Jau, regis, pastebėjome, kad vyrų, norinčių išeiti tėvystės atostogų, daugėja. Dar pastebėjome, kad vis daugiau vyrų ateina į tėvams skirtus seminarus ir mokymus (jie ten vis dar labai laukiami).
Skeptikai abejoja: vyrų buvimo priežastys su vaikais – „pašalpinės“, finansinės, ekonominės. O gal mėginkime iš šių faktų „išpešti“ kitą istoriją: Lietuvoje daugėja, turi daugėti (!) vyrų, degančių troškimu papasakoti istoriją, parodyti pasaulį, paskaityti knygą, praleisti daugiau laiko su savo vaikais. Ir jie yra teisūs, šito siekdami.
Abu – ir mama, ir tėtis – vienodai svarbūs
Kartais mamos, prieš ateidamos į psichologo kabinetą pasitarti dėl vaiko, teiraujasi, ar kartu galima „atsivesti“ vaiko tėvą. Jį pasikviesti būtina! Jis toks pat svarbus. Per paskutinį dešimtmetį buvo atlikta daug mokslinių tyrimų, kurių išvadose teigiama, kad tėčio elgesys su vaiku yra reikšmingai susijęs su jo raida, sveikata, mokymusi, emocine savijauta ir socialine elgsena.
Jei tėtis pakankamai bendrauja su vaiku, yra labiau tikėtina, kad:
- vaikas bus geriau pasirengęs mokyklai, geriau toleruos su mokymosi situacijomis susijusį nerimą ir frustraciją, bus atsparesnis stresui, patiriamam mokykloje (lyginant šį vaiką su kitais, kurių tėčiai praleidžia su jais mažai laiko ar visai nebendrauja);
- vaikas bus daugiau savarankiškas, pasitikės savimi, drąsiau tyrinės pasaulį;
- bus emociškai saugesnis, saugiau prisirišęs, lengviau ištvers atsiskyrimo laikotarpius, turės mažesnę riziką susirgti depresija, patirti emocinių ir elgesio sunkumų;
- bus draugiškesnis su vaikais ir populiaresnis tarp jų;
- turės tvirtesnius santykius su bendraamžiais, rečiau įsitrauks į nusikalstamas veiklas, rečiau imsis prievartos, dažniau rinksis socialiai tinkamą elgesį; turės mažesnę priklausomybių riziką ir kt.
Tėvo ir mamos tarpusavio santykių svarba
Vaiko gerovė priklauso ne tik nuo to, kaip tėvas bendrauja su savo vaiku, bet ir nuo to, kaip jis bendrauja su vaiko mama. Nesprendžiami vaiko mamos ir tėčio tarpusavio konfliktai gali būti susiję su vaiko patiriamais psichologiniais simptomais, emociniais ir elgesio sunkumais, o kai kurių tyrimų duomenimis, jie turi įtakos vaiko imunitetui, atsparumui ligoms. Neretai tam, kad vaikas pasijaustų geriau, būtina spręsti tėvų bendravimo problemas, išlaisvinti vaiką iš emocinio krūvio, neadekvačių vaidmenų, kurie atsiranda, kai tarpusavyje nebendraujantys, „šaltąjį karą“ kariaujantys tėvai susitelkia į bendravimą viensu vaikais.
Kodėl tėčiui verta grįžti namo anksčiau
Daugelis vaikų, turinčių aktyvius, karjeros siekiančius tėčius juos mato naktį, nes dieną jų nėra – jie dirba. (Tas pat, beje, galioja ir daugybei mamų.) Kai tėčio beveik niekada nėra namie, jis:
- turi daug mažiau galimybių kurti, puoselėti, stiprinti pagarbų, rūpestingą, šiltą santykį su vaiko mama;
- praleidžia mažai laiko žaisdamas su vaiku;
- neturi galimybių juo rūpintis tiesiogiai;
- mažai prisideda prie vaiko auklėjimo, drausminimo;
- neturi laiko vaikui paskaityti knygos, papasakoti istorijos;
- negali suteikti vaikui įspūdžio, kad tėtis (didelis ir stiprus) dažnai yra šalia ir prireikus vaiką apsaugos (vaikai suvokia artimiausių suaugusiųjų jiems skiriamą laiką kaip požymį, kad jie yra mylimi; jei šie suaugusieji nebūna su vaikais, pastarieji paprastai jaučiasi atstumti, nesvarbu, kas vaikams būtų apie tai sakoma);
- negali būti elgesio modeliu daugybėje kasdienio gyvenimo situacijų, nes vaikas jo paprasčiausiai nemato ir negali iš jo mokytis;
- turi daug mažiau galimybių pažinti augantį savo vaiką, sužinoti, koks jis tarp kitų vaikų, kokios yra jo stiprybės ir kokiomis aplinkybėmis jam reikia padrąsinimo, paramos; ir priešingai – vaikas turi mažiau galimybių pažinti savo tėtį;
- turi mažiau galimybių susipažinti ir palaikyti bendradarbiavimo ryšį su vaiką ugdančiais pedagogais, įgyvendinti jų rekomendacijas.
Dirbant per daug ir su vaiku bendraujant per mažai, patiriama didelė netektis. Dėl šios priežasties praverčia įžūlus psichologas, pateikiantis klausimą, kuris šiais laikais yra labai svarbus daugeliui vaikų: ar Jums tikrai finansiškai būtinadirbti tiek daug, kiek Jūs šiandien dirbate, kad išgyventumėte, ar Jūs tiesiog negalite atsispirti galimybei uždirbti daugiau pinigų ir pirkti daugiau daiktų? Šis klausimas yra skaudus šeimoms, išgyvenančioms nepriteklių, kuriose vyras yra pagrindinis „maitintojas“, tačiau net ir patiriančios sunkumų šeimos dažnai įvertina, kad bendravimui su vaikais skirtas laikas yra toks svarbus, kad dėl jo verta ir įmanomaatsisakyti kelių valandų darbo, paaukoti kai kurias laisvalaikio veiklas.
Ką tėčiui veikti su vaiku
Nėra kito būdo pažinti savo vaiką, sužinoti apie jo pomėgius, poreikius, svajones, viltis ar baimes, nei kalbantis ir leidžiant laiką kartu. Ar pažįstama situacija, kai mama sako vaikui: „Klausyk manęs, nes papasakosiu tėčiui.“ Tai kartais baigiasi tuo, kad tėčiams pasakojama apie vaikus tik tada, kai jie kažką iškrečia, o tėčiai kalbasi su vaikais tik juos drausmindami. Tačiau tėčiai turi teisę domėtis ir žinoti ne tik tai, ką jų vaikai daro netinkamai, bet ir tai, kąjie pasiekia: girdėti ne tik priekaištus, bet ir pagyrimus.
Jei jaučiate, kad šios teisės namuose neturite – išsikovokite ją. Pradėkite su savo vaiku kalbėtis, kol jis dar labai mažas, ir tai ilgainiui taps labai svarbiu poreikiu Jums ir Jūsų vaikui.
Kaip psichologas dažnai stebiuosi – tėčiai ne visada žino apie vaikus dalykus, kuriuos jie dega noru papasakoti: koks filmo herojus labiausiai patinka ir kodėl; koks yra širdžiai pats brangiausiais ir mieliausias žaislas; kas yra geriausias draugas darželyje; ar būna sunku užmigti naktį arba atsikelti iš ryto; ką vaikas sapnuoja; kuri savaitės diena jam sunkiausia; koks jo mėgstamiausias valgis ir gėrimas; ką jis nori veikti užaugęs; jei turėtų 100 eurų – ką už juos nusipirktų; jei jis šiandien pat galėtų iškeliauti, kur nori, kur vyktų ir su kuo; apie ką jam labiausiai patinka kalbėtis; ko jis labiausiai bijo ir kt. Beveik visi vaikai, kuriuos pažįstu, nori tuos pačius dalykus sužinoti apie savo tėčius.
Tėčiai irgi neturėtų bijoti savo vaikui pasakyti ir parodyti, kad jį myli. Labai paradoksalu, bet yra tėčių, kurie nedrįsta apkabinti savo vaiko, manydami, kad tai tinka tik mamoms ir močiutėms… Tai – visiška netiesa!
Beveik visi vaikai dega noru žaisti, kalbėtis ar veikti kažką smagausdrauge su savo tėčiais. Priešmokyklinis amžius ne veltui vadinamas „žaidimų metais“, tokio amžiaus vaikai išmoksta daugybę naujų stalo ir judriųjų žaidimų, jie gali patys pasiūlyti tiek įvairiausių veiklų, kad tėčiui ne visada reikia apie jas galvoti, užtenka eiti ten, kur veda vaikas: paslėpti miškelyje lobį ir nupiešti žemėlapį, pagal kurį vaikas galės tą lobį rasti, parašyti „laišką butelyje“ ir kt. Aktyvus laiko leidimas su vaiku yra daug naudingesnis už pasyvųjį (geriau žaisti lauke nei žiūrėti televizorių).
Be žaidimo, vaikai mielai padeda tėčiui tvarkytis bute ar name, jei tik vaikas skatinamas tai daryti nuo mažumės: kartu plauti indus, dviratį ar automobilį, siurbti kilimus, tvarkytis kieme ir kt. Tokia bendra veikla stiprina vaiko atsakomybę, pratina laikytis tvarkos; vaikas jaučia, kad, nors yra mažas, jo pastangos yra vertinamos, skatinamos.
Ne tik mamos ir darželio pedagogai, bet ir tėčiai yra puikūs pagalbininkai lavinant vaiko intelektines galias. Tėčiai gali būti nepakeičiami pasakų sekėjai ir knygų skaitytojai balsu. Neseniai atlikta apklausa Jungtinėje Karalystėje parodė, kad jauni tėčiai (16–24 m.) sunkiau ryžtasi skaityti savo vaikams nei vyresni (55 ir daugiau metų); nepaisant to, daugelis tėvų sutinka, kad ši veikla yra naudinga ir maloni vaikui. Labai verta mokyti ir skatinti savo vaiką skaityti – šis gebėjimas atveria visą gyvenimą besitęsiančias galimybes asmenybei augti, bręsti, tobulėti. Daugybė tėčių, manančių, kad turi „per prastus“ skaitymo balsu įgūdžius, ryžtasi juos lavinti arba renkasi paveikslėlių knygas, kurias vartydami kartu su vaiku kuria istorijas.
Tėčiai taip pat yra vertingi vedliai, mokytojai, padedantys pažinti vaikui pasaulį už jo namų ribų, įgyti daugybę reikalingų įgūdžių, taip stiprindami jo savarankiškumą.
Tėtis gali vaikui būti dideliu ir stipriu žmogumi, kuris sulaiko krūman griūvantį dviratį, išmoko irkluoti valtį ir užmesti meškerę, papasakoja, kaip nepasiklysti miške, parodo, kaip statyti palapinę, kurti laužą ir išsikepti jame bulvių, kaip sutvarkyti ir išsinešti šiukšles iš stovyklavietės, moko važiuoti troleibusais, supažindina vaiką su savo suaugusiais draugais, mokydamas su jais pasisveikinti ir paspausti ranką, nusiveda į savo darbą ir papasakoja, ką jame veikia ilgas dienas.
Tėčio, kaip ir mamos, pasakojimai vaikui apie savo paties vaikystę, jos džiaugsmus ir sunkumus yra tiesiog neįkainojama patirtis tiek sūnui, tiek dukrai. Tėtis, ne tik mama ir močiutė, gali būti patarėjas ir svarbiausių vertybių perdavėjas, paprastais žodžiais pasakojantis savo vaikui, kokie dalykai pasaulyje yra teisingi, geri, puoselėjantys, padedantys įveikti sunkumus. Vaikams užaugus, daugelis tėčių gali būti vertingu ir įdomūs pašnekovai bei patarėjai sūnums, dukroms ir anūkams.
Psichologas Vytis Valantinas
Daugiau vertingų psichologinių ir pedagoginių straipsnių ieškokite svetainėje www.ikimokyklinis.lt
