Eglės Gelažiūtės-Petrauskienės pieš.
Esu išsiskyrusi 3 vaikų mama. Žinau, kad esu ne viena TOKIA ir viliuosi, kad mano pasakojimai sustiprins, palaikys ar net paguos kitas mamas. O gal ir kokį tėtį?
Nauji šeimos nariai
Draugė pasiūlė laikyti degu porelę. Kas tai yra? Internete pasiskaitinėjau – tikrai mielas gyvūnėlis, toks mažutis dekoratyvinis voveriukas. Protingas, aktyvus, bendraujantis. Ir narvelis yra, nuo pelės likęs. Vaikų akelės suspindo, kada?
Vakare važiuojame su mažuoju parsivežti. Šeimininkai įdeda du paaugintus mažylius į batų dėžutę, dangtelyje pribado skylučių. Grįžtant namo girdžiu degučius graužiant. Vaiką mokau: „Dėžutę laikyk stipriau prie savęs prisiglaudęs, vieną rankelę uždėk ant dangtelio“. Parvažiavus imu dėžutę, bet joje – tik vienas degutis! Kitas, pabėgėlis, tupi ant galinės sėdynės, pagauti be šansų… Po nelygios kovos dingsta po daiktadėže. Užkišu pirštus, išties, ten skylė. Gerą vietelę rado…
Rytą nuvarau automobilį į servisą. Išardo pusę mašinos, suranda, pagauna, įkelia atgal į narvelį, tačiau vakare, važiuojant namo, vaikai apverčia narvelį ir degučiui vėl pavyksta pasprukti… O, siaube… Į servisą nebevažiuoju, paprasčiausiai gėda. Užsiimu gaudymu pati.
Tris dienas degu gyvena automobilyje palindęs po priekine panele. Ko tik neišbandau, kad jį suviliočiau… Ir pati mašinoje sėdžiu nejudėdama, tyliau už pelę, kad jam išlindus spėčiau užmesti antklodę. Ir narvelį įkeliu su maistu tolimiausiame kampe, bet vis pabėga… Belieka jį stebėti pro mašinos langą, laisvai besiganantį po saloną. Mintyse duodu naują vardą – Nepagaunamasis. Vaizdelis visai kaip zoologijos sode, tik terariumu tampa mano mašina.
Nusibodo budėti garaže. Keičiu taktiką. Įjungiu mašinoje signalizaciją ir einu namo. Tai reiškia, kad jei viduje kas nors sujudės, mašina ims pypsėti. Taip, viskas gerai, mašina išties mane perspėja, bet degutis išsigandęs triukšmo mauna atgal po „bardakėliu“, tad naudos iš mano sugalvojimo – jokios.
Dirba begėdis. Sugraužia daiktadėžėje paliktus dokumentus, padailina pavarų svirties sijonėlį, kilimėlius. Kaži, kaip laidams po panele sekasi? Kai tik apie tai pagalvoju, labai susinervinu!
Nusprendžiu, kad šis slėpynių-gaudynių vakaras bus paskutinis. Dar porą valandų pažaisime ir teks leisti katę… Aš gyvenimo nebeturiu per tą degu. Trečią vakarą gyvenu garaže, antrasis degutis kankinasi trilitriniame. Bet tai smulkmena, palyginus su tuo, kas gali atsitikti nugraužus kokį nors laidą.
Narvelį įtaisau ant galinės sėdynės. Šįsyk jo dureles uždarau, tik šiek tiek praplečiu du viršutinius virbus.
Viduje – degu skanėstai. Sustingusi budžiu prie mašinos. Iš namo girdėti: „Mama, noriu kakų“, „Mama, o jis man neleidžia žiūrėti Makvyno!“, „Čia mano kėdė, atiduok!“. Koks čia dar budėjimas, einu namo…
Sutvarkiusi reikalus, grįžtu į garažą. Paskutinis kartas. Paskutinis jo šansas. Ir… priėjusi prie mašinos lango negaliu patikėti savo akimis! Neklaužada narvelio viduje, vakarieniauja! Nesitikėjau, kad jis pratilps tarp tų dviejų virbelių. Staigiai atplėšiu mašinos dureles ir delnais uždengiu virbų plyšelį.
Medžioklė baigta. Toliau – prisijaukinimo darbeliai.
Dovanų reikalai
Mūsų namuose kovas – „gimtadieniškiausias“ mėnuo. Tiesiog tortų maratonas. Artimųjų, draugų, pažįstamų. Noriu pasidalinti, kaip sprendžiu dovanų pirkimo reikalą.
Pasibaigus Kalėdų karštinei ir prasidėjus išpardavimams susirašau vaikų, į kurių gimtadienius per ateinančius metus važiuosime, sąrašą ir keliauju su juo per parduotuves. Tiesiog einu ir ieškau, kam kuris žaislas gali tikti. Parvežusi namo viską dedu į dėžę, apdangstau, kad nesudulkėtų, ir keliu ant aukšto. Saviškių į dovanų pirkimo ceremoniją nesivežu, skaudėtų jiems širdeles.
Su suaugusiaisiais truputį sunkiau – kai ką nuperku per tą patį pokalėdinį išpardavimą, bet dažniau būna taip, kad radusi kokį nors gerą, įdomų daiktą už patrauklią kainą (nesvarbu, akcija-neakcija, mugėje, kelionėje, kasdienybėje ir t.t.) pamąstau, ar jis tiktų kuriam nors gimtadieniui, ir jei taip, perku, nesvarbu, kad gimtadienis tik už pusmečio ar dar vėliau. Tas laikas labai greitai ateis, ir tada išvengsiu važinėjimo, ieškojimo, kankinimosi: „Reikėjo tada pirkti…“ Nes perkant paskutinę dieną man paprastai išeina taip, kad sumoku per brangiai ir nuperku, kukliai sakant, „nieko gero“. Šias dovanas irgi dedu į dėžę ant aukšto.
Ne visus gimtadienius galima suplanuoti, tuo labiau kad prasidėjo kvietimai į bendraklasių šventes, su naujais žmonėmis susipažįstame, susidraugaujame. Pavyzdžiui, grįžta vaikinas iš mokyklos, ištiesia kvietimą į kokį nors žaidimų kambarį. Ir paaiškėja, kad gimtadienis įvyks po… 2 valandų! Pamiršo vaikas anksčiau kvietimą parodyti, prasinešiojo kuprinėje visą savaitę… Tokiu atveju iš spintos traukiame „dovanų dėžę“. Joje yra įvairiausių daikčiukų, skirtų ir mergaitėms, ir berniukams. Jei gimtadienis, imame rimtesnį daiktą arba sudedame iš kelių, jei, tarkime, kalėdinis keitimasis dovanėlėmis, imame smulkesnį. Lieka tik supakuoti ir ramiai nuvežti vaiką į gimtadienį. Jokios skubos, jokių nervų. Dovanėles į šią dėžę perku bet kada, kai tik randu ką įdomaus ir už gerą kainą. Tiek kaina, tiek pati dovana yra svarbus kriterijus, negali būti „bet kas, svarbu pigu“.
Dar yra savo darbo dovanos. Jos tinkamos seneliams ir artimiausiems žmonėms. Tai vaikų piešinukai, lankstiniai, modilino dirbinukai, aš kartais tapau ant šilko, tai esu draugėms dovanojusi nedidelius šalius.
Atvirukus vaikai visada daro patys, šiek tiek aš padedu. Paduodu jiems perlenktą pusiau spalvotą lapą, kraštus tiesiog nuplėšia arba apkerpa figūrinėmis žirklėmis. Dalį viršelio patepa klijais ir sudėlioja džiovintus augalėlius (per vasarą prirenku, džiovinu knygose) arba prikarpo visokių figūrėlių, prilanksto juostelių ir jų galus priklijuoja (išeina erdvinis atvirukas), žodžiu, darome tai, ką tuo momentu fantazija pasufleruoja. Viduje vyresnysis parašo sveikinimą, o mes visi pasirašome savo vardus, kas kaip moka.
Dovanėles pakuojame visaip, pradedant dovanų popieriumi, maišeliais, baigiant medžiaga, tuo pačiu šilku, plonyčiu, šiugždančiu popieriumi iš batų dėžučių, vaško lakštais, karoliukais, spalvotais siūlais nuo gėlių puokščių, virvelėmis, klevo lapais, kriauklėmis, šienu ir t.t. Šias medžiagas irgi nuolat kaupiu, ir kaip bus įpakuota dovana – tai priklauso nuo dovanos ir nuo to, ką turiu atsargose.
Pasidalinsiu idėja, ką rudenį gimęs vaikas nešasi į mokyklą per gimimo dieną. Tortų neperku. Auklėtojos ir mokytojos labai prašo nenešti jokių kreminių saldumynų. Tad dažniausiai perku šakotį. O rudenį darome taip: prirenka vaikai didelių klevo lapų, tada imu du lapus, į jų vidų dedu „čiupa čiupsą“ taip, kad pagaliukas būtų išlindęs kartu su lapų koteliais, ir aplink „čiupa čiupsą“ lapus susegu su susegikliu („krokodilu“). Ant kotelių užrišame spalvoto šieno juosteles. Išeina lapuose įpakuotas saldainiukas – spalvinga, gražu, originalu, pigu. Padarome tokių 20-30, priklausomai nuo to, kiek klasėje vaikų, plius mokytoja.
Linkiu kūrybingų vakarų!
Rūta
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
