. O tėvas atsiuntė laišką, informuoja, kad nusprendė pakeisti sutartį – sumažinti alimentus: „Gerai tvarkaisi, vaikai paaugo, tau juk lengviau“. Nuoširdžiai – nekenčiu jo. Ir jos.
Prieš rugsėjį neperku jokių mokyklinių reikmenų, darau tai po rugsėjo 1-osios bumo, kai didesnės nuolaidos. Šiemet apsipirksiu Lenkijoje, važiuoju su draugais ten kartkartėmis pirkti maisto, buities reikmenų, ten viskas pigiau. Dabar planuojame kelionę pas kaimynus antroje rugsėjo pusėje.
Panašu, kad šiemet mokyklinių išlaidų daug nebus. Išskalbiau pernykštes kuprines, jos puikios, nesusidėvėjusios, nėra prasmės pirkti naujas. Pieštukų ir visų kitų smulkmenų irgi liko nuo pernai, nesunaudojo, be to, per visokias šventes mokyklinių dovanėlių gauna, tikrai užtenka. Reikės tik sąsiuvinių ir rašiklių (jų per mokslo metus ne vieno prireikia). Ir pratybų, aišku. Uniformos beveik geros, tik šiek tiek atlenkiau, šiems metams irgi nereikės naujų. Štai jų kainos išties piktina – vien švarkas kainuoja 195 Lt. Pernai dėvėtų drabužių parduotuvėje radau labai labai panašų, visiškai tokios pačios spalvos, tik truputį modelis skiriasi. Sumokėjau 5 Lt, prisiuvau mokyklos emblemą, ir sėkmingai nešioja, niekas ir nepastebėjo.
Rugsėjo 1-ąją tradiciškai nueisime į piceriją – vaikai labai to laukia. Susitinkame kelios draugų šeimos, ir keliaujame. Smagu būna pasisėdėti, tarsi naują sezoną atidarome. Širdy nedidelis nerimukas, vėl viskas iš naujo, kaip spėsiu, kaip susitvarkysiu? Pripratau vasarą ilgiau pamiegoti… Baigiasi mano katino dienos. Žiūriu į savo vaikus, bėginėjančius pievoje, kokie jie nuostabūs! Labai jais didžiuojuosi. Esu be galo laiminga.
Prisilietimas prie Paryžiaus
Šią vasarą padariau TAI. Pagavau pigius lėktuvo bilietus ir išdrįsau juos nupirkti. Išskridome. Pirmą kartą viena, su vaikais, savarankiškai.
Penkios dienos Paryžiuje. Maršrutą nuodugniai planavau vakarais, suguldžiusi vaikus, pasitelkusi į pagalbą draugą Google. Pirmoms dviems naktims rezervavau viešbutį Poissy rajone (virtualiai pasivaikščiojau su draugo žmogeliuku po šį rajoną, apsižiūrėjau, kur išlipus iš traukinio reikės eiti, kiek, kada pasukti. Namai nauji, nesenai pastatyti, dar nebaigti apželdinimo darbai). Dėl likusių naktų rizikavau – nusprendžiau jomis pasirūpinti iš Paryžiaus. Rizika pasiteisino. Vaikščiojant po miesto centrą tiesiog užsukdavome į pakeliui pasitaikančius viešbutukus ir derėjausi. Paros kaina buvo apie 120-150 eurų (mums keturiems). Užsibrėžiau tikslą – 80 eu. Pavyko jau ketvirtoje vietoje (administratorius mirktelėjo akį: „Čia dėl jūsų vaikų“), Triumfo arkos pašonėje. Sumokėjau iš karto į priekį, grynais, nes gyventi atvykome tik po poros dienų.
Gyvenome kaip karaliai. O svarbiausia – pliusas Prancūzijos viešbučiams – čia buvo vonios! Turškėmės kaip namuose. Nemėgstu dušų kabinų. Kaip sakoma, įpročio ir skonio reikalas.
Išskridome pasibalnoję nedidelėmis vaikų kuprinėlėmis, jose tilpo visi reikalingi daiktai, drabužiai, lietpaltukai, avalynė, kiek ten penkioms dienelėms tereikia. Manoji buvo sunkiausia, ją pridaviau į bagažą, nes prisikroviau nemažai maisto, vaistų vos nepamiršau. Neturime polinkio sirgti, bet maža kas.
Jei pats nepasidėsi pagalvėlės, tai ir Dievulis nepadės.
Maistą planavau. Pirmai dienai Paryžiuje dar buvo tinkamas namuose pagamintas maistas, vežiausi plastikinėse dėžutėse, vėliau mitome sausu daviniu (pusryčiams – vaikiška košelė, kurios pagaminimui tereikia karšto vandens, dieną – geltonas, lydytas sūris, džiovintos dešrelės, bandelės, sausainukai, vaisiai, daržovės, atsigerti – vanduo, pienas), kartą per dieną valgydavome mieste (pvz., japonų restorane už tris porcijas sumokėjau 18 eurų, o maisto liko tiek, kad paprašiau išsinešti ir per kitą dieną jo dar neįveikiau. Didokos porcijos…). Labiausiai vaikai laukdavo vakarienės, nes gaudavo tai, ko niekada negauna – greito paruošimo sriubų ir makaronų iš pakelių. Pirkau tokius, kur pažymėta žalia varnele, vildamasi, kad gal šiuose vis dėlto mažesnis konservantų kiekis… Centre maisto kainos didelės, bet užtenka suktelėti į šonelį – jau galima ir pigiau pavalgyti.
Į didžiuosius muziejus, bažnyčias nėjome. Vaikams kur kas įdomiau buvo aplink juos pabėgioti, pačiupinėti piramidę, pasipliuškenti fontanuose. Užkilome tik ant Triumfo arkos. Pėsčiomis nuėjome nuo jos iki La Defence (daug grožio liktų praleista, jei šį kelią būtume atidavę metro), lesinome žvirblius Bastilijos aikštėje, vaikai pajodinėjo ant liūtų statulų Liuksemburgo sode, pasivaikščiojome Senos krantine, prisipirkome mažų eifeliukų iš juodaodžių prekeivių (centre 1 eurą kainuoja 1 eifeliukas, atokiau – 1 eurą – 3 eifeliukai), nuvažiavome į Versalį, oho, koks ten grožis! Į Eifelį norėjome užkilti, bet buvo beprotiškai karšta diena ir dar beprotiškesnės eilės. Atidėjome tai kitam kartui. Vakarus leidome Eliziejaus laukuose. Aš išsitiesiu pievelėje ir skaitau knygą, o vaikai žaidžia gaudynių krūmų labirintuose. Namuose kas vakarą dar vis nuskamba: „Mama, važiuojame į Eliziejaus laukus…“.
Be abejo, kelionės vinis – Disneilendas. Bilietus pirkau internetu, Lietuvoje, taip buvo pigiau. Draugai patarė pirkti tik parko bilietus, nieko papildomai, nes vis tiek visko nespėsime aplankyti per vieną dieną.
Taip ir buvo. Uch, praleidome jame daugiau nei visą dieną, nuo 10 val. iki 22.30 val. Spėjome aplankyti visus norimus ir mums galimus atrakcionus (vaikai kai kur nepraėjo ūgio reikalavimų), bet ne visus ten esančius. Drambliuku Dambiu kėlėmės jau lengvose sutemose. Karibų piratuose praplaukėme net keturis kartus, labiausiai patiko. Visur, kur tik galima, ėmėme Fastpass – vaikai greitai perkando parko sistemą. Fastpass bilietėliai papildomai nekainuoja. Juose yra įrašytas laiko tarpas, nurodytos valandos, kada tu gali įeiti į vieną ar kitą atrakcioną. Ne visi atrakcionai turi Fastpass, tik didžiausieji, populiariausieji. Taigi, atėjęs bilietėly nurodytu laiku, įeini į atrakcioną specialiai atitvertu taku, be eilės.
Nežinau, kodėl mažai kas naudojasi tokia nemokama galimybe ir kankinasi ilgose eilėse, gal tiesiog neįsiskaito lankstinukų informacijos?
Dar tokia smulkmenėlė. Supratau, kad mano pamokos vaikams su svetimais nekalbėti eina šuniui ant uodegos. Grįžtant lėktuve sėdėjome atskirai, dviese vienoje eilėje, dviese kitoje, priekyje. Vienas mano vaikiukas labai komunikabilus, atviras, greitai visur draugų susiranda, kas duos ranką, gražiai pakalbins, su tuo ir eis. Ir girdžiu – mano saulelė jau pasakoja šalia sėdinčiai tetai apie mamą, apie tėtį, apie Disneilendą, ką mama nupirko, kur bitė įgėlė (nors tai buvo prieš dvejus metus) ir t.t. Po to tai tetai teko žaisti stalo žaidimėlius su juo. Norėjau įsikišti, persisodinti jį pas save, kad žmogui netrukdytų, bet susilaikiau. Pirmą kartą. Pagalvojau, suaugusi, vyresnio amžiaus moteris, susitvarkys pati.
Įgyvendinta dar viena svajonė.
Mama Rūta
„Mamos žurnalas“
Labai šaunu, kad jūs stengiatės ir darote kažką dėl vaikų, nepaisant to, jog esate viena. Aš taip pat esu išsiskyrusi mama, tačiau turiu tik vieną dukrytę, kuri bus antrokė. Mes dažnai per žiemos šventes keliaujame aplankyti giminių, o ir pigūs skrydžiai į Norvegiją ( jei kam įdomu perku dažniausiai iš čia : http://lektuvubilietaiinorvegija.lt/). Tai ir vaikui pramoga, ir mama galvą pravėdina nuo darbų ir rūpeščių. Svarbiausia arba nuotraukos, arba, kad vaikas atsimintų, nes kuo daugiau pamatyti ir susipažinti yra labai labai naudinga.