Supertėtis Simonas Urbonas: „Mylėti ir būti mylimam juk daug svarbiau už naujutėlį BMW? Ar ne?“

Fotografė Akvilė Razauskienė

Vilnietis Simonas Urbonas viešojoje erdvėje kartais vadinamas tiesiog supertėčiu. Mat yra ne tik daugiavaikis tėvas (su žmona Ieva augina penkerių Anabelę, ketverių Viesulą ir dvejų Džiugę Aurorą).

Augindamas vaikus, jis triskart buvo išėjęs tėvystės atostogų ir išbandęs įvairių iššūkių.

O keli mėnesiai be interneto įkvėpė šį supertėtį rašyti eiles ir net išleisti knygą „Mamų eilės“.

Kada pradėjote rašyti eile ? Galbūt eilės gimsta po kažkokių jūsų gyvenimo įvykių?

Pradėjau rašyti, tik visiškai perpratęs tėvystės džiaugsmus ir vargelius. Man teko didelė garbė ir didis darbas su pirmais dviem vaikais praleisti vaiko priežiūros atostogose. Buvau su jais nuo trijų jų gyvenimo mėnesių iki tol, kol jie savarankiškai pradėjo lankyti darželį. Su trečia dukra atostogų išėjo mama, bet antrus gyvenimo metus vėl perėmiau aš.

Tad prabuvęs 5 metus „atostogaudamas“ namie pradėjau suprasti, kad daugelis mamų turi panašius iššūkius, susiduria su tam tikromis problemomis ir džiaugiasi vaikų laimėjimais. Visus tėvus užpuola tie patys klausimai ir, žinoma, buitis su rutina. Visą žiemą pragyvenau be interneto, tai buvo vienas sunkiausių mano iššūkių, bet dėl to gimė MAMŲ EILĖS. Tiesiog turėjau labai daug laiko be ekranų ir nematydamas, kas vyksta pasaulyje. Mačiau tik savo vaikus, namus, žmoną, o tai kažkaip atvėrė mano poeto gebėjimus. Neplanavau leisti knygos, bet, parašęs pirmą eilėraštį, jau rašiau kitą, ir taip tie trys mėnesiai be interneto davė man mūzą, kuri padėjo parašyti beveik 100 eilių, skirtų mamoms ir apie jas.

Ar eiles recenzavo jūsų žmona? Ar neapsiverkė dėl to, kiek daug jose tiesos?

Tai žinoma,  ji yra mano vertintoja, koreguotoja ir didžiausia gerbėja. Visus eilėraščius perskaitė ir net pasiūlė juos sudėti į knygą. Nesu verslus, tad iš esmės ji ir surado visus dizainerius, maketuotojus, spaustuvę ir padarė man dovaną. Dovaną, kuria dabar gali džiaugtis visos mamos, ne tik aš vienas. O ar ji verkė skaitydama? Daugiau juokėsi, nes liūdnų eilėraščių ten tik vienas kitas.

Ar jums pačiam patiko būti tėvystės atostogose? Ar ilgainiui ir pats nepradėjote sakyti, kad jums išdygo dantukas ir jūs jau vaikštote?

Tai vienas geriausių sprendimų mano gyvenime. Šiame greitame pasaulyje mes tiesiog šuoliuojame per gyvenimą nepastebėdami daugelio mažų dalykų, daugelis nė nepastebi, kaip užauga jų vaikai. Juk po kiekvieno darbinio projekto mus apkabina vis didesnės vaiko rankutės, o tai išties liūdna. Bent jau man. Tad šie metai buvo daug lėtesni, o tai yra didelė prabanga.

Mačiau visus dalykus, kuriuos išmoksta vaikai, mačiau visus jų pasirodymus, mačiau visą jų gyvenimą ir žinau, kad neturėsiu galimybės galvoti, kad kažką praleidau. Manau, kai gyveni su vaikais ir dėl jų, tampi tokiu savotišku vieniu su jais, o tai tikrai verčia susitapatinti ir galvoti, kad dantukai dygsta abiems, kad ant puoduko darai sysiuką kartu, kad džiaugiesi jų gebėjimais ir liūdi dėl jų nelaimių taip, lyg tai būtų tavo. Todėl tikrai daugelis empatiškų tėvų mėgsta sakyti, kad „mes jau darome tai“. Aš, matyt, ne išimtis.

Ar būdamas tėvystės atostogose nesvajojote, kad greičiau iš darbo grįžtų žmona, o jūs galėtumėte dingti  iš namų (į sporto klubą ar ūkinių prekių parduotuvę)?

Kai jau rutina su buities „džiaugsmais“ varo iš proto, žinoma, kad norisi pabėgti iš ten, kur vargina. Būdavo tikrai tokių dienų, kad atrodo: viskas, nebegaliu daugiau. Bet žmona tai matydavo, labai dažnai ir pati pasiūlydavo kažkur ištrūkti.

Tiesa, pačioje pradžioje kažkaip vertinau buvimą namuose kaip daug didesnį darbą, nei žmonos, kurį ji dirbdavo ne namie. Tad jai grįžus iškart pradėdavau veikti sau mielas veiklas, palikdamas vaikų norus, indus ir visą buitį jai.

Atrodė, juk jos išėjimas į darbą – kaip atostogos, tad grįžusi ji turi atidirbti ir namie, bet tai buvo klaida. Ji grįždavo pavargusi, o namie laukdavo dar daugiau darbo, tad galiausiai energija ir motyvacija viskam imdavo blėsti ir jai. Supratau, kad aš pasirinkau būti su vaikais ir tai yra mano pareiga visas 24 valandas. Pradėjome kalbėti apie savo jausmus, norus, pasiskirstėme pareigas ir radome balansą tarp savo darbų. Buitis visada paskandina, jei joje lieki vienas, bet kai tai tampa žaidimu abiems, tai negali užknisti. Tad mes atradome savas taisykles ir iki šiol labai gražiai kartu žaidžiame. Svarbiausia kalbėtis, nes tai raktas į visus gyvenimo klausimus.

Ko išmokote per tėvystės atostogas?

Išmokau kantrybės, išmokau į dangų žiūrėti net tik dėl to, kad žinočiau, ką apsirengti ir koks bus oras, išmokau danguje matyti grožį. Ir ne tik danguje. Išmokau matyti dalykus, kuriuos esu užmiršęs, nes rodydami vaikams, mes mokomės vėl pamatyti viską kitaip. Tad išmokau visko, ką norėjau, kad sužinotų mano vaikai. Išmokau būti tėčiu.

Simonas apie tėvystės atostogas: Mačiau visus dalykus, kuriuos išmoksta vaikai, mačiau visus jų pasirodymus, mačiau visą jų gyvenimą ir žinau, kad neturėsiu galimybės galvoti, kad kažką praleidau

Ką supratote apie moteris, trumpam atsidūręs jų padėtyje?

Man visada labiau patiko moterys ir aš visada jas supratau geriau nei vyrus. Bet buvimas namuose su vaikais davė dar daugiau supratimo. Dabar jaučiuosi žinantis net jų emocines būsenas, o tai man labai padeda kuriant santykius su savo žmona, matyt, ir su savo dukromis tai bus didelė pagalba ateityje.

Ar per tėvystės atostogas nepriaugote svorio?

Per tėvystės atostogas numečiau 15 kilogramų, nes, gimus vaikams, pradėjau labai domėtis sveika, suderinta mityba. Juk mes didžiausi pavyzdžiai savo vaikams, tad bulvių traškučius, sūrelius, sasyskas ir visą kitą netinkantį, bet man patinkantį maistą, tiesiog išmečiau iš savo raciono. Taip vis labiau domėdamasis, ką valgo vaikai, kas jiems sveika ir naudinga, atradau ir savo kelią, kuris padėjo atsikratyti riebaliukų. Tad vaikai – mano geriausia dieta.

Labai dažnai eilėse kalbate apie kasdienybę su humoru. Kokių komiškų situacijų teko patirti savo šeimoje?

Su vaikais nutinka visko ir kiekvieną dieną. Aš net sakau, kad visi maži vaikai ryte atsikelia su misija SUSINAIKINTI, o mūsų tikslas jiems to neleisti. Tad ir kiekvieną situaciją galima pažiūrėti su humoru, o tai mes ir stengiamės daryti.

Kaip palepinate savo žmoną ir vaikų mamą? Kokiomis staigmenomis, dovanomis?

Iš tiesų auginant vaikus labai dažnai pasiskirstoma vaidmenimis, taip pamirštant, kad pirmiausia buvo pora, o tik po to išėjo šeima. Aš stengiuosi, kad vaidmenys mūsų poroje nenugalėtų, tad labai dažnai keliaujame, kad būtume visi kartu ir visi lygūs. Gebėjimas domėtis vienas kitu, gebėjimas nepamiršti, kad gyvenam ne tik dėl vaikų, gebėjimas suvokti, kad vaikams išėjus liksime vėl dviese, yra svarbiausia mano užduotis. Juk jei senatvėje norime vaikščioti susikibę už rankučių, turime puoselėti savo jausmus ir auginant vaikus. Tad moteriai didžiausia dovana yra domėjimasis ja, jos jausmais, jos norais ir emocine būsena, tad stengiuosi kaip išgalėdamas to neapleisti ir nepamiršti.

Už ką yra smarkiai barusi žmona, kai buvote tėvystės atostogose?

Keisčiausia, kad atsiradus vaikams, mes baramės daug mažiau. Aš net nežinau, ar yra ko pykti ant manęs, nes mano pagrindinė užduotis pasirūpinti šeimos poreikiais, o tai juk patiktų visiems. Nors prisiminiau. Ji pyksta ant manęs tada, kai aš pradedu ar užmirštu mylėti save. Ji labai rūpinasi mano emocine būsena, tad kartais man pamiršus save ji primena griežčiau.

Ar esate vienas pats pirkęs vaikams drabužių, pėdkelnių? Jei taip, ar pataikėte?

Šeimos vasaros kelionė

Tai žinoma, kad esu. Ir žmonai perku, nes man tai patinka kur kas labiau nei pirkimas sau. Juk nepataikius visada galima pakeisti. O šiaip mes perkam labai mažai daiktų ir rūbų. Tai už mus daro senelis, kuriam tai didelis malonumas, ir mūsų vaikai jau 5 metai aprengti senelio dėka. Jis geriausiai žino ir jų dydžius ir net suformavo jų stilių. Tad ačiū, tėti.

Kokios akimirkos smagiausios būnant tėčiu?

Manau, smagiausia pats faktas, kad juo esu. O jei trumpai, tai visi gali būti tėčiais, bet, kad taptum tėveliu, turi padaryti kur kas daugiau. Tad man smagu, kai jie mane vadina tėveliu.

Ko vaikus turėtų mokyti tėčiai?

Visko, ko moko ir mamos. Manau visavertiškam vaikų auginimui reikia abiejų tėvų ir svarbiausia – bendro požiūrio. Labai svarbus dalykas būti teisingu pavyzdžiu, nes tai stipriausia mokykla vaikui. Man labai svarbu rodyti pagarbą savo žmonai, nes tai vaikus ugdo kokybiškiems, jų pačių, ateities santykiams.

Ko palinkėtumėte tėčiams Tėvo dienos proga?

Palinkėčiau nebijoti būti ir silpniems, nebijoti rodyti jausmų, nebijoti mylėti, apkabinti, bučiuoti savo vaikus. Žinau, kad daugelis užaugome ten, kur berniukai verkti negalėjo, bet tiesa, kad berniukai verkia ir jie tai gali daryti. Palinkėčiau nusimesti stereotipinius šarvus apie tai, koks turi būti vyras, ir pabandyti atrasti savyje visus jausmus, nes tik visų jausmų karuselėje mes galime atrasti laimę, o juk gyvenime tai vienas svarbiausių dalykų. Tad labai norėčiau palinkėti mylėti save, nebijoti rodyti meilės vaikams, žmonai, tėvams ir visam mus supančiam pasauliui. Mylėti ir būti mylimam juk daug svarbiau už naujutėlį BMW? Ar ne?

Mylėti ir būti mylimam juk daug svarbiau už naujutėlį BMW? Ar ne?

Keletas eilėraščių iš Simono Urbono knygos „Mamų eilės“.

Mūsų dantys

Mes darom į puoduką.

Ir valgom košytes.

Dantukas mums išdygo.

Mes mylim katytes.

Mes tą. Ir šitą moka..

Mes einam patys jau.

Bet ar tikrai? Mamyte.

Vėl dantys kalas tau?

Dirbanti mama

Pinigų nemoka.

Rėkia. Visada.

Subinę po kriaukle.

Brūžini ranka.

Valgyt padaryk jam.

Net ir pamaitink.

Paskaityk. Nurenk.

Klouną pavaidink.

Verkia. Nu paguoski.

Nosį nuvalyk.

Yes. Svajonių darbas.

Pildosi CV.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


+ 8 = dešimt

Kitos temos: