Vilniečiai Simonas Urbonas (30 m.) ir Ieva Kačinskaitė-Urbonienė (26 m.) augina pametinukus Anabelę (2,5 m.) ir Viesulą (1,5 m.) ir yra tipinė šeima „iš atviruko“. Jei ne vienas „bet“. Šioje šeimoje prieš gimstant vaikams buvo nutarta – mamytė toliau darys politinę karjerą, o tėtis išeis vaikų priežiūros atostogų.
Tėčiai „dekrete“ – formalūs ir natūralieji
Kai tėvystė mūsų vyrus pradėjo „vežti“, o tėčiams „išeiti į dekretines“ tapo norma, kalbinome daugybę jaunų vyrų, pasiryžusių pavaduoti mamas. Dažniausiai tie interviu vykdavo per tarpininką – mamą, nes paaiškėdavo, jog tos tėčio „dekretinės“ yra tik iš dalies. Mamos tvarkydavo visus reikalus, dažniausiai dirbdavo kelias valandas arba tik iš namų, o tėčiai „apsiformindavo“ dėl geresnių išmokų.
Kai susitikome pokalbiui su Simonu, tapo aišku, kad čia nebus jokios klastos. Šis vyrukas TIKRAI augino kūdikius. Simonas tėvystės atostogose buvo du kartus. Kai gimė dukrelė Anabelė, – metus, o gimus sūnui Viesului, su abiem vaikučiais „atostogavo“ dar pusę metų. Simono mintys apie tėvystę liejosi taip laisvai ir sklandžiai, kad straipsniui labiausiai tiko monologo žanras. Tikimės, kad Simono mintys bus Jums geriausias laisvalaikio skaitymas švenčiant Tėvo dieną.
Perspektyvus vyrukas
Prieš išeidamas tėvystės atostogų dirbau reklamos srityje, režisavau kelis serialus, TV laidas, organizavau renginius ir padėdavau firmomis sugalvoti nestandartinius verslo sprendimus. Žodžiu, buvau perspektyvus vyras!
Kai žmona pradėjo lauktis, nutarėme, kad po gimdymo žmona grįš į darbus, o aš pradėsiu naują išbandymą, pavadinimu „Tėtis“. Tai buvo ne finansinis apsisprendimas, o investicija į ateitį, nes mano specialybė visada leis grįžti ir prisivyti, o Ieva – politikė, dirba europarlamentaro V. Mazuronio padėjėja ir Darbo partijos atsakingąja sekretore. Jei iškrenti iš politikos, tave greitai pamiršta, „nutrūksti“ nuo sistemos. Sakome, kad Ievos svajonė – tapti pirmąja šalie dama, o mano svajonė – būti pirmuoju šalies „daminu“. Kad tai išsipildytų, Ievai reikia labai daug, atkakliai ir produktyviai dirbti.
Vyriškas pasiganymas
Belaukiant dukrelės gimimo, virpėjo mintis, kad mano gyvenimas keisis iš esmės. Neslėpsiu, truputį išsigandau, atrodė, kad dar nenuveikiau daug dalykų. Kai Ievos nėštumas buvo 4 mėnesių, ji mane išleido į kelionę, kurią pavadinau „Užkariauti pasaulį per 100 dienų“. Su kolega keliavome po Europą be pinigų, tad patyriau viską, kas yra už komforto zonos ribų. Savo kelionės dienoraštį ir filmuotą medžiagą sukėliau į http://jaukudesign.com/EN/blog/.
Ši kelionė man buvo kaip „pasispardymas“ prieš sėslų rutinišką gyvenimo etapą – kūdikių auginimą.
Aš supertėtis!
Po Anabelės gimimo pirmus kelis mėnesius buvome namie visi trys. Abu su žmona mokėmės prižiūrėti kūdikį, suprasti, kodėl verkia, nemiega naktimis. Tada Ieva išėjo į darbą, o mudu du Anabele likome namie.
Mūsų sprendimas nieko nenustebimo, visi mus palaikė, o tiems, kuriems atrodė juokinga, kad vaidinu „mamą“, neturiu ką atsakyti. Tai požiūrio iš sovietmečio kvapas. Aš jaučiausi esąs supertėtis, kuris darbo dienos popietę vaikšto po parką ir renka aplinkinių šypsenas!
Rutina neišvengiama
Pirma tėvystės atostogų diena nelabai kuo skiriasi nuo 135-os tėvystės dienos. Deja, per „atostogas“ papuoli į užburtą rutinos ratą. Jei nieko neveiksi, o tik darysi standartines dienos užduotis, labai greitai pasiduosi blogoms mintims, ir jos neleis mėgautis „tėčio atostogomis“.
Su pirma saule ruoši kavos puoduką, kuris turėtų prabudinti po nekokybiškos nakties. Pakeiti naktines sauskelnes, kartu nusiprausi, eini daryti pusryčius dukrai. Pats gali vieną kitą kartą nepavalgyti, bet mažajai maistas turi būti patiektas tiksliai tuo pat metu ir taip daug kartų per dieną. Nuolat turi plauti, tvarkytis, nes viskas vėl atsiranda kažkur numesta ar ne vietoje padėta. Švarinies, gamini, lankstaisi ir akylai prižiūri bei saugai nuo nelaimių (nuo vaiko siekiamų nelogiškų tikslų). Tam net turiu sugalvojęs posakį: „Vaikai kiekvieną dieną atsikelia su užprogramuota mintimi, kaip susinaikinti“.
Laikas slenka lėtai, bet nė nepastebi, kaip ateina vakaras, o tu atrodai nieko nenuveikęs, bet pavargęs labiau nei po 12 valandų darbo biure. Kai būni su vaikais, neturi laiko daryti tai, kas tiesiog šauna į galvą. Viską turi labai planuoti, o planas, kad vaikas užmigs ir tu pasidarysi visus savo darbus, – dažniausiai žlunga.
Štai pavyzdys – valandą skaitai ir kuri pasakas princesei, tada truputį paglostai nugarytę ir nekvėpuodamas (iš šono juokingai atrodo) bandai atsistoti. Eidamas durų link žinai kiekvieną grindų plotelį, tad stengiesi pirštų galais užminti tyliausias vietas, o išeidamas iš kambario lėtai lenki rankeną ir tyliai tyliai priveri duris. Tik tada iškvepi orą. Veide nugalėtojo šypsena, o sukdamasis nuo durų nuspiri barškutį arba nusičiaudėji. Lūkesčiai žlunga.
Savaitgaliai skirti laisvei
Savaitė sėdintiems su vaikais, kaip ir visiems, baigiasi savaitgaliu, o savaitgalio esmė, aišku, – buvimas su šeima! Tai labiausiai išderina mamas, kurios visą savaitę praleidžia su vaiku. Jas tiesiog būtina išleisti „pasiganyti“, nes jei nerandi laiko sau, negali atiduoti tik geros energijos kitiems. Ačiū Ievai, nes ji dažnai mane išspirdavo iš namų prasiblaškyti ir neleisdavo pasiduoti patyliukais ateinančiai „atostogų“ depresijai.
Noriu aš ar nelabai, bet per savaitę bent tris vakarus leisdavau su draugais, be jokių minčių apie tėvystės rūpesčius.
Gal ir būčiau tapęs verkšlenančiu atostogaujančiu tėčiu, bet žmona niekada neleido man jaustis TIK tėčiu. Ji per prievartą mane stumdavo į vakarėlius, prikviesdavo pilnus namus draugų, darė darbą, kurį dabar aš suprantu. Per vaikų priežiūros atostogas reikia nepamesti sociumo, nenurašyti savęs, o atvirkščiai – tuo didžiuotis ir užkrėsti kitus.
Dalybos su supermamytėmis
Lengviausia veikla man būdavo maisto gaminimas, nes mėgstu tai daryti. Per tą laiką, kai namuose būdavau be žmonos, gimė rubrika „Belaukiant Žmonos“. Manau, kad tai kada nors pavirs į atostogaujančių vyrų receptų knygą. Radęs laisvą minutę dalindavausi receptais su supermamytėmis, neslėpsiu, sulaukdavau jų dėmesio. Sulaukdavau (ir sulaukiu) daug laiškų su padėkomis, kad dalinuosi patirtimi, bet dar dažniau gaunu patarimų, ką turėčiau rodyti vaikams, ką maitinti, kaip auklėti ir kur vesti. Manęs tai nenervina, o net džiugina, mėgstu principą „dalintis“. Tarp visų linksmų laiškų yra ir liūdnų, kuriuose pasakojama, koks blogas vyras ir tėvas gyvena su jomis namie. Liūdniausia, kad atrašai tokiai mamai kažką motyvuojančio, bet žinai, kad tuose namuose niekas nepasikeis.
Sunkiausia aprengti vaikus
O sunkiausia būdavo aprengti vaikus į lauką. Galiu pakeisti šimtus sauskelnių, bet aprengti mažą į vaikutį lauką žiemą – iššūkis bet kam. Mūsų Viesulas gimė sausio 13 dieną, kai lauke gūdi žiema, o pavasaris labai toli. Bet sukaupdavome visas jėgas ir eidavome į lauką kiekvieną dieną. Anabelė tuomet jau vaikščiojo, tad naudodavomės vienu vežimu – jame gulėdavo Viesulas, o dukrytę vesdavausi už rankos. Netrukus Anabelę jau turėdavau nešti, o kai išsekdavo jėgos, susodindavau į vieną vežimą abu. Gal nebūdavo labai patogu, bet tikrai šilta.
Esu paskaičiavęs, jog per tuos kelerius metus paruošiau 690 000 mililitrų pienuko ir pakeičiau 13 250 sauskelnių. Rašau save į rekordų knygą!
Kaip aš suprantu mamas…
Vakarais, kai grįždavo žmona, visos mano jėgos tiesiog dingdavo, tapdavau apatiškas ir stengdavausi negirdėti vaikų prašymų. Tiesiog norėdavau ilsėtis prie televizoriaus ar tiesiog naršyti telefone. Tai klasikinis atvirkščias požiūris, kuris nusistovėjęs daugelyje šeimų, kai po darbo grįžęs vyras prašo maisto, ramybės, ir tylos, nes žmona su vaikais juk atostogauja, o jis uždirba pinigus ir namie turi ilsėtis. O žmonai panorėjus išeiti, jos neišleidžia, nes bijo, kad nesusitvarkys su vaikais. Reikia mesti tokius vyrus, tikrai! Jūs gyvenate su savimi nepasitikinčiais, jus išnaudojančiais vyrais. Uždaryti ir neskatinami žmonės tampa pačių savo šešėliais. Abu požiūriai (tiek grįžus vienam iš tėvų prašyti ramybės, tiek grįžusiam iš darbų sumesti visą vaikų džiaugsmą) yra blogi. Reikia rasti viduriuką, ir mums su Ieva tai pavyko.
Be to, kai sumigdavo visa šeima, galėdavau rinktis – ar miegoti, ar skirti kažkiek laiko sau. Dažniausiai kelias valandas skirdavau rašymui, skaitiniams ar tiesiog gulėjimui „tuščia galva“. Be to, įpratau miegoti daug mažiau.
Ko aš išmokau iš vaikų
Diena su vaikais gali prašliaužti, o gali ir kažką duoti. Mes su dukra daug šokdavome, nes šokis – puiki poilsio ir energijos injekcija. Žinote, jog šokiuose, klubuose, koncertuose 90 proc. žmonių šoka pagal tai, kaip tuo metu populiaru, kaip išmoko pamokose, kas yra „ant bangos“.
Nešoka taip, kaip jaučia kūnas. O vaikai? Jie (kol nepradedame jų mokyti judesių iš Youtube)šoka taip, kaip jaučiasi. Gali suktis, kristi, šokti, mosikuoti. Toks šokis atpalaiduoja ir suteikia energijos. O išmokti judesiai neišlaisvina jausmų, todėl po šokių žmonės jaučiasi daugiau pavargę nei pailsėję. Tad jei matysite mane kur šokantį, nefilmuokite, nors atrodys ir juokingai, aš tiesiog šoku taip, kaip mane išmokė dukra, – laisvai ir nevaržomai.
Po šios pamokos pradėjau analizuoti, kokias dar pamokas mums suteikia vaikai. Jei į vaikų augimą pažiūrėsi smalsiau, tai labai daug išmoksi. Juk kiekviename iš mūsų gyvena po mažą vaiką, bet per laiką, aplinką, sociumą mes prarandame daug gerų vaikiškų savybių.
Pavyzdžiui, pastebėjote, kad vaikas atkakliai siekia tikslo? Jis gali kažkur lipti, nukristi ir vėl lipti. Tie skaudūs nukritimai jo nesustabdo, ir jis kartoja tai, kol užlipa. Jei mums, suaugusiesiems, kelis kartus nepavyksta, nusvyra rankos, ir nustojame to siekti.
Dar viena gera savybė – sugebėjimas priimti, kai tau duoda. Juk vaikas ima viską, ką jam siūlo. Jis išpūtęs akis džiugiai priima jam duodamas dovanas, dažnai net pamiršta padėkoti. Suaugę žmonės keistai reaguoja, jei jiems kažkas kažką duoda ir už tai nieko neprašo. Gavę paslaugą ar dovaną jaučiamės skolingi. O kam?
Atsimenate, kai vaikystėje eidavote namo iš mokyklos? Tada nepraeidavote nė vienos balos, rasdavote laiko pamėtyti akmenis, sėdėjote miške, skynėte smilgas ir žaisdavote žaidimą „višta ar gaidys“. Taip darėte, nes mylėjote save ir skyrėte sau laiko tiek, kiek norite. To ir palinkėsiu visoms mamoms ir tėčiams. Norite būti laimingi – atiduokite duoklę ne tik savo vaikams, bet ir savo vidiniam vaikui, kuriam vis dar reikia tų gyvenimo smulkmenų, norint džiaugtis kiekviena diena, čia ir dabar.
Antras sunkumo lygis
Sūnus gimė vėjuotą ir audringą dieną, sakome, kad jis į žemę atėjo laužydamas medžių viršūnes. Štai kodėl jo vardas Viesulas. Antras vaikas šeimoje sujaukia visus įpročius, nes vėl mokaisi viską iš naujo. Po antro vaiko atėjimo supranti, kad su vienu vaiku galėjai viską. Antras vaikas – tai antras sunkumo lygis. Bet išgyvenęs dvejas tėvystės atostogas, jau norėčiau ir trečių! Vis dėlto tai buvo dveji geriausi mano metai, per kuriuos išmokau kantrybės, atsakingumo, ramybės, mokėjimo save motyvuoti, anksti keltis. Pradėjau daug labiau suprasti moteris. Be to – juk paatostogavau! Ar tai būtina bandyti visiems vyrams? Nežinau, ar kiekvienam tai skirta, bet tai didžiulis žingsnis vyro ir moters santykiams ateityje. Nes vaikai užauga ir išeina, o jūs su savo antrąją puse liekate ir laukiate senatvės. O kaip lauksite, priklausys nuo to, kokie stiprūs buvote ir kaip išsaugojote meilę per tas tikrai sunkias abiems „tėvystės motinystės atostogas“.
Ir dar – „atostogaujančiam“ tėčiui tiesiog būtinas draugų, aplinkinių palaikymas. Keli mano draugai per tą laiką, kol buvau su vaikais, įgyvendino mūsų seną planą turėti savo verslą, tad kol augo mano vaikai, augo ir mūsų „Legal Guns“ įmonė. Po visų atostogų grįžau į kitą šeimą su daug „vaikų“, kurioje bandau vėl pradėti naujus darbus ir labai tikiuosi, kad dar kada pavyks išeiti atostogų ir auginti trečią ar ketvirtą savo vaiką.
„Mamos žurnalas“
