Šimtą dienų nevartoti jokios mėsos ar cukraus, atsisakyti socialinių tinklų ar valgyti tik tokį maistą, kokį darželiuose valgo vaikai – ne kiekvienam įveikiami iššūkiai, tačiau trijų vaikų tėčiui, tinklaraštininkui Simonui Urbonui tokie eksperimentai – kasdienybė.
Šiuo metu jis ruošiasi naujam išbandymui – bėgimui „Danske Bank Vilniaus maratone“. Šiam iššūkiui jis ryžosi siekdamas išpildyti seną svajonę akis į akį susitikti su savo baimėmis bei sulaukęs palaikymo iš maratono partnerio „Rimi“: „Noriu įtikinti save ir paskatinti kitus puoselėti sveiką gyvenimo būdą.“
Mitybos pokyčiai – nelengvas išbandymas
Nors be mėsos negalėjo įsivaizduoti savo kasdienio raciono, prieš keletą metų S. Urbonas sugalvojo pabandyti jos atsisakyti šimtui dienų. Pirmasis toks bandymas buvo sėkmingas – vyrą džiugino lengvumo jausmas, atsiradusi energija, teigiami savijautos pokyčiai, tad tąkart mėsos jis nevalgė net dvejus metus. Vis dėlto, senieji įpročiai ėmė vytis: „Visą tą laikotarpį tebevalgiau žuvį ir galvoje nuolatos ilgėjausi mėsos. Supratau, kad iššūkis smagus, susipažinau su daug naujų dalykų, bet draugo paskatintas vėl paragauti kepsnio „ištirpau“ iš malonumo.“
Tiesa, dabar S. Urbonas jau daugiau nei pusmetį vėl nevartoja mėsos, o kartu ir žuvies. Sako, kad minčių grįžti prie senos mitybos kol kas neturi: „Išbandžiau gyvenimą be mėsos, o vėliau išsikėliau naują tikslą – šimtą dienų nevalgyti cukraus. Tai – vienas sunkiausių iššūkių, nes prieš jo imdamasis per dieną suvartodavo kone 400 gramų cukraus.“
Pajuto tikrąjį apelsino skonį
Simonas teigia, jog neigiamą cukraus įtaką savo organizmams galime pastebėti po 30 metų, arba tiesiog pasielgę drastiškai ir išėmę jį iš savo kasdienybės. „Eksperimento metu visas mano cukrus būdavo tik iš vaisių. Svoris nukrito taip, kad aplinkiniai šnibždėjosi, jog sergu, bet man buvo smagu.
Valymosi procesas buvo skausmingas – ilgą laiką augo visokie spuogai ir jaučiausi kaip didžiausias narkomanas, uždarytas abstinencijos burbule. Emociškai nėra lengva, kai parduotuvėse mažai prekių, kurias gali valgyti, o kavinėse nerandi tinkamo maisto, tad užtrunki jį gamindamas namuose“, – patirtimi dalijosi Simonas.
Po 100 dienų be cukraus S. Urbonas pasakoja jautęsis puikiai fizine prasme, tačiau išvargęs negalėdamas laisvai rinktis maisto: „Eksperimentui pasibaigus cukrus į racioną grįžo, tik kur kas mažesniais kiekiais nei iki jo, o malonumą ėmė teikti iki šiol neatrasti paprasti dalykai.
Jei kada pabandysite pagyventi be cukraus, suprasite, kokie vaisiai yra saldūs – tai buvo vienas didžiausių atradimų. Valgant apelsiną suvokiau, kad niekada jo tikro skonio taip ir nebuvau ragavęs.“
Pavyzdį rodo ir vaikams
Dar vienas šimtą dienų trukęs Simono iššūkis – valgyti tokį patį maistą, kokį darželyje valgo jo vaikai.
Pats propaguodamas sveiką gyvenseną, trijų vaikų tėtis pastebėjo spragų vaikų mityboje ugdymo įstaigose ir ėmėsi veiksmų: „Savo tikslą ir užduotį atlikau. Tam, kas buvo nejudinama tris dešimtmečius, daviau pradžią pokyčiams. Dvejus metus tai buvo mano gyvenimas – norėjau pakeisti mūsų vaikų maitinimosi ir maitinimo kultūrą Lietuvoje.“
Teisingą supratimą apie sveiką ir subalansuotą maistą tinklaraštininkas stengiasi įteigti ir savo vaikams. Pasak jo, mažuosius sunku visiškai apsaugoti nuo pagundų, madingų masinio vartojimo produktų, akį traukiančių pakuočių, tačiau galima paaiškinti, kas organizmui kenkia, o kas – padeda.
„Mūsų šeimoje yra ir nuodėmingo maisto, bet jis, kaip ir bet koks desertas, galimas tik pavalgius sveiko ir naudingo mūsų organizmams maisto. Kaip aš sakau, jei tėtis valgo morkas – ir vaikai jas valgys, bet jei tėtis siūlo valgyti morkas, pats grauždamas traškučius, nereikėtų tikėtis vaiko su sveikais maitinimosi papročiais“, – sako S. Urbonas.
Bėgimas – dar vienas iššūkis
Prieš Lietuvoje prasidedant karantinui, S. Urbonas ėmėsi aktyviai sportuoti su treneriu, laikosi specialaus mitybos plano. Visai neseniai vyras pradėjo ruoštis ir dar vienam iššūkiui – bėgs „Danske Bank Vilniaus maratone“.
„Mano svajonėse bėgimas atsirado prieš 15 metų. Lygiai tiek praėjo po sunkių mano traumų, kuomet metus gulėjau lovoje ir svajojau apie bėgimą. Nuo tada nebuvau normaliai bėgęs, galvojau, kad to daryti jau nebegalėsiu. Tik šiemet nusprendžiau atsisukti į savo baimes ir svajonę – nubėgti gyvenimo maratoną.“
Tiesa, šįkart S. Urbonas bėgs trumpesnę distanciją. Nors iš pradžių svarstė bėgti „Rimi“ pusmaratonį, nusprendė tikslų siekti palengva ir pradėti nuo 10 km distancijos. Pasak vyro, pirmas kartas bėgime – toks pats baisus kaip ir visi kiti pirmi kartai.
„Treneris yra paruošęs visą pasiruošimo planą. Keisis mano treniruočių pobūdis, keisis ir mityba, nors ji dabar labai prižiūrima mitybos specialistės, kuri taip pat visas 100 sporto dienų mane prižiūrėjo ir mokė, kaip turi teisingai valgyti sportuojantis žmogus. Treneris sakė, kad mokys mane teisingai bėgti, statyti pėdą. Viskuo aktyviai dalinuosi savo „Instagram“ paskyroje, – tobulėjimo kelionę soc. tinkluose kviečia stebėti tinkaraštininkas, prisipažįstantis, kad neįsivaizduoja, kiek žmonės užtrunka, kol nubėga tokį atstumą. – Tikiu, kad 10 kilometrų tikrai įveiksiu, pirmam kartui daugiau ir nereikia. Tikiuosi nebūti paskutinis, o visiems kitiems maratono dalyviams linkiu atsakingo požiūrio į pasiruošimą ir, žinoma, vilties, kad netektų visiems maratone bėgti su kaukėmis.“
Susiję straipsniai
Labai įdomu. Ačiū jums už šį straipsnį.