Neleisti vaikui išgyventi blogų emocijų – tai tas pat, kas neleisti jam eiti į tualetą

indigo

Jūratės Čiakienės nuotr. www.fotojurate.lt

Pasaulis jau seniai kalba apie indigo vaikus – vaikus iš dangaus, atėjusius pakeisti mūsų planetos. Jie – ypatingi, ne tokie, kaip visi.

Psichologai dar tik bando atrasti kelią į dangiškųjų vaikų širdis, tuo tarpu Vedose – seniausiuose planetos raštuose – apie indigo vaikus jau seniai viskas parašyta. Tik šis straipsnis – ne apie vaikus.

Vedose taip pat parašyta, kaip tapti „indigo tėvais“ – ypatingais tėvais, tėvais, kurie gali suprasti vaikus ir padėti jiems užaugti laimingais. O Vedų paslaptimis dalinasi VšĮ „Ajurvedos Akademija“ lektorius, Vedų psichologas, šeimos santykių konsultantas iš Rygos Ruslan Naruševič.

Kas tos Vedos?

Vedos – tai seniausi žmonijai žinomi raštai, surašyti sanskrito kalba senovės Indijoje. O Vedų žinios siekia dar senesnius laikus, mat iš pradžių jas mokytojai perduodavo mokiniams žodžiu, ir tik praėjus Vedų periodui jos buvo užrašytos. Daugelis linkę manyti, kad Indijos kultūra mums svetima, todėl beprasmiška semtis išminties iš šių tekstų. Tačiau taip nėra. Vakariečiai, pašventę savo gyvenimą Vedų studijoms, teigia, kad Vedų žinios yra universalios. Pavyzdžiui, jose galima rasti aprašytą atominės bombos veikimą ir daugelį dalykų, kuriuos mokslas „atranda“ tik dabar. Beje, Indijos kultūra ne tokia jau svetima mums, lietuviams. Manoma, kad lietuviškos sutartinės ir pagoniškos giesmės turi sąsajų su Indiškomis mantromis. Ajurvedos (tai viena iš Vedų dalių) principus savo gyvenime ir kūryboje taikė žymus lietuvių filosofas Vydūnas. Na o apie sanskrito ir lietuvių kalbos panašumus galima parašyti visą mokslinį veikalą.

Iki 7 metų – besąlygiška meilė

O Vedose teigiama, kad vaikai čia gimsta anaiptol ne tam, kad padėtų mums – tėvams – suplauti indus ar mokykloje mokytųsi vien dešimtukais. Vaikai čia gimsta tam, kad mes jais džiaugtumės ir juos mylėtume. O mylėti juos reikia besąlygiškai. Tik tiek. Daugiau nieko, visiškai nieko vaikui iki septynerių metų nereikia. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad mama vaiką maitins, kad juo rūpinsis ir kad 24 valandas per parą bus šalia. „Tik“ tiek. Vaikų darželius Ruslanas Naruševičius vadina „vienišų vaikų klubais“, o mažo vaiko miegojimą atskirai nuo tėvų – visišku nesusipratimu. Pirmąjį septynmetį besąlyginę meilę patyręs vaikas jausis saugus ir užaugęs net nesupras kalbų apie kažkokią „krizę“. Jis tiesiog pasitikės savimi, pasitikės gyvenimu, bus laimingas ir visada turės visko, ko jam reikia. O galbūt mamą gali pakeisti senelė arba auklė? Gali. Su sąlyga, kad ji vaiką globoja su tokia pat meile, ne dėl pinigų.

Besąlyginė meilė reiškia dar ir tai, kad ji neparduodama už gerą elgesį ir neatimama už blogą. Ji tiesiog yra. Visada. Ir tą akimirką, kai jūs pasakote: „Aš tiek dėl tavęs padariau, o tu?!“, jūs paprasčiausiai nustojate būti tėvais. Vaiką mylėti reikia ne už jo paklusnumą, gerus darbus ar gražų elgesį. Vertybes jam tėvai perduoda tiesiog jomis gyvendami, nes vaikai imlūs gyvam pavyzdžiui, ribas – nubrėžia, tačiau mylėti jį reikia už tai, kad jis yra, už tai, kad jis yra toks, koks yra, nes tai – didžiulė laimė. Atrodo, kad tai neįmanoma? Iš tiesų – taip, nes vaikystėje besąlyginės meilės nepatyręs žmogus užaugęs nesugebės jos duoti, o, reikia pripažinti, retai kuris iš mūsų tokios meilės yra ragavęs. Bet pasistengti galima ir tikrai verta.

Duoti ne viską, o tai, ko reikia

Tačiau labai mylėdami savo vaikus, dažniausiai tėvai jiems trokšta pakloti po kojomis tiesiog VISKĄ. Kai kurios mamos net didžiuojasi šia savo nuostata: „Man savo vaikui negaila nieko!“ Ir… puola įgyvendinti nerealizuotas savo pačios svajones. Bet dabartiniai vaikai yra kitokie ir jiems reikia kitokių dalykų. Todėl pats geriausias dalykas, ką mes galime duoti savo vaikams, tai leisti jiems būti kitokiais, nei esame mes, kitokiais, nei šalia gyvenantis kaimynų berniukas ar draugų mergaitė. O kaip dažniausiai gyvenime būna? Mama visą gyvenimą svajojo šokti baletą, ir štai dukrelė jau pusmetį priversta lankyti baleto pamokas! Kainuoja jos nemažai, bet juk dukrai negaila nieko! O ir dukra mielai jas lankytų, jei užsiėmimai vyktų kartą… per metus. Mat tarp baleto užsiėmimų ji spėtų išbandyti keramikos meną, išmoktų kelis salsos žingsnelius, po dešimt frazių prancūzų, anglų, japonų, čekų ir latvių kalbomis, kelis kartus nueitų į baseiną… „Supraskite,“ – aiškina Ruslanas, – yra vaikų, kuriems gyvybiškai reikia gauti kuo daugiau informacijos.

Jiems ir vandens pramogų parkas būtų kančia, jei vestumėte į jį kiekvieną savaitę! Ką daryti tėvams? Ogi susitaikykite su tuo, kad jūsų vaikas į kiekvieną būrelį eis ne daugiau kaip du kartus ir, dėl Dievo meilės, nemokėkite už metus į priekį!“ Jums atrodo, kad tai pataikavimas vaiko įgeidžiams, ir jis nieko gyvenime taip nesugebės pasiekti? O ar tai nėra ieškojimų kelias? Gal jam skirta būti dievišku įkvėpimu apdovanotu žurnalistu, kompanijos siela, galinčia pasisakyti bet kokia diskutuojama tema?

Taigi vaikai yra skirtingi. Ir jiems reikia skirtingų dalykų. Jei vaikas labiausiai už viską trokšta jūsų supratimo, ilgų pokalbių ar tiesiog bendrų pasivaikščiojimų tyloje, o jūs jį tąsote iš vieno būrelio į kitą, vargu ar paauglystėje rasite bendrą kalbą, net jei dabar mažasis genijus jūsų klauso išsižiojęs. Netrukus prasidės nesutarimai, atsikalbinėjimai, ir vaikas atsitvers nuo savo gimdytojų aklina siena. Todėl labai svarbu įsiklausyti į vaiką ir leisti jam būti savimi. Prisimenate pasakėčią apie lapę ir gervę? Lapė gervei vaišių prikraudavo pilną lėkštę, o gervė lapei – pilną siaurakaklį ąsotėlį. Deja, nei viena, nei kita pasivaišinti negalėdavo. „Atminkite,“ – juokiasi mokytojas, – gervėms ne visada gimsta gervės!“

Namai be tualeto

Ir vis dėlto vaiką reikia ne tik mylėti bei kažką jam duoti, bet ir auklėti. O auklėti vaiką – tai visų pirma suprasti jo asmenybę ir padėti jam ugdyti tai, kas jame yra gera, bei kovoti su tuo, kas jame negatyvu.

Vaikai niekada neišmoks atleisti, jei jiems niekas neatleidžia. O tam, kad jiems atleistų, jie visų pirma turi klysti. Kantrybės vaikai mokosi tuomet, kai ne viskas atsiranda jiems vos panorėjus.

Bendradarbiauti jie išmoks tik tada, jei ne viskas vyks kaip, kaip jie nori. Atkaklumą vaikas vysto, kai susidoroja su jo kelyje pasitaikančiomis kliūtimis. Išgyvenamas atstūmimas ugdo savarankiškumą. Taigi tėvų užduotis jokiu būdu nėra apsaugoti vaiką nuo visų įmanomų pavojų ir pašalinti visas įmanomas kliūtis. Tėvų darbas yra kalbėtis ir padėti vaikui išgyventi neigiamas emocijas. Deja, dažnai būtent neigiamas emocijas mes laikome didžiausiu savo, kaip tėvų, pralaimėjimu ir kovojame su jomis tarsi su kokiais slibinais. Tačiau neleisti vaikui išgyventi blogų emocijų – tai tas pat, kas neleisti jam eiti į tualetą.

Taip teigia Vedos. Todėl mama, užuot sakiusi: „Neverk. Na ir ko dabar? Kokia smulkmena!“ verčiau sakytų: „Suprantu… Kai buvau maža, man irgi panašiai nutikdavo…“

„Dažnai tėvai į neigiamas emocijas reaguoja išliedami ant vaiko savo susierzinimą, pyktį bei nuoskaudą.

Jie ne tik nepaima purvo iš vaiko, bet dar ir užverčia jį savomis atliekomis. Taip neturi būti! Tai tarsi namai, kuriuose nėra tualeto. Ar norėtumėt tokiuose gyventi?“ – klausia Ruslanas. –Normalūs santykiai šeimoje yra tada, kai stipresnis ima negatyvias emocijas iš silpnesnio. Mama – iš vaikų, ramiai reaguodama į jų „ožiukus“ ir ašaras, vyras – iš žmonos, ją išklausydamas. Vaikai išmoks susitvarkyti su savo neigiamomis emocijomis žiūrėdami į suaugusiuosius. Specialiai mokyti jų tikrai nereikia.“

Jausmų koridoriai

Beje, labai dažnai tėvai klausia: „Iš kur mūsų šeimoje toks vaikas? Nesipykstam, nesimušam, o vaiko neįmanoma suvaldyti.“ „Tai paprasta,“ – atsako mokytojas, – tarp artimų žmonių susidaro vadinamieji „jausmų koridoriai“, kurie veikia susisiekiančių indų principu. Jei tėvai savo pyktį slopins, jis persiduos vaikams, kurie jį lies per kraštus. Tas emocijas, kurias mes savyje slepiame, parodo vaikai. Gal todėl amerikiečių vaikams iki 5 metų taip dažnai skiriami antidepresantai. Juk jų mamos visada turi būti o’key!“

Ką daryti? Ogi neslėpkite savyje blogų emocijų. Niekam nematant daužykite lėkštes, šūkaukite miške, rašykite dienoraštį, pieškite savo baimes, liūdesį ir pyktį, kalbėkitės su draugėmis, melskitės, naudokite kitas jums priimtinas technikas, tik neapsimeskite, kad nieko nevyksta. Vaikai vis tiek parodys, kad kažkas yra ne taip.

Beje, „jausmų koridoriai“ būna ne tik tarp vaikų ir tėvų, bet ir tarp vyro ir žmonos. Todėl, jei norite, kad jūsų vyras būtų, tarkim, drąsus, jūs turite drąsiai… bijoti. Na, o jei jums atrodo, kad jūsų vyras per mažai dirba ir per daug žiūri TV, leiskite sau truputį patinginiauti. Bet dažniausiai būna atvirkščiai: matydama vyro tinginystę, moteris užsikrauna sau vis daugiau ir daugiau naštos ir, deja, gauna visiškai priešingą rezultatą.

Mylėti mergaitę – tai ja rūpintis

Mylėti mergaitę (moterį) ir mylėti berniuką (vyrą) – visai ne tas pat. Nors šiuolaikiniame pasaulyje atkakliai bando įsitvirtinti teorija, kad vyrai nuo moterų skiriasi tik kai kuriomis nereikšmingomis fizinio kūno detalėmis, Vedos teigia, kad jų prigimtis iš esmės skirtinga. Todėl mylėti dukrą, mergaitę, reiškia ja rūpintis, su ja kalbėtis, jos neapleisti, jai padėti. O mylėti sūnų, berniuką – tai juo pasitikėti, priimti jį tokį, koks jis yra, tikėti kad jis mokysis iš savo klaidų, tikėti juo. „Jei jūsų pradinukui vaikui nesiseka matematika,“ – sako Ruslanas, – nesijaudinkite. Kol nesubręs tam tikri jo smegenų centrai (o subręsta jie ne visiems vaikams vienu metu), matematikos jis ir neturi suprasti. Bet jei tas vaikas yra mergaitė – rūpinkitės ja. Jei galite, samdykite korepetitorius, spręskite uždavinius kartu su ja, klausinėkite, kaip jai sekasi. Tik nereikalaukite iš jos rezultatų. Prisiminkite, kad visa tai jūs darote tam, kad parodytumėte savo meilę. O laikui atėjus, ji matematiką supras ir net pamėgs, jei anksčiau nebūsite jos „perspaudę“. Na o jei auginate berniuką, nespauskite jo visai. Parodykite jam, kad jūs juo ir taip didžiuojatės. „Jei dar gautų geresnius matematikos pažymius, jūs iš viso gyventumėte tarsi rojuje…“ Patikėkite, jis padarys viską, kad juos gautų.“

Vedose teigiama, kad berniuko akys yra mamos širdyje, o mergaitės akys – tėvo širdyje. Todėl mama, auginanti sūnų, turi labai mylėti, gerbti ir žavėtis jo tėvu. Tik tuomet berniukas norės tapti tikru, tokiu kaip tėtis vyru, kopijuos geriausius tėvo bruožus ir… suaugęs mylės savo žmoną taip, kaip tėtis myli mamą. Taigi maža paslaptis: jei jums iki gyvo kaulo įgriso apkerpėję „Vingių Jonai“, jei norite užauginti sūnų, kuris rūpintųsi savo žmona, tiesiog nusimeskite geležinės ledi naštą ir leiskite savo vyrui rūpintis jumis. Kito kelio nėra! Na, o prie mergaitės auklėjimo tėtis geriausiai prisidės, jei tiesiog dievins savo dukrelės mamą. Todėl iš tiesų geriausia, ką gali tėvai duoti savo vaikams, tai labai mylėti vienas kitą! O jei vis dėlto įvyksta skyrybos? Tuomet svarbiausia yra rūpintis ne tuo, kad vaikas neprarastų fizinio ryšio su vienu iš tėvų, o tuo, kad abu tėvai puoselėtų savo širdyje pagarbą savo buvusiam partneriui. „Tai vaikams geriausia.“ – šypteli Ruslanas.

Neringos Banienės nuotr.

Eime, aš atsiprašysiu

Pasak Vedų, tėvai šiais laikais daro dar vieną didelę klaidą – per anksti ima versti vaikus prisiimti atsakomybę už savo poelgius. O vaikai kaip įmanydami priešinasi: it maži asiliukai nepasiduoda įkalbinėjimams atsiprašyti draugo, kuriam trinktelėjo kastuvėliu per galvą, neprisipažįsta sudaužę mamos mėgstamiausią puodelį, nors tai visiškai akivaizdu, ar flomasteriu apipaišę naują balta oda aptrauktą sofą. Iš tiesų mums tai atrodo tiesiog nesuvokiama, tačiau Vedos tvirtina, kad vaikai atsakomybę už savo veiksmus be žalos jų psichikai geba prisiimti tik maždaug nuo 9 metų. Jei versite vaiką tai daryti anksčiau, jis susiformuos iškreiptą atsakomybės jausmą: suaugęs arba kaltins visą pasaulį, tik ne save, arba atvirkščiai – jausis kaltas už viską, net už tai, kad kvėpuoja.

O ką gi daryti, jei padauža tik ką pažėrė smėlio draugui į akis ir net nemano, kad pasielgė neteisingai?

„Paimkite vaiką už rankos ir pasakykite: „Eime, aš atsiprašysiu.“ Ir tuojau pat nuoširdžiai vaikui girdint atsiprašykite. Patikėkite, tai tikrai daug veiksmingiau, nei žūtbūt priversti neklaužadą išstenėti tą nelemtąjį atsiprašau, kuriam viduje jis priešinasi iš visų jėgų. Savo mėgstamą puoduką mama verčiau tegu laiko ant aukštesnės lentynos, na o baltoms sofoms namuose, kur yra mažų vaikų, apskritai ne vieta,“ – pataria lektorius.

Už vieną muštą dešimt nemuštų?

Šiukštu! Nors Biblija moko, kad vaiką kartais reikia paauklėti rykštele, Vedos tam nepritaria. Galbūt anksčiau fizinės bausmės ir nepridarydavo vaikams tiek žalos, juk ir iš mūsų kartos retai kuris užaugo neragavęs beržinės košės, bet dabar gimstantys vaikai yra kitokie. „Dabar į Žemę ateina labai jautrios psichikos būtybės,” – aiškina Ruslanas, – todėl fizinės bausmės jų psichiką tiesiog blokuoja ir duoda visiškai priešingą efektą, nei tikimasi. Net dresiruojamų žvėrių šiais laikais jau niekas nebemuša.“

Rytų dvasinės tradicijos pripažįsta esant ne tik fizinį, bet ir subtiliuosius, įprastai neregimus žmogaus kūnus. Psichinė energija glūdi apatiniuose subtiliojo kūno centruose ir turi judėti į viršų. Bet jei vaikas yra mušamas, apatiniai centrai užblokuojami ir energija judėti į viršų nebegali. Vaikas ima jaustis nesaugus, bijo ir galų gale tampa žiaurus. Kartais – aplinkiniams, kartais – sau. Beje, gąsdinimą, patyčias ir kitokį psichologinį smurtą Vedos prilygina fizinėms bausmėms. O šiuolaikinė psichologija šiuos teiginius tikrai gali patvirtinti.

Kaip tapti gerais tėvais?

Geri tėvai – tai visų pirma laimingi vaikai. Todėl jei jus apninka mintys, jog esate bloga mama ar blogas tėtis, žinokite, kad esate tiesiog nelaimingas vaikas. Ką daryti? Ogi tapti laimingu vaiku! Jei esate kada nors skridę lėktuvu, prisiminkite, kaip keleiviai mokomi elgtis pavojaus atveju. Visada pabrėžiama, kad deguonies kaukę pirmiausia turi užsidėti suaugęs žmogus, ir tik tada uždėti ją vaikui! Taip ir reikia elgtis: deguonies kaukė – pirmiausia sau!

Todėl nebijokite būti egoistais. Įgyvendinkite savo svajones, raskite laiko draugystei, nusipirkite kvapą gniaužiančią suknelę ir kartais pasimėgaukite visa plytele šokolado. Nėra didesnės dovanos vaikui, nei laiminga mama, nes laiminga mama myli nieko už tai nereikalaudama ir širdimi jaučia, ko reikia jos vaikui. Nėra didesnė dovanos vaikui, nei laimingas tėtis, nes laimingas tėtis geba nubrėžti tinkamas ribas, o už jo pečių visi jaučiasi saugūs. Ir nėra vaikui didesnės dovanos, nei vienas kitą mylintys, gerbiantys ir vienas kitu besižavintys tėvai, nes tik jie sugeba suteikti vaikui šaknis ir sparnus, o daugiau nieko, visiškai nieko jam nereikia.

Jei norite kalbėtis su siena:

Tikriausiai ne vienas iš mūsų bent jau paauglystėje girdėjo žodžius: „Ar aš su siena kalbu?!“ Ką gi, Vedos teigia, kad tą sieną tarp vaikų ir tėvų pastato būtent tėvai. Kaip? Galite pamėginti. Ruslanas Naruševičius pateikia 4 veiksmingus būdus:

1. Nuolat klausinėkite retorinių klausimų. Ką tu sau galvoji?! Ir į ką tu toks atsigimei?! Kaip čia apsirengei?! Ką dabar apie tave žmonės pagalvos?! Neilgai trukus vaikas į jūsų kalbas apskritai nustos reaguoti, nes jis tiesiog nežino, ką į tokius klausimus galima atsakyti.

2. Pateikite be galo daug paaiškinimų. Vaikui greitai atsibos jų klausytis, o vėliau jis pro ausis leis bet kokius jūsų žodžius.

3. Kuo daugiau moralizuokite. Netrukus įsitikinsite: visi jūsų moralai – kaip žirniai į sieną.

4. Diskutuodami su vaiku užverskite jį savo emocijų lavina. Man taip dėl tavęs širdį skauda, aš naktimis nemiegu! Tiek dėl tavęs padariau, aukojausi, o tu?! Vaikui per sunku ištverti suaugusio žmogaus neigiamų emocijų naštą, todėl jis tiesiog įjungs savo gynybinį mechanizmą ir… nustos klausytis.

Kodėl vaikas ožiuojasi? 7 galimos priežastys:

1. Vaikas nusiminęs, jis nori pakalbėti, gal net nežino, kaip savo nerimą išreikšti, tuo tarpu tėvai neturi laiko ir nekreipia į jį jokio dėmesio.
2. Vaikas pavargęs ir turi prigulti pailsėti.
3. Vaikas alkanas. Beje, dažnai vaikai nesupranta, kad yra alkani, ir tiesiog tampa irzlūs.
4. Vaikas nežino, kas jo laukia (einame į svečius, bet kas ten bus? Ar bus vaikų? Ką duos valgyti? Ką jis ten galės veikti? Ir t.t.).
5. Vaikas nežino, kokios taisyklės ir ko iš jo tikimasi (atėjote į svečius, bet neaišku, ar jam dabar eiti žaisti su kitais vaikais, ar galima imti jų žaislus, kada bus galima griebti torto gabalą ir t.t.).
6. Vaikas pervargęs nuo informacijos: TV, parduotuvių, minios ir pan.
7. Vaikui reikia pagalbos, bet nemoka to pasakyti.

Beje, atminkite, kad „ožiukų“ vis tiek neišvengsite, nes ne visada galėsite patenkinti visus vaiko poreikius tuojau pat. Tarkim, vaikas bus pavargęs, bet jums vis tiek reikės laiko, kad grįžtumėte namo ir pailsėtumėte.

Vilma Grigienė

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


7 − trys =

Kitos temos: